Prieš 70 metų, 1944 m. gruodžio 2 d. Anykščių krašte buvo surengta pirmoji stambi organizuotų laisvės gynėjų kovinė operacija, pradėjusi aktyvią pokario kovą prieš sovietinę okupaciją.
Nuo 1944 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjus Anykščių krašto jaunuolių mobilizacijai į sovietinę kariuomenę bei siuntimui į karo frontą, visur buvo dislokuoti kariuomenės daliniai, turėję padėti tą mobilizaciją vykdyti. Per kelis mėnesius susiformavo besislapstančių nuo karinės tarnybos jaunuolių pogrindis, palaipsniui tapęs organizuota pasipriešinimo jėga.
1944 m. lapkričio pabaigoje kažkas iš pogrindžio kovotojų padegė ir sudegino 7 namus Andrioniškyje, paliko be pastogės aktyviausių sovietinės valdžios rėmėjų šeimas.
O gruodžio 2-ąją Žaliosios rinktinės – pirmojo organizuoto partizanų junginio, susibūrusio Burbiškio apylinkėse, – partizanai, vadovaujami rinktinės vado Kazio Tylos-Tarzano (1915–1945), įsiveržė į Skiemonių miestelį.
Tuo metu Žaliojoje rinktinėje jau buvo apie 80 partizanų, gyvenusių bunkeriuose Burbiškio miške. Lapkritį visi jie buvo davę priesaiką Burbiškio miško Barkuškio laukymėje, po ąžuolu. Kovos krikštą apie 60–70 laisvės gynėjų gavo Skiemonių operacijoje. Iš anksto nukirpę telefono laidus, Žaliosios rinktinės partizanai įsiveržė į miestelį, tačiau nežinojo, kad ten iš vakaro buvo įsikūręs kariuomenės dalinys, kuris atrėmė puolimą. Po pusvalandį trukusio susišaudymo partizanams teko pasitraukti, vienas kovotojas, Vitkūnas iš Pašilių kaimo, nuo žaizdų mirė.
Su šiuo išpuoliu Anykščių krašte pasklido žinia, kad kyla ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai banga.