50 kunigystės metų – kaip antspaudas prie savo širdies

Šį savaitgalį Dusetų (Zarasų raj.) parapijos klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas švenčia 50-ies metų kunigystės sukaktį. Anykščių rajono garbės pilietis kun. S.Krumpliauskas ilgus metus buvo Anykščių Šv.Mato parapijos klebonu.

Portale anyksta.lt publikuojame Giedrė Mičūnienės straipsnį ( jis publikuotas www.voruta.lt) apie kun. S.Krumpliauską. Giedrė Mičūnienė – knygos apie kun.S.Krumpliauską autorė, žurnalo „Aukštaitiškas formatas“ bendradarbė.

50 kunigystės metų – kaip antspaudas prie savo širdies

Kasdieniai mūsų darbai – tik mažyčiai laipteliai, kuriais kildami, mokomės suprasti, kad mūsų gyvenimas yra pasiaukojimas dėl paties gyvenimo, ir tada  prasmingiausia tarnystė. Pašaukimas – tai tarnavimas Žmogiškumui, svetimos sėkmės auginimas, džiaugsmo laiminimas ir malda. Pašaukimas – tai šviesa, spindinti akyse ir ašara verkiant kartu. Pašaukimas – tai tikėjimas, nelengvas ėjimas atsižadant asmeniškumo, pasiaukojimas vardan kito, mokymas pavyzdžiu bei jautrus prisilietimas širdimi.  Pašaukimas – tai žmogaus dvasios augimo mokykla, Dievo kvietimas dovanoti Jo Meilę, o kartu  ir raginimas dalinti savo meilę – širdies šilumą ir gerumą.

1974 m. balandžio 9 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje, kurioje nuo 1945 m. nebuvo šventinami kunigai, Vyskupas  Romualdas Krikščiūnas įšventino du kunigus: Stanislovą Krumpliauską ir jo kurso draugą Algį Baniulį. Pirmosios Šv. Mišios 1974 m. birželio 9 d. aukotos Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje pas savo dvasios tėvą Petrą Baltušką, o birželio 24 d. gimtojoje Smalvų bažnytėlėje (pas kun. Alfonsą Merkį).

„Daug kartų mąsčiau, kad Dievas galėjo pakviesti protingesnių, gabesnių, bet išsirinko mane iš Šeimos, kuri sunkiai dirbo – arė, sėjo, sodino, ravėjo, ganė, bet rasdavo laiko Maldai ir Bažnyčiai…“, – pasakoja Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas, gimęs ir užaugęs tarp trijų ežerų – Ilgio, Ramaičiuko ir Raminavos – Ciciliškių kaime (netoli Lupenkos) gyvenančioje pamaldžioje Marijos ir Igno Krumplevskų šeimoje.

Dar besimokydamas Lupenkos mokykloje, vaikinukas jau patarnavo Smalvų Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčioje, vėliau – supratęs savo pašaukimą, dalyvaudavo Ceikiniuose vykstančiose rekolekcijose pas kunigą Karolį Garucką SJ. Grįžęs iš sovietų kariuomenės įsidarbino Vilniaus odos ir galanterijos fabrike, kad nesukeltų bereikalingos įtampos Zarasų rajono pedagogams, stodamas į Kunigų seminariją.

„Dokumentus į seminariją nuvežiau, parašiau autobiografiją, prašymą. Manęs dar laukė ilgas ir įdomus pokalbis su žymiu žmogumi – kunigu ir kompozitoriumi Pranciškumi Tamulevičiumi, seminarijos dvasios tėvu. Jis, rodos, ne tik patikrino mano tikėjimo ir apsisprendimo tvirtumą, teisingai sudėliodamas visus reikiamus ženklus sakinyje „KUNIGYSTĖ – NEGALIMA ABEJOTI“, – prisimena kun. Krumpliauskas, 1969 m. sėkmingai įstojęs į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.

