Utenos regioninio atliekų tvarkymo centro (URATC) atstovai birželį apskrities rajonų taryboms pristatė šiukšlintojo abonentinio mokesčio idėją. URATC direktorius Mindaugas Bobelis, Molėtuose žmones, nemokančius už atliekų tvarkymą vadino „vagiukais”, Anykščiuose – „kiškiukais” ir aiškino, kad jo įstaigos tikslas tuos kiškiukus – vagiukus išgaudyti.
Utenos regioninio atliekų tvarkymo centro (URATC) atstovai birželį apskrities rajonų taryboms pristatė šiukšlintojo abonentinio mokesčio idėją. URATC direktorius Mindaugas Bobelis, Molėtuose žmones, nemokančius už atliekų tvarkymą vadino „vagiukais”, Anykščiuose – „kiškiukais” ir aiškino, kad jo įstaigos tikslas tuos kiškiukus – vagiukus išgaudyti.
Jei URATC-ą laikysime pelno siekiančia įmone, tada įstaigos vadovų bandymas gauti kuo daugiau pajamų yra logiškas. Tačiau regioniniai sąvartynai steigti ne tam, kad Lietuva biznį iš šiukšlių padarytų, o dėl to, jog šalis taptų švaresne. Išėjo kaip visada – atvirkščiai. Iki didžiosios šiukšlių reformos, kol veikė seniūnijų sąvartynai, šlamštą į krūmus pylė tik nevalos. Dabar tai jau daro ir sąlyginai padorūs žmonės. Kaip pvz. Raguvėlės gyventojui legaliai atsikratyti, pvz. kubiniu metru plytgalių? Susipratęs pilietis turėtų samdyti transportą ir „turtą” vežti į Anykščių atliekų priėmimo aikštelę. Kiek žmogui tai kainuotų ir keli raguvėliškiai statybinėms atliekoms jau yra miestą parodę?
Individulių namų gyventojai turi 240 litrų talpos konteinerius. Kaimuose jie išvežami kartą per mėnesį. Tad per parą šeima, kad ir šešių asmenų, gali prišiukšlinti tik gerą puskibirį. Net ir silkių kaulų kompostuotojai bei „bambalių” degintojai (ir vieno, ir kito daryti šiaip jau nederėtų) vargu ar sutelpa į normas. Mano supratimu, ir tie, kurie turi konteinerius, ir tie, kurie jų neturi, dalimi atliekų vis tiek atsikrato nelegaliai. Kai kas „viršplanines” šiukšles pila į bendrus konteinerius, kai kas į krūmus….
Įvesti abonentinį šiukšlintojo mokestį yra lyg sąžininga. Žmogus – toks sutvėrimas, kad po savęs palieka ne tik gėrį, bet ir įpakavimus. Ir nesvarbu, kur jis daugiausiai laiko praleidžia – ar darbe, ar namuose, ar pas meilužę – vis tiek bendras „gamybos” kiekis turėtų būti toks pats. URATC-as siūlo mokestį diferencijuoti pagal turimą gyvenamąjį plotą. Teigiama, kad taip bus lengviausia surinkti pinigus. Čia teisybė – žmogus tai yr, tai jo nėr, o namas tik vienas kitas per metus sudega. Tas ploto mokestis nėra „skanus”, nes jei turi butą Vilniuje, sodybą prie Molėtų ir vagonėlį Labanoro girioj, mokestį turėtum mokėti tris kartus – ir URAC-ui, ir VRATC-ui, ir dar kokiam – ŠRATC-ui.
Mes išlaikome policiją bei Seimo narius. Abonentinio mokesčio policijai nėra, nors kartais daugelis iš mūsų susimoka. Seimūnai visai neapmokestinti… O derėtų!
Šiukšlės – tas pats, kas Seimas (atsiprašau URATC-o darbuotojų, jei įžeidžiau). Ir viena, ir kita kainuoja, todėl vartotojai turi mokėti. Tik daroma ne nuo to galo. Tūlas darbuotojas per metus Seimui, policijai, mokykloms ir ligoninėms išleidžia kelis tūkstančius, o tūliausias – ir keliolika tūkstančių. Atliekų surinkimas – neišvengiama būtinybė kaip ir kitos biudžeto lėšomis finansuojamas paslaugos – kam apskritai reikia jas „atskira eilute” apmokestinti?
Kartkartėm prasklendžia abonentinio televizijos mokesčio idėja… Gera idėja. Kuo televizorius platesnis – tuo mokestis didesnis. Kiek naujų kiškiukų ir vagiukų atsiras, dienomis žiūrinčių „Šilelį”, o naktimis slapta įsijungiančių penkių kvadratinių metrų pločio „Sony”… Ach, kiek bus darbo telebobeliams!
