Sekmadienį po Šv. Mišių Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios šventoriuje bus šventinamas paminklas 1863 m. sukilimui atminti – kryžius 1850–1863 metų Anykščių klebonui, sukilėlių rėmėjui ir tremtiniui Ferdinandui Stulginskiui ir visiems laisvės siekusiems anykštėnams (autorius – tautodailininkas Pranas Petronis). Iškilmėse dalyvaus Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ.
Specifinis 1863 m. sukilimo bruožas – ryškus religinis motyvas, pastebimas tiek sukilimo retorikoje, tiek jo organizacijoje. Kova už tikėjimą, už katalikų Bažnyčios teises buvo vienas iš 1863 metų sukilimo vadovybės deklaruojamų tikslų ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Porą metų prieš sukilimą vykusiose patriotinėse manifestacijose, kurios pagrįstai laikomos jo prologu, gausiai naudota religinė simbolika liko aktuali ir prasidėjus ginkluotai kovai. Atsiliepiant į Varšuvoje 1863 m. sausio mėnesį išleistą sukilimo Manifestą, sukilėlių vadovai Vilniuje 1863 m. vasario pradžioje lietuvių kalba paskelbė „Manifestą Wiresnibes Linku“, kuriuo to meto Lietuvos gyventojai lietuvių kviesti eiti „ginti Tewines nuo Maskolo“. Manifestas baigiamas Dievo pagalbos prašymu – „Diewe iszgelbek Tewini“. Turint omenyje katalikų Bažnyčios autoritetą to meto visuomenėje, akivaizdu, kad be Bažnyčios paramos ir dvasininkijos angažavimo sukilimo reikalui sukilimo mastai (tiek masiškumo, tiek teritoriniu požiūriu) būtų buvę gerokai mažesni.
Sukilėlių vadovybė Katalikų bažnyčios parapijų tinklą vykusiai išnaudojo žinios apie prasidėjusį sukilimą viešinimui – reikalauta, kad sukilimo Manifestą kunigai paskelbtų iš bažnyčios sakyklos pamaldų metu ir paakintų parapijiečius dėtis prie sukilėlių. Į sukilimą išeinantieji neretai priesaiką duodavo bažnyčioje, būdavo palaiminami katalikų kunigo. Kiekvienas sukilėlių būrys turėdavo kapelioną – buvo būrių, kuriuose kunigas būdavo nuolat, pas kitus užsukdavo dienai ar kelioms. Tokios viešnagės metu aukodavo mišias, išklausydavo išpažinčių, suteikdavo sakramentus.
Rusijos imperijos valdžios akyse bet koks dvasininko patarnavimas sukilėliui buvo bausmės vertas nusikaltimas: nuo pat pirmųjų sukilimo dienų prasidėjo kunigų suiminėjimai, kalinimai, tremtys. 1863 m. gegužės vidury į Vilnių atvykęs naujai paskirtasis generalgubernatorius Michailas Muravjovas nedelsdamas ėmėsi griežtų represijų prieš katalikų dvasininkus, kurie imperijos valdžios laikyti vienais iš svarbiausių sukilimo organizatorių ir dalyvių. Pirmąja M. Muravjovo vykdytų represijų prieš sukilėlius auka tapo Vilniaus vyskupijos Žaludko parapijos (vietovė dab. Baltarusijoje) vikaras kunigas Stanislovas Išora, kuris už bažnyčioje perskaitytą sukilimo Manifestą buvo nubaustas mirties bausme – sušaudytas 1863 m. gegužės 22 d. Lukiškių aikštėje Vilniuje. Bausmių, imperijos valdžios taikytų prieš katalikų dvasininkus, spektras buvo ganėtinai platus – nuo perkėlimo į kitą parapiją ir draudimo eiti aukštesnes pareigas iki pašalinimo iš kunigystės, tremties ir mirties bausmės. Rusijos imperijos valdžios vykdytos represijos palietė daugiau nei trečdalį to meto Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų diecezinių dvasininkų. Tarp jų aktyviai dalyvavusių sukilime buvo tik viena kita dešimtis.
Po XIX a. vidurio teritorinių-administracinių Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų pertvarkymų iki tol Vilniaus vyskupijai priklausiusi Anykščių parapija atsidūrė Žemaičių vyskupo žinioje. Administracinio Anykščių parapijos pavaldumo statusas ir XIX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje liko nepakitęs – sukilimui prasidėjus tai buvo viena iš Žemaičių vyskupijos, kuriai nuo 1850 metų vadovavo iškilusis vyskupas Motiejus Valančius, parapijų. Pagal smulkesnį bažnytinį administracinį padalijimą Anykščiai priklausė Utenos dekanatui, kuris savo teritorija tuo metu buvo vienas iš didžiausių vyskupijoje, nes jungė 15 parapijų.