„Seminarijos kambarys, kuriame anksčiau buvo grafo Masalskio arklidės, atrodė liūdnas ir niūrus. Kūrentis reikėjo patiems. Įspūdis slogus, juodos anglys dulkėjo – likdavo suodžiai. Patys viską valėme, tvarkėme, plovėme. Kambariuose, kuriuose stovėjo geležinės lovos, gyvenome po 4, tačiau visą studijų laiką kas pusę metų vykdavo keitimai: taip būsimieji kunigai pratinti prie kilnojimų, mokomi prisitaikyti, susigyventi, būti nuolankūs.

Kariuomenėje gyvenimo sąlygos daug geresnės: buvo šilto ir šalto vandens. Čia matydavome, kaip sienomis pavasarį ropodavo vabalai, neretai tarakonai krisdavo ant galvų. Žiemą per šalčius vanduo koridoriuje užšaldavo – degindami laikraščius bandydavome atšildyti čiaupą. Tiesa, trečiadieniais būdavo pirtis. Dalis seminaristų vykdavo į Aleksoto pirtį – ten kildavome funikulieriumi. Kiti eidavo praustis į senamiestį“, – dalijasi prisiminimais, pabrėždamas, kad sovietai klierikus vadino „juodaskverniai“, tačiau šventės vykdavo, ir Dievas tikrai laimino seminarijoje aidėjusį garsų, linksmą gražios jaunystės juoką.

Studijuodamas atostogas praleisdavo Daugailių parapijoje, talkindamas pastoracijoje kun. Petrui Baltuškai, kuris „buvo ne tik itin pamaldus, bet uolus, tvarkingas, apsiskaitęs. Visą laiką Jį vadinau „vaikščiojančia enciklopedija“. Nors šv. Mišių patarnavimo seką žinojau nuo vaikystės, tačiau jo pedantiškas tvarkingumas, pareigingumas, vidinė drausmė man paliko neišdildomą įspūdį. Bažnytiniai drabužiai visada buvo prižiūrėti, viskas laiku sutvarkyta. Prisipažįstu, iš jo išmokau daug elementarių, tačiau reikalingų dalykų: kaip sulankstyti arnotus, uždegti žvakes, kad nebūtų „knatų“.

1974 m. gegužės 13 d. paskirtas Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vikaru. 1975 m. teko pavaduoti Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos parapijos kleboną g. kan. Antaną Misevičių.

Dekanas klebonas kun. Bronius Strazdas visada buvo ramus, neskubantis daryti išvadų, „atsargus, vengė konfliktų su rajono valdžia, jos nurodymus stengėsi vykdyti diplomatijos ar kompromiso keliu, bijojo kaip nors pakenkti bažnyčiai“, – kunigas keliauja prisiminimais.

Biržų kraštas į atmintį įsirėžė ne tik gražia, daug metų lydėjusia bendryste su tremtiniu vyskupu Vincentu Sladkevičiumi, gyvenusiu Nemunėlio Radviliškyje, bet ir susidūrimu su saugumu. „Užsimezgė ryšys su leningradiečiais – su šeimomis, kurios tremtos į Sibirą (ten gimę ir jų vaikai); su šeimomis, išgyvenusiomis blokados baisumus. Jos buvo tikinčios ir pamaldžios. Susiformavo grupė, kuri tapo mano pogrindžio parapija. Šiltas, malonus bendravimas tęsėsi nuo pat Biržų – kunigystės pradžios iki Anykščių… Bendravimas nutrūko pasikeitus politinei situacijai“, – kalba klebonas, visada džiaugęsis kad nesijautė religinio priešiškumo – antagonistinio požiūrio ir kitų tikėjimų įtakos.

1977 m. gegužės 27 d., vyskupas skyrė vikaru į Kupiškio Kristaus Dangun Žengimo bažnyčią, kuri savo didumu Biržų bažnyčią lenkė kelis kartus. Marmurinė altoriaus mensa žiemą labai traukdavo šaltį.

