Viena geriausių gimnazijos mokinių, Estera Asačiovaitė, net ir būdama abiturientė, spėja dalyvauti fotografijos konkursuose.
Anykščių Jono Biliūno gimnazijos abiturientė Estera Asačiovaitė sako, jog idėjos nuotraukoms jai gimsta spontaniškai – radus ,,kabliuką“, tereikia mokėti jo nusitverti.
Nemato prasmės aklai
sekti kitais
,,Gimnazijoje turėjau pasirinkti pamokų sąrašą, kuriame būtinai turėjo būti vienas dalykas iš menų srities. Iš pradžių mano planuose nebuvo fotografijos, norėjau rinktis tai, ką daugelis mano draugų – teatrą. Bet pagavau save mąstant, kodėl aš turėčiau daryti tai, ko iš tiesų nemėgstu, kas tikrai yra ne man…Nematau prasmės aklai sekti kitais, esu įsitikinusi, kad kur kas svarbiau yra būti savimi“, – apie fotografijos dalyko pasirinkimą mokykloje pasakojo Estera, – ,,visada norėjau turėti fotoaparatą ir išmokti fotografuoti. Bet kai ši svajonė išsipildė į rankas fotoaparatą paimdavau tik tada, kai būdavo gražus ir oras arba kai reikėdavo padaryti nuotraukų šeimos ar draugų šventėse. Todėl, gerai apgalvojusi ir viską pasvėrusi, vis dėlto pasirinkau fotografiją“.
E. Asačiovaitė fotografijos J. Biliūno gimnazijoje mokosi pas anykštėną fotografą Alfredą Motiejūną. Beje, šio fotografo auklėtiniai yra daugelio respublikinių fotografijos konkursų laureatai.
Nuotraukų ciklą įkvėpė
torto padėklas
Paklausta, kaip sugalvoja idėjas savo nuotraukoms, mergina prasitarė, kad tai nėra taip jau paprasta: ,,Kad gimtų gera idėja, turi apmąstyti kiekvieną būsimo kadro detalę, tiksliai įsivaizduoti esantį vaizdą prieš save. Mano idėjos gimsta labai spontaniškai, tiesiog turiu rasti „kabliuką“ nuo ko pradėti ir tada pasineriu į daugybės idėjų sūkurį.. Tik tada atrenku, mano nuomone, stipriausią ir originaliausią idėją, kurią su malonumu galiu įgyvendinti.
Šitaip gimė ir fotografijų ciklas su veidrodžiu, kurio kelias nuotraukas siunčiau į moksleivių fotografijos konkursą.
Namuose turėjom labai išraiškingą torto padėklą – veidrodį. Man iš karto iškilo vaizdas prieš akis, kaip vienišas žmogus sėdi ant traukinio bėgių, rankose laiko veidrodį, kurio atspindyje matomi vaizdai pasakoja kažkokį epizodą iš to žmogaus gyvenimo istorijos. Tiesa, nuo to laiko mane aplankė dar daugybė idėjų, kur fotografijose „žaidė“ veidrodis, aš norėjau visas jas įgyvendinti, padaryti skirtingas, papasakoti vis kitą istoriją.“
Dvyliktokė nebijo susilaukti keistų miestiečių reakcijų, kai fotografuoja gerai matomose, viešose vietose: ,,Šypseną kėlė įvairios žmonių reakcijos, pamačius mane fotografuojant prie traukinio bėgių stovinčią ir laikančią veidrodį draugę, kurio atspindyje buvo matomi praeinantys žmonės ir pravažiuojantys automobiliai. Tai buvo viena iš įdomiausių mano idėjų, kurią pavyko įgyvendinti.“
Juodai balta
Didžioji dalis Esteros nuotraukų – juodai baltos. Mergina į klausimą apie tokį spalvų pasirinkimą atsakė, jog jai juodai baltos nuotraukos dažnai atrodo gražesnės, nei spalvotos: ,,Jos paslepia trūkumus, paskandina nereikalingas detales, kurios tampa ne tokios matomos dėl spalvų kontraste. Ir, mano nuomone, monochromatiškos spalvos suteikia šiek tiek paslaptingumo.“
Orginalumas – didžiausia
menininko vertybė
,,Man visuomet patinka eiti į fotografijos parodas, žiūrėti į mokytojo nuotraukas. Menininkų nuotraukos dažnai palieka didelį įspūdį, bet kokių nors sektinų fotografijos pavyzdžių neturiu, nes daugelis fotografijų yra ir išskirtinės, ir įdomios, ir meniškos. Aš esu iš tų, kuriems nepatinka kopijuoti kitų žmonių idėjas, kitaip sakant, perteikti tas pačias mintis ir padaryti tai identiškai. Man patinka ieškoti ir atrasti vis kažką naujo. Klausydama mokytojo A.Motiejūno pastabų, aš mokausi nebedaryti tų pačių klaidų, gaunu įvairių patarimų. Į kitų žmonių fotografijas žiūriu su džiaugsmu ir dideliu susižavėjimu, geros nuotraukos skatina mane fotografuoti ir nebijoti nuotraukose atskleisti savų minčių.“ – pasakojo mergina.
Nuotraukoms pozuoja ir artimieji ir atsitiktiniai nepažįstamieji
Paklausta, kaip pasirenka kokį žmogų kvies būti modeliu, Estera sakė: ,,Priklauso nuo to, kokią detalę savo fotografijose noriu išryškinti. Jei nuotraukoje svarbus žvilgsnis, tai ieškau žmogaus su išraiškingomis akimis, kuris mokės atskleisti jose skausmą, neapykantą, džiaugsmą ar kurią nors kitą emociją.
Kalbant apie fotografijų ciklą su veidrodžiu, modeliais pasirinkau artimus žmones, kurie su malonumu sutiko man padėti ir padarė tai, ko prašiau ir norėjau, nes tai truko tikrai ne vieną dieną. O dažniausiai, jei darau gatvės fotografijas, tai žmogus, pakliūnantis į kadrą, yra atsitiktinis.“
Savo nuotraukas Estera siunčia į įvairias parodas. Geriausi merginos kadrai kabėjo moksleivių fotografijos konkurso, konkurso “Tėvynė” bei “Gamtos vaizdai” parodose, taip pat ir gimnazijoje rengiamose parodose.
Atsirinkti geriausias nuotraukas, kuriuos bus siunčiamos į konkursą, nėra lengva: ,,Aš visuomet padarau daug daugiau įvairių fotografijų nei reikia, kad po to galėčiau atrinkti, mano nuomone, geriausias. Bet jei padarai daugiau geresnių kadrų ir tau reikia išrinkti tik kelias, tai būna labai sunku, nes turi lyginti kiekvieną fotografiją ir išmesti šiek tiek silpnesnes nei kitos, kad „tilptum į“ reikalavimus“ – sakė mergina.
