Alberto Pūko kapą Traupio kapinėse ženklina jo paties sukurta balta betoninė Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos – Pramislavos Madonos skulptūra. T. Kontrimavičiaus nuotrauka.
Šiandien sukanka 90 metų, kai 1924 m. gegužės 26 d. Traupio parapijos Pramislavos kaime (dabar – Ukmergės r.) gimė ir ten senatvę pasitiko laisvės gynėjas ir kultūros organizatorius, politinis kalinys ir Lietuvos Atgimimo visuomenininkas Albertas PŪKAS (1924–2010).
Nuo jaunystės siekęs dainuoti operos scenoje, bet karo metais tokios svajonės nebegalėjęs įgyvendinti, A. Pūkas jaunystėje dirbo mokytoju, kol 1945 m. balandį pasitraukė į pogrindį ir išėjo partizanauti į Traupio ir Taujėnų apylinkėse veikusį Antano Žilio-Žaibo būrį, pasirinko Učitelio Albos slapyvardį. Jis buvo paskirtas Vyčio apygardos vado Danieliaus Vaitelio-Briedžio (1913–1948) adjutantu, užsiėmė leidybine veikla, spausdino ir platino atsišaukimus. Tačiau jau 1945 m. liepos 30 d. jis pateko į pasalą ir buvo suimtas, 1946–1955 m. kalėjo įvairiuose Sibiro (Rusija) lageriuose.
Grįžęs į Lietuvą, A. Pūkas įgijo chorvedžio specialybę, bet dėl sovietinės valdžios persekiojimų negalėjo nuolat dirbti kultūros srityje. Lietuvos Atgimimo metais jis dalyvaudavo patriotiniuose renginiuose, kur pasakodavo savo jaunystės išgyvenimus. Su žmona užauginęs tris sūnus ir sulaukęs dešimties anūkų, jis mirė 2010 m. sausio 7 d. gimtajame kaime ir palaidotas Traupio kapinėse. Po mirties jo sūnus Tomas Pūkas sudarė ir išleido tėvo atsiminimų ir publicistikos rinkinį „Nebaigta knyga“ (2013 m.).