„Savarankiškai klausimų nespręsdavau – tariausi su dekanu, kuris buvo ne tik labai jautrus, bet išskirtinai gailestingas. Jis verčiau ašarą nubraukdavo pats, negu išsakydavo pastabą kitam“, – prisimena kan. Stanislovas. O vėliau apie Kupiškio kleboną Klemensą Gutauską sakys: „Esu dėkingas jam už galimybę netrukdomai veikti, dirbti. Suteikdamas savarankiškumą, ugdė pasitikėjimą savimi, skatino pastoraciniam darbui su jaunimu, išklausydavo ir įsigilindavo į pateiktus planus, juos koreguodavo, patardavo ir pritardavo naujovėms.“

Kupiškyje persekiotas sovietinio saugumo pareigūnų, ne kartą baustas administracinėmis baudomis už įvairių bažnytinių apeigų organizavimą, procesijas, ypatingai buvo stebima jo aktyvi veikla su jaunimu, ne kartą ieškota įvairiausių progų sukompromituoti ir užverbuoti jauną dvasininką.

Kan. Stanislovas atvirauja: „Bažnytiniai dokumentai neatspindėjo tikros padėties: norint apsaugoti jaunimą, Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą priėmusiems rašydavome tik korteles, kurios į jokias bažnytines knygas neįtraukiamos. Neretai tikinčiųjų prašymu į bažnytines knygas rašydami vaikų krikštą ar santuoką, nenurodydavome pavardžių (tik vardą ir raidę N.).“ Pirmosios Komunijos šventėse dalyvaudavo virš 200 vaikų. Žmonių susirinkdavo begalė: ne tik tėvai, krikšto tėvai bei artimieji.

1978 m. lankėsi Varšuvoje (Lenkija), kur susitiko ir bendravo su kardinolu Stefanu Wiszinskiu, Lenkijos Primu.

1982 m. liepos 17 d. Vysk. R. Krikščiūnas vikarą Stanislovą skyrė 2 parapijų – Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos ir Kvetkų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčių klebonu; laikinai administravo ir Kupreliškio Šv. Arkangelo Mykolo parapiją. Dabar kan. Stanislovas akcentuoja: „Buvau iškeltas ne tik į patį atokiausią vyskupijos užkampį, bet su manimi kartu perkeltas ir saugumietis, sekęs mane Kupiškyje.“

Jis džiaugiasi, kad Papilio „parapijos katalikai buvo nuoširdūs, su evangelikais reformatais neturėję jokio priešiškumo. Puikiai sekėsi užmegzti ryšį ir sutarti su jų tikėjimo kunigu Reinholdu Moru. Jis žinojo, kad vikaraudamas Biržuose palaikiau gražų ryšį su jų konfesijos kunigu superintendentu Povilu Jašinsku.“

Klebonaujant padaryta daug išliekamąją vertę turinčių darbų: 1987 m. bažnyčios šventoriuje pastatytas akmeninis kryžius, skirtas Lietuvos krikšto jubiliejui; 1988 m. Švč. Mergelės Marijos skulptūra ant akmeninio postamento; 1989 m. šventoriuje – paminklas kunigui, nukankintam Sibire, Juozapui Bardišauskui. Padaryti nedideli vargonai iš senų, sudaužytų per Antrąjį pasaulinį karą. Nuo tada, kai varpas sėkmingai įkeltas į bokštą, Papilyje skamba du varpai; remontuojami bažnyčios pastatai, grąžinti pagal restituciją. Kvetkų bažnyčioje inicijuota spalvinė interjero dekoracija.

Biržų rajono valdžia buvo ypatingai aktyvi, kunigus dažnai kvietė pokalbiams, auklėjimo valandėlėms į Vykdomąjį komitetą: „organizacinius reikalus gvildeno pats pavaduotojas. Auklėjamasis darbas – kad nebūtume ekstremistiškai nusiteikę – buvo vykdomas šimtu procentų“, – kanauninkas prisimena, kad būdavo įvairių trukdžių, nepatogumų, kai reikėdavo atlikti religinius patarnavimus.

„Visada žinojau, jog esu akylai stebimas, sekamas, niekada to nesureikšminau, nekreipiau dėmesio, tiesiog stengiausi sąžiningai vykdyti savo pareigą – ne vien tik lūpomis, bet visa širdimi skelbti Dievo žodį“, – ne kartą akcentuoja savo širdies pareigą. Mirus kun. Juozapui Varnui, aukodamas gedulingas šv. Mišias Jo laidotuvių dieną, jis sakė: „Kyla klausimas, kokia kunigo gyvenimo prasmė? Ar Jo buvimas yra taip pat reikalingas kaip gydytojo, mokytojo, inžinieriaus, ar galima apsieiti be jo? Į šį klausimą pirmiausia atsako pats Kristus: „Kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš Jus siunčiu.“

Prasidėjus Atgimimui, Jis aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, buvo ir Biržų steigiamojo sąjūdžio pirmininko pavaduotoju. Dalyvavo Baltijos kelyje; mokyklose dėstė tikybos pamokas.

1991 m. klebono iniciatyva įkurtos Papilio partizanų kapinės: steloje iškaltos žuvusiųjų pavardės, pastatyti ąžuoliniai kryžiai. „Į partizanų amžinosios poilsio vietos ir Kryžių pašventinimo apeigas susirinko daug žmonių, nemažai atvažiavo ir iš Latvijos. Papilio bažnyčia buvo pilnutėlė – tiek žmonių niekada neregėjusi. Pilna ir reformatų bažnyčia. Abiejose vyko pamaldos. Procesijos, išėjusios iš skirtingų konfesijų bažnyčių, susitiko vienoje vietoje – tai buvo nepaprastai jautrus įvykis. Skambėjo abiejų bažnyčių varpai.“, – kalba klebonas. Evangelikų reformatų kun. Reinholdas Moras, pasakodamas apie jųdviejų bendrystę Papilyje, prisimena šias apeigas, suvienijusias viso miestelio gyventojus.

Deja, netrukus į klebono S. Krumpliausko gyvybę buvo pasikėsinta. „Nenoriu prisiminti ir kalbėti apie Tai, nes seniai viskas atleista, tačiau byloti, kalbėti apie Žmogaus Gerumą, Pasiaukojimą – Būtina“, nes tik laimingo atsitiktinumo dėka (buvo atėjusi medikė suleisti vaistų blogai besijaučiančiai šeimininkutei), didesnės nelaimės išvengta. Apie nuoširdumą, „nereikalaujantį jokio keršto, kas nebūdinga nukentėjusiems“, – prisiminė ir Arūnas Marcinkevičius, „Balticus Advocatus“ advokatas, tuo metu tyręs bylą.

1995 m. gegužės 24 d. Panevėžio vyskupo Juozo Preikšo paskirtas Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios klebonu, Anykščių dekanato, jungiančio 14 parapijų, vicedekanu bei Dabužių Kristaus Žengimo į dangų parapijos administratoriumi.

„Anykščiuose atsivėrė plati pastoracinė erdvė. Parapijiečiai dar nebuvo išsiblaškę – dar nebuvo išsivaikščiojusi Lietuva. Bažnyčią lankė daug žmonių, ypač prieš šv. Velykas ir Kalėdas. Prie klausyklų driekėsi ilgos eilės, išpažinčių klausydavo viso dekanato kunigai. Sudarėme naują Pastoracinę tarybą – to reikalauja bažnytinė teisė – kanonai. Jai priklausė įvairių profesijų, įvairaus amžiaus parapijiečiai. Ji tapo patariamuoju žodžiu. Visi planai ir darbai buvo protokoluojami“, – pasakoja klebonas, Anykščiuose atlikęs Dievui, Žmogui ir Miestui didelius reikšmingiausius darbus: atnaujintas bažnyčios pastatas ir aplinka, 1995 m. pakeistos presbiterijos grindis, 1996 m. restauruota interjero ornamentika, o 1998 m. – klebonija, 2004 m. atnaujinta sutrūnijusio dešiniojo bažnyčios bokšto viršūnė, 2006–2008m. įrengti grįsti šventoriaus takai ir aikštelės, bažnyčios pastato išorės apšvietimas, puikiai išryškinantis architektūrines formas; pakeista bažnyčios stogų danga.

Įkurtos katalikiškos jaunimo organizacijos: skautai ir maironiečiai, buvo jų dvasios tėvas; įsteigė Anykščių šeimos centrą; buvo Anykščių dekanato „Caritas“ pirmininkas. Grąžintame parapijos pastate įkurti Parapijos namai.

