Dar pernai gruodžio mėnesį, kai susipažinau su III cistersų ordino vienuole pasauliete seserimi Gabija (Gabija Bulanavičiūte-Vilėniškiene), gyvenančia Bergame (Šiaurės Italija), kilo mintis surengti Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narių kelionę į šią šalį.
Birželio 16-ąją autobusas su 44 bendrapartiečiais išriedėjo Italijos link.
Dar pernai gruodžio mėnesį, kai susipažinau su III cistersų ordino vienuole pasauliete seserimi Gabija (Gabija Bulanavičiūte-Vilėniškiene), gyvenančia Bergame (Šiaurės Italija), kilo mintis surengti Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narių kelionę į šią šalį.
Birželio 16-ąją autobusas su 44 bendrapartiečiais išriedėjo Italijos link. Pakeliui aplankėme Vieną (Austrija) ir daug šio nuostabaus miesto lankytinų objektų: Šv. Stepono katedrą ir imperatoriškąsