Gimnazijos prezidentas neranda, ką reikėtų keisti

Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje spalio 9 d. vyko gimnazijos prezidento rinkimai. Mokiniai bei mokytojai gimnazijos  pirmojo  aukšto foje galėjo atiduoti savo balsą  už vieną iš kandidatų. Naujuoju J, Biliūno gimnazijos  prezidentu tapo III  klasės mokinys Kristijonas Valančiūnas, surinkęs 168 ( 61%) balsus.

Antrąja rinkimuose liko Urtė Jovaišaitė,  surinkusi 64 (23%) balsus, o trečią vietą užėmė Aistė Širvinskaitė, surinkusi  39 (14%) balsus. Gimnazijos prezidento rinkimuose dalyvavo 274 asmenys.

Naująjį gimnazijos prezidentą, kurio dar laukia inauguracijos ceremonija, Kristijoną VALANČIŪNĄ  kalbina “Anykštos” Jaunųjų žurnalistų mokyklos mokinė ir J. Biliūno gimnazijos abiturientė Severina ŠEŠTOKAITĖ.
-Papasakok, Kristijonai, apie save…
-Aš mokausi III klasėje, man 17 metų. Esu paprastas žmogus (nusijuokia), bet tuo pačiu metu gana sudėtingas. Mėgstu daug dalykų. Man viskas patinka, viskas įdomu. Atrodo dalykas visiškai nuobodus, bet man jis įdomus, kol suprantu, kaip kas vyksta, o kai sužinau kaip, atsibosta.
Didžiausia dalis mano popamokinės veiklos sudaro karatė, sportuoju jau 6 metus. Dabar ir šokiai prisidėjo. Juos lankau gimnazijoje  apie dvejus metus. Taip pat gimnazijoje veikiantis  kino klubas, kurį lankau labai neilgai. Tik šiemet nuėjau, nors jau galėjau pernai.
Į J. Biliūno gimnaziją atėjau iš A. Vienuolio gimnazijos, po 8 klasių.
Esu griežtas, pozityvus, teisingas. Iš pirmo žvilgsnio galiu atrodyti atšiaurus, bet esu tikrai draugiškas.
-Kristijonai, esi vienuoliktokas, tikriausiai esi apsisprendęs ką studijuosi ir kuo nori būti?
-Žadu studijuoti chemiją Vilniaus universitete. Tai ne tiek rimtas dalykas, kiek nepopuliarus. Žinoma, stosiu ne dėl to, kad niekas ten nestoja (nusijuokia), o todėl, kad man tai patinka. Kuo norėčiau būt? Čia jau keblus klausimas. Aš galvoju apie tai, bet galbūt per daug. Yra daug variantų, manau, kai jau pabaigsiu mokslus – atrasiu.
-Kaip namiškiai reagavo į tai, jog laimėjai prezidento rinkimus?
-Nebuvo labai ypatingos reakcijos. Žinoma, džiaugėsi.
-Kokia planai gimnazijai? Ką žadi keisti, ko žadi siekti?
-Kaip sakiau per debatus, pats pagrindinis dalykas būtų gimnazijoje rengti pasaulietines šventes, apie kurias mes realiai labai mažai žinome. Finansavimo tokiems renginiams nelabai reikėtų, nes yra svarbu paminėti, pristatyti, kad tai vyksta. Nebūtina daryti šventės, o ir šventę kiekvienas įsivaizduoja kitaip. Vieniems tai kažkoks vakarėlis, o kitam – tiesiog paminėjimas. Reikėtų bendrai suteikti informaciją apie tą dieną, plakatą kokį pakabinti, kažkas gal apie tai pakalbėtų. Svarbu, kad žmonės ne tik žinotų, bet ir patys dalyvautų.
Aš noriu, kad mokiniai daugiau bendrautų tarpusavyje ir daugiau būtų kartu.
Tikrai nematau reikalo daryti gimnazijoje  chill zonas (poilsio vieta), kodėl, kaip ir kam? Yra valgykla, biblioteka, pilna stalų. O chill zonai reikėtų pinigų. O dar trečias aukštas nesutvarkytas.