Klebonas – pagrindinis bažnyčios erdvėse kalėdinių spektaklių ir misterijų rengėjas. Jo dėka 2005–2012 m. atgaivintas Anykščių parapijos laikraštis – mėnraštis „Iš tiesų…“ (redaktoriai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis).

Kun. Krumpliauskas išpildė seną mons. Talačkos svajonę, 1998 m. organizavęs iš Didžiosios Britanijos atgabenimą, Anykščių bažnyčioje sumontuoti nauji klasikiniai koncertiniai vargonai, kurie skambesiu ir didingumu nusileidžia tik Vilniaus Arkikatedrai; išsaugoti ir seni mažieji (vienintelė Lietuvoje – Anykščių bažnyčia turi dvejus veikiančius vargonus). 1999 m. klebono inicijuotas tarptautinis jaunųjų vargonininkų festivalis, kasmet rugpjūčio pradžioje prasideda Seinuose (Lenkija) ir persikelia į Anykščių bažnyčią; siejantis Lietuvą su Lenkija, ir Vysk. Antano Baranausko buvimo vietas. Kun. Stanislovas „Už nuopelnus Lenkijos kultūrai“ 2009 m. apdovanotas Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos Garbės ženklu.

„Remontuojant Anykščių bažnyčios bokštą, buvo pritvirtinta 10 metrų aukščio Kalėdų eglė. Netikėjau, kad apie šį reginį rašys net JAV lietuvių tautinės minties laikraštis: „Tai bene pirmas atvejis Lietuvoje, kai į bažnyčios bokštą įkeliama eglė. Ši Anykščių klebono Stanislovo Krumpliausko idėja pretenduoja į Lietuvos rekordų knygą. <…> Beveik 80 metrų aukštyje esanti eglė įspūdingai atrodo naktį, ją puošia neoninėm spalvom šviečianti 150 metrų ilgio girlianda, kurią parūpino iš Anykščių kilęs verslininkas Vytautas Galvonas. Pastoliais apjuostas ir be kryžiaus bokštas stovės iki pavasario, tačiau eglė iš bokšto bus iškelta po Trijų karalių.“[1]

2009 m. įkūrė Dabužių kaimo bendruomenę. Tapęs pirmininku, organizavo Dabužių parapijos–bendruomenės namų įrengimą. 2012 m. minint kunigo jėzuito Konstantino Sirvydo, lietuviškos raštijos pradininko jubiliejų, restauruotas  paminklas iš Sirvydų kaimo laukų perkeltas į Dabužių bažnyčios šventorių.

2010 m. Vyskupo A. Baranausko parapijos salėje įrengtas Angelų muziejus, įkurtas Anykščių sakralinio meno centras; eksponuojama monsinjoro A. Talačkos sukaupta vertinga dailės kolekcija, išsaugota visuomenei.

2012 m. Šv. Mato bažnyčios bokšte įrengta apžvalgos aikštelė, tapusi vienu svarbiausiu traukos centru Panevėžio vyskupijoje.

2013 m. už Anykščių krašto kultūros tradicijų plėtrą suteiktas Anykščių rajono Garbės piliečio vardas, o 2018 m. Lietuvos Respublikos 100–mečio proga apdovanotas Anykščių rajono savivaldybės „Šimtmečio anykštėno“ atminimo ženklu.

„Gyvenant Anykščiuose ne tik paminėta Tėvelių 60 bendro gyvenimo metų – deimantinė sukaktis; netrukus į Amžinybę palydėta Mama, vėliau ir Tėvelis“, – klebonas kartoja, kad labai dėkingas Dievui už gražų ir prasmingą vedimą per Anykščių parapijos Žemę ir visiems žmonėms, buvusiems šalia…

2012 m. vyskupas Jonas Kauneckas skiria Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonu ir Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos administratoriumi bei Zarasų dekanato vicedekanu. „Kadangi turėjau galimybę pasirinkti iš kelių man pasiūlytų parapijų, rinkausi Dusetas – gimtasis rajonas, arčiau savų – netoliese gyvena brolio Petro šeima. Prisimenu, 1973 metais buvau dar kvepiančioje dažais Dusetų bažnyčioje, kurioje vyko iškilmingas kun. tremtinio Mykolo Bugenio kunigystės 60–ties metų jubiliejus“, – prisimena klebonas, todėl labai nustebo išvydęs tas pačias matytas dekoracijas, o dar labiau – sužinojęs, jog parapija nebeturi klebonijos, kad gyventi nebėra kur.

