Tremtinio Kazimiero Tutkaus iš Sibiro į Lietuvą atsiųstas atvaizdas. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus fondų nuotrauka.
Šiandien sukanka 65 metai, kai 1949 m. kovo 25 d. prasidėjo viena masiškiausių XX a. vidurio lietuvių represijų. Nuo kovo 25-osios per keletą pavasario dienų sovietinės represinės struktūros tarnautojai iš namų išvežė ir ištrėmė į Sibirą tūkstančius Lietuvos gyventojų, tarp jų ir apie 740 Anykščių krašto gyventojų. Tomis dienomis Anykščių krašte neliko kone tiek pat žmonių, kiek jų dabar gyvena antrojoje pagal dydį rajono gyvenamojoje vietovėje – Svėdasų miestelyje.
Tą dieną iš gimtojo krašto buvo ištremtas ir anykštėnas dailininkas Kazimieras TUTKUS – kartu su sunkiai sergančiu tėvu jis buvo išvežtas į Bucharavos gyvenvietę Irkutsko srities Zalarių rajone, kur 1949–1951 m. dirbo kolūkyje „Plamia revoliucini“ („Revoliucijos liepsna“) miško ruošos darbininku. Jo brolis Antanas ir motina po mėnesio buvo ištremti į Aprelsko aukso kasyklas Irkutsko srities Bodaibo rajone. Tutkų šeima, kaip ir kiti tą pavasarį represuotieji anykštėnai, tą pavasarį buvo apkaltinta pogrindinio laisvės judėjimo rėmimu ir ištremta visam gyvenimui be teisės sugrįžti. Kazimiero tėvas 70-metis ūkininkas Anupras Tutkus mirė tremtyje, kiti šeimos nariai grįžo į Lietuvą po 8-erių tremties metų, rašytojui A. Vienuoliui šeimą užtarus ir tarpininkaujant.
