Bene seniausia Anykščių krašte, Butėnų kaime gyvenanti, Pašvenčių senole vadinama, Butėnų kaimo gyventoja Bronė Valuntienė balandžio 8 – ąją atšventė savo 102 – ąjį gimtadienį.
Už ją ir artimuosius švęstos Šv. Mišios, sveikinti sugužėjo gausi giminė, brangiausią žmogų pasveikino ir Butėnų kaimo bendruomenės atstovai.
Iš kur tokia stiprybė, o gi iš pirmapradžio lietuviško miško, girios, juk girios kaime – Ertėjuose ji šį pasaulį išvydo, pagiryje – Sliepšiškiuose suaugo, o kai ištekėjo už Jono Valuntos, Butėnuose taip pat visą laiką gyveno beveik miške – tiesiog kieme ošė pušys, o už slėsnos pievos plytėjo platūs Lydimų, Kūdrių miškai. Ir jaučiu, kad kartą apie skausmą dėl kertamų medžių išsitarusi iki šiolei su glūdinčia joje didžia meilė gamtai, miškui, tarsi visa esybe kalba: „Vaikeliai, nekirskit, saugokit miškus…“
Sekmadienį sugužėjo artimiausieji giminės – pilna troba. Buvo ir tolimesnių – brolio Antano Papučkos anūkai Eugenijus ir Jonas keliaudami pas giminės senmotę užsuko į Anykščius, kur Šv. Mato bažnyčioje vidurdienio Šv. Mišios buvo švenčiamos meldžiantis už B. Valuntienę ir visą jos giminę. Daugelis įsiminė jos vardą, stebėjosi ilgu amžiumi – juk žmonių buvo pilnutėlė bažnyčia.
Didelis būrys palikuonių – iš dviejų dukrų – Aldonos ir Eugenijos – buvo penki anūkai, jie išsiskleidė į dešimtį proanūkių. Yra vienas propranūkis Vytautas Sapiega, kuris jau žengia pirmuosius žingsnius, o gegužės pabaigoje jau švęs pirmąją savo gimimo dieną.
Sėdėdama lovoje B. Valuntienė žvelgia į mus ir tyli. Kaip praeina jos dienos? Apie jas pasakoja globojanti dukra Aldona. Na, daugiausiai miega ar tiesiog guli savo mintyse paskendusi, meldžiasi, žvelgia pro langą. Tačiau kaimas tiek ištuštėjęs, kad tik labai retai koks žmogus praeina ar automobilis pralekia.
Tarsi pranašinga vizija senolei kartais pasirodo, kad atgimsta sodžius, akyse švysteli senojo kaimo gatve einantis būrelis žmonių ir ji dukros Aldonos klausia, kas ten tokie, kur jie nuėję? Kartais ima senoji ir paklausia, kur gi jos žentas Petras, net jį pašaukia vardu. Bet tas neatsiliepia, juk prieš kelerius metus miręs. Tuomet šimtametė stebisi, kaip taip galėjo atsitikti, juk už ją tiek daug metų jaunesnis, apie tai, kad jau išėjęs, pamiršusi.
Neseniai pabuvojo ligoninėje. Labai ypatingai nesirgo, tačiau pagulėjus, pagal įstatymus skyrė slaugą, galės įsigyti patogesnę lovą, nebeišsiris kada nakty ant žemės. Kuomet buvusi tame ligonbutyje, gydytoja paklaususi, kaip pavardė. Tai ir atsakiusi jaunatviškai, kad Bronė Papučkaitė, juk po šimto vėl metų skaitlius tarsi iš naujo sukasi į antrojo amžiaus į trečiuosius.
Žengiu iš senolės namų į sodžiuje pulsuojantį pavasarį. Jausmas – tarsi būčiau palaimintas, šimtmečio dvasios įkvėpęs, su senolės rūpesčiu jaunesniais. Juk atsisveikinant taip jaukiai ir rūpestingai paprašiusi: „Kuomet parvažiuosit, paskambinkit…“