 „Mano žvilgsnis pirmiausia krypo į šventovę – išorė nedaug remontuota po karo, bokšto plytos aptrupėjusios. Ne visas bažnyčios stogas uždengtas nauja skarda. Šventoriuje augo seni medžiai, liepos – šimtametės. Jų šaknys vertė šventoriaus tvorą. Ko griebtis?“, – retoriškai skamba klausimas, tačiau šiandien liudija atlikti darbai: 2012–2013 m. sutaisytas Dusetų bažnyčios stogas ir išorė, atnaujintas interjeras. 2013 m., parapijiečių aukomis suremontuotos šventoriuje esančios Kryžiaus kelio koplytėlės, į kurias patalpinta 14 Kryžiaus kelio stočių, atgabentų iš Toronto (Kanada) Švč. Trejybės bažnyčios. Didįjį penktadienį, einant Kryžiaus kelius, aukotojas skaito maldą prie savo koplytėlės. Sutvarkyta ir tvarkoma kapinių dalis, kuriose palaidoti kunigai. 2013 m. pradėta rūpintis apleistu pastatu – buvusiu Dusetų vaikų darželiu, atitekusiu už nacionalizuotą bažnyčios turtą. 2023 m. pabaigoje sutvarkytas pirmasis pastato aukštas, tarnaujantis kaip parapijos ir bendruomenės patalpos. Siekiama sutvarkyti ir antrąjį pastato aukštą.

2014 m. Dusetose iškilmingai paminėtas kunigystės 40–metis, pristatyta kaupiama dovanotų meno kūrinių kolekcija. LDK Kilmingųjų palikuonių bendrija, pripažinusi kan. S. Krumpliausko kilmę iš kilmingųjų Krumpliauskų ir Koreivų giminių, suteikė teisę naudoti šių giminių herbus: Topor, Sulima, Pobog ir Nowina.  2015 m. kanauninkas skirtas LDK istorinės atminties organizacijų vyriausiuoju kapelionu; įteiktas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Kapeliono Kryžius.

2018 m. restauruota Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios varpinė. Senieji  Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios varpai skambėjo vykstant projektui, skirtam Lietuvos Valstybės Atkūrimo 100–mečiui. 2021 m. Bažnyčios šventoriuje iškilmingai atidengta ir pašventinta memorialinė lenta, kurią dovanojo Vilniaus krašto bajorų sąjunga (architektas Tauras Budzys), skirta bajoraitės – karžygės Emilijos Pliaterytės atminimui.

„Antalieptės bažnyčia – lyg Feniksas, pakilęs iš pelenų. Dažnai pagalvoju, kiek daug reikėjo stiprybės, kad ji vėl galėtų pakilti. Labai svarbu ne tik tradicijų gaivinimas, bet jų atvirumas, sklaida ir…, – kalba kanauninkas, patikindamas, kad Sąžinė neleido laikyti tokią apleistą bažnyčią a daugel metų garsėjusį šviesuomenės centrą, apie kurį plačiai sklidęs garsas.“ Didžiausiu Dievo stebuklu jis laiko 2017 metais baigtą Antalieptės bažnyčios remontą, vilkintą 20 metų.

„Kunigaudamas Anykščiuose, įsitikinau, kad Bažnyčia turi būti atvira Žmogui – jo šventei ir kasdienai, jo ugdymui ir dvasios suraminimui, jo maldai ir tyliai vienutei su Dievu“, – pasakoja dvasininkas, todėl Dusetų bažnyčia visus metus atvira keliaujantiems piligrimams ir vietiniams, užsukusiems pasimelsti, padėkoti Viešpačiui.