1863 m. pradžioje prasidėjus ginkluotai kovai Anykščių parapijoje tarnavo klebonas Ferdinandas Stulginskis (nuo 1858 m. ir dekanato dekanas), jam talkino vikaras Jonas Jacevičius. Klebonas Anykščiuose nebuvo naujokas – ėjo jau antras dešimtmetis, kai jis pirmąkart atvyko į miestelį ant Šventosios upės kranto. Anykščių parapijai perėjus po Žemaičių vyskupo skeptru, tuomet vyskupijos seminarijoje profesoriavęs F. Stulginskis, Romos katalikų dvasinės akademijos auklėtinis (baigė ją 1845 m. magistro laipsniu) ir buvo paskirtas į atokiai nuo vyskupijos centro (tuomet vyskupo rezidencija, kaip ir vyskupijos seminarija buvo Varniuose) esantį miestelį.
Kilęs iš žemaičių bajorų, krikštytas Lygumų parapijos bažnyčioje (dab. Pakruojo raj.) ir, matyt, vaikystės bei paauglystės metus – iki studijų seminarijoje pradžios 1838 m. – praleidęs tėviškėje. Mokėjo lietuvių kalbą. Veikiausiai kalbėjo žemaičių tarme, tačiau liaudies kalbos žinojimas, be abejo, padėjo užmegzti ir palaikyti gerus santykius su savo pirmosios parapijos parapijiečiais, ilgainiui tapti savu aukštaičių žemėje.
Buvo nuoseklus vyskupo M. Valančiaus propaguotos blaivybės idėjos ir jo inicijuoto blaivėjimo sąjūdžio šalininkas. Atsiliepdamas į vyskupo raginimą kviesti liaudį atsisakyti degtinės vartojimo, Anykščiuose įsteigė Blaivybės broliją. Blaivininkų judėjimui tarp parapijiečių vis labiau populiarėjant ir degtinės paklausai atitinkamai smarkiai mažėjant, pajamas čia pat akyse prarandantys karčemų ir užvažiuojamųjų namų savininkai įnyko aršiai skųsti kleboną imperijos pareigūnams, kaltindami jį imperijos valdžiai priešiška veikla. Klebonas porą kartų buvo policijos iškviestas ir apklaustas, galiausiai policija ėmė jį nuolat sekti. Kadangi nesiliovė skleidęs blaivybę, Kauno gubernatorius net kreipėsi į vyskupą dėl „keliančio liaudį į maištą prieš valdžią ir žydus“ dvasininko iškėlimo iš Anykščių. Taigi, imperijos valdžios nemalonę F. Stulginskis užsitraukė dar iki sukilimui prasidedant.
Kokia buvo Anykščių klebono F. Stulginskio ir jo vikaro J. Jacevičiaus nuostata prasidėjusio ginkluoto sukilimo atžvilgiu, aiškaus atsakymo nėra. Akivaizdu, kad negalėjo nežinoti apie sukilimo Manifestą ir sukilėlių valdžios nurodymą jį perskaityti bažnyčioje. Tačiau skelbti Manifesto neskubėjo.
Balandžio antroje pusėje Anykščių apylinkių miškuose pasirodė charizmatiškojo sukilėlių vado kunigo Antano Mackevičiaus vadovaujamas būrys. F. Stulginskis 1863 m. balandžio 22 d. M. Valančiui pranešė, kad balandžio 19 d. jam aukojant rytines mišias į bažnyčią atėjo A. Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai, pareikalavo perskaityti Manifestą iš sakyklos ir jį išsiuntinėti į kitas dekanato parapijas su nurodymu paviešinti. Klebonas tąkart vyskupą užtikrino reikalavimui nepaklusęs, todėl sukilėliai jį suėmė, išsivedė į stovyklą miške ir paleido tik po pusantros paros, prigrasę ateityje besąlygiškai vykdyti jų paliepimus. Informavo vyskupą ir apie miestelyje sklandantį kitokį jo išvykimo su sukilėliais aiškinimą. Pasak F. Stulginskio, kai kurie Anykščių žydai negalintys jam atleisti už blaivybės platinimą ir pasinaudojo proga surašyti skundą, kad jis, klebonas, ne tik atvedęs kunigo A. Mackevičiaus būrį į Anykščius, bet raginęs parapijiečius eiti į sukilimą ir net parūpinęs jiems ginklų.
Balandžio pabaigoje F. Stulginskis buvo suimtas, kalintas kalėjime Ukmergėje, vėliau pervežtas į Vilnių. Čia Tardymo komisija jam pateikė kaltinimus balandžio 19 d. perskaičius Anykščių bažnyčioje sukilimo Manifestą ir įkalbinėjus parapijiečius dėtis prie sukilėlių. F. Stulginskis kaltinimus neigė. Vėliau tardomas pateikė dar vieną balandžio 19 d. įvykių Anykščiuose versiją: aiškino, kad jam atsisakius A. Mackevičiaus reikalavimui paklusti, pastarasis jį atitempęs prie altoriaus ir įsakęs skaityti. Neturėdamas kitos išeities, jis tuomet perskaitęs pavadinimą ir pirmąjį Manifesto punktą, pasiskundė skaudančia gerkle. Tad Manifestą skaityti tąkart baigė, pasak F. Stulginskio, pats A. Mackevičius, po to šventoriuje dar kartą jį pagarsinęs.
Kuri sukilimo Manifesto paskelbimo versija yra arčiau tiesos, šiandien galima tik spėlioti – duomenų argumentuotam atsakymui nėra. Viena aišku, kad sukilimo Manifestas Anykščiuose buvo perskaitytas balandžio 19 d. (pagal Rusijos imperijoje, taigi, ir to meto Lietuvoje, galiojusį Julijaus, vadinamąjį senojo stiliaus kalendorių, o pagal Grigaliaus kalendorių būtų gegužės 1 d.). Akivaizdu ir tai, kad Anykščių parapijoje sukilimo metais tarnavę kunigai imperijos valdžios buvo pripažinti nusikaltėliais, teisti pagal karo lauko įstatymus ir nubausti tremties bausme, konfiskuojant turtą iždo naudai. Vikaras J. Jacevičius buvo ištremtas į Orenburgo, klebonas F. Stulginskis – Irkutsko guberniją.
Po dešimties tremties metų abu gavo leidimą gyventi policijos priežiūroje Rusijos europinėje dalyje be teisės grįžti į savo vyskupiją. F. Stulginskis 1873 m. persikėlė į Jekaterinoslavlio guberniją, po poros metų sesers rūpesčio dėka jam buvo leista apsistoti Mintaujoje (dab. Jelgava Latvijoje). Tuomečio Žemaičių vyskupijos valdytojo Aleksandro Beresnevičiaus pastangos išrūpinti iš imperijos valdžios leidimą F. Stulginskiui grįžti į Žemaičių vyskupiją liko be pasekmių.
Tad po kelerių metų, tapęs laisvas nuo policijos priežiūros ir gavęs leidimą apsigyventi pasirinktoje Rusijos imperijos vietovėje, išskyrus to meto Lietuvą ir Lenkijos karalystę, buvęs Anykščių klebonas išvyko į Smolenską. Porą paskutinių savo gyvenimo metų tarnavo vikaru Smolensko katalikų bažnyčioje. Iš šio pasaulio iškeliavo ištikus insultui 1892 m. vasario pradžioje ir amžino poilsio atgulė Smolensko katalikų kapinėse. XX a. pirmaisiais metais jo kapas, kurio antkapinėje plokštėje iškaltas įrašas lenkų kalba su pavarde, mirties data, nugyventų metų skaičiumi (mirė turėdamas 73 m.), dar buvo lankomas ir prižiūrimas.
Jubiliejinės 1863 m. sukilimo sukakties proga šį 2013-ųjų rudenį Anykščiuose iškilsiantis paminklas sukilėlių atminimui su jame iškalta sukilimo tremtinio kunigo F. Stulginskio pavarde yra simboliškas pagarbos ženklas buvusiam ilgamečiam parapijos klebonui ir visiems Anykščių krašto žmonėms, prieš pusantro šimto metų atsiliepusiems į kvietimą stoti ginti savo tėvų žemės, savo teisės į laisvę ir tikėjimą. 1863 m. sukilime lietuviai ir lenkai paskutinįkart drauge kovėsi už XVIII a. pabaigoje Rusijos, Austrijos ir Prūsijos pasidalytos Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą. Nors sukilimas buvo žiauriai numalšintas, tačiau vertinant iš laiko perspektyvos šis pralaimėjimas drauge buvo ir pergalės ženklas, įvykis, inspiravęs reikšmingus to meto visuomenės socialinės raidos ir politinės minties pokyčius.
Gloria victis – šlovė nugalėtiesiems.