Penktadienių be švarkų nežadu siekti. Tai jau buvo, bet praktikoje nepasitvirtino ir tai ne mano siekis.
Kad ir kaip aš versčiausi per galvą, padaryti daug ko negalėsiu, nes yra valdžia. O be to, aš nematau kad reikėtų labai didelio pasikeitimo. Tai reikalautų kažkokio perversmo. Reikia tik pašlifuoti viską bendrai.
-Pakalbėkime apie mokyklines uniformas. Ką manai apie mokyklinius švarkus? Ar tai yra reikalinga?
-Švarkai yra gerai. Žmonės, kurie skundžiatės, kad švarkai yra blogai, kad  nebelieka išskirtinumo, kad visi vienodi, kas čia per nesąmonė? Žmogus turi būti ne išvaizda išskirtinis. Ir dar, su švarkais visi atrodo tvarkingi. Be to visoje Europos Sąjungoje yra tos uniformos ir niekam tai netrukdo.
-Ką manai apie naująją lapelių sistemą? Nežinantiems paaiškinsiu, kad nuo rugsėjo 1- mosios gimnazijoje įsigaliojo nauja tvarka – mokytojai ant klasės durų prilipdo lapelius, kuriuose surašytos mokinių, neesančių pamokoje, pavardės. Tada klasių kuratorius tuos lapelius susirenka ir pradeda skambinti pražuvėlių tėvams…
– Aš nežinau, kad ši sistema gerai veikia, bet iš to, ką  žinau,  man atrodo, kad  ji yra visiškai nereikalinga, netgi kvaila. Kam? Juk yra TAMO. Dabar, jeigu mokinys serga, skambina tėvams? Juk tai yra tiesiog žmonių darbo trukdymas. Atrodo, kad nebeturi mokykla darbo ir tik ieško kaip kuo užsiimti.
– Tave išrinko būti mokyklos prezidentu. Ar jau spėjai pastebėti kokių pokyčių savo gyvenime? Ar pajutai didesnį gimnazistų dėmesį, ar mokytojai pradėjo kitaip į tave žiūrėti?
-Nepastebėjau. Šiaip žmonės pasijuokia „o čia prezidentas“, „o tai prezidentas“. Nėra čia labai didelis dalykas. Pagalvokit  – gimnazijos prezidentas!
-Kitais  metai būsi dvyliktokas. Ar nemanai, kad tai tau trukdys atlikti pareigą?
-Nemanau. Iš kitų žmonių girdžiu, kad jeigu mokeisi iki 12 klasės, tai paskutinėje klasėje nėra labai daug sudėtingo darbo. Daugiau kurso kartojimas . Atrodo, kad susitvarkysiu.
-Galbūt gyvenime vadovaujiesi kokiu nors šūkiu? Jei taip, kokiu?
– „Viskas kas vyksta – vyksta teisingai“. Šiuo šūkiu vadovaujuosi visada.
-Debatų metu užvirė arši diskusija apie parlamento darbą. Tu siūlei padaryti atrankas į gimnazijos parlamentą, kodėl manai, kad tai būtų efektyvu? Ką apskritai manai apie parlamentą?
-Atrankos būtų efektyvu, nes vien pati atranka motyvuotų pralamento narius kažką daryti ir stengtųsi kažką įrodyti. Atrankos  taip pat gali atbaidyti, tuos žmones, kurie nieko nenori daryti, o tik priklausyti parlamentui.
Manau, kiekvienas prezidentas turi susirinkti savo parlamentą. Perrenkant prezidentą reikėtų perrinkti ir parlamentą, nes ne kiekvienas žmogus gali dirbti su visais žmonėmis. Mano manymu parlamentas labai sustabarėjęs ir jam reikėtų rotacijos.
-Lapkričio pradžioje tavęs laukia prezidento inauguracija. Ar lauki jos? Ko tikiesi?
-Nei laukiu, nei kažko tikiuosi. Inauguracija turi būti, nes tada oficialiai esi paskelbiamas gimnazijos prezidentu. Bet šiaip negaliu pasakyti, kad kažko tikiuosi, nes net nežinau, ko tikėtis.