 „Nors teko pajusti pavydo, nesupratimo, menkinimo, baimės, kartėlio, liūdesio, skausmo, nubraukti ir ašarą, tačiau stengiausi į šias būsenas neįklimpti, nes visada tunelio gale mačiau šviesą – Dievišką malonę ir Jo tėvišką ranką. Bendraudamas su daugeliu, nesileidau į dideles draugystes, nes draugai gali išduoti, veidmainiauti. Vienintelis Draugas – Kristus, kuriam galima ir reikia atverti slapčiausias savo širdies kerteles. Visose situacijose rėmiausi Tuo, kuris mane pašaukė. Jis yra Gyvenimas, Viltis ir Šviesa“, – sako klebonas, į kurio 50 kunigystės metų, dovanotų Dievui ir Žmogui, sutelpa niūraus sovietmečio persekiojimai, atgimimo pakylėjimas ir… sielvartas dėl tuštėjančių bažnyčių…

 „Viešpaties keliai yra nežinomi. Dievas apdovanojo, visada dirbau gražiose, didingose Šventovėse, tačiau gyvenamu būstu nelepino, teko kraustytis iš svetimų kambarių į svetimus namus. Niekada nesiskundžiau, bet įžvelgiau Dievo pirštą, kad neišpuikčiau – nepamirščiau, jog esu tik žmogus“, – patikina klebonas, visad siekęs, kad Dievo žodis, Bažnyčios šviesa kviestų žmones ne tik melstis… Jis dėkingas Žmonėms, esantiems ar buvusiems šalia, nešantiems savo indėlį Dievo namų kūrimui, dalijantiems savo širdies turtus, savo talentus, gebėjimus.

Šį savaitgalį į Dusetas sugūžės įvairių parapijų žmonės. Kan. Stanislovas Krumpliauskas minės garbingą auksinį kunigystės jubiliejų… Vieni atvažiuos padėkoti už suteiktą viltį, kiti – už patarimą, pagalbą. Klebonijos durys visada atviros kiekvienam buvusios…

Ir visgi, kas yra Pašaukimas?

Tai duotybė iš aukščiau: pareiga ir pasiaukojimas. Tai širdis, pripildyta įvairiausių malonių, kurias dalijant dauginame,  todėl niekada nepajėgsime jų išdalinti.

Pašaukimas – tai ryto spindulys, sudraskantis tamsos uždangą, kad spindėtų dvasios šviesa.

Laimingas pasakęs: „Buvau / ESU pašauktas“, nes Pašaukimas – tai Gyvenimas.

***

2015 m. Šv. Vaitiekaus (Adalberto) Riterių Ordinas jam įteikė Riterio Kryžių su juosta. 2015 m. S. Krumpliauskas tapo Dusetų krašto Garbės piliečiu.

2017 m. kanauninkas apdovanotas generolo, Abiejų Tautų Respublikos ir JAV didvyrio, Abiejų Tautų Respublikos 1794 m. Vyriausiojo sukilimo vado Tado Kosciuškos vardo Garbės apdovanojimu „Už indėlį į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos ir kultūros paveldo puoselėjimą“.

2019 m. LDK Atminties rūmai jį apdovanojo Šv. Jurgio 1–ojo laipsnio ordinu su žvaigžde ir LDK kilmingųjų palikuonio vardine insignija ir dekretu.

Už švietėjišką ir kultūrinę veiklą, iniciatyvas, skatinant gimtojo krašto bendruomenės pilietiškumą ir kūrybiškumą, jungimą bendrai kraštotyros ir kultūros paveldo tyrinėjimo veiklai 2021 m. Zarasų rajono savivaldybė skyrė Dominyko Bukonto premiją.

2023 m. kan. S. Krumpliauskui suteiktas Zarasų krašto garbės piliečio vardas už nuopelnus, puoselėjant krikščioniškąsias vertybes bei indėlį, ugdant moralinį, dvasinį ir tautinį Zarasų rajono bendruomenės sąmoningumą, kultūros ir meno puoselėjimą, gimtojo krašto vertybių išsaugojimą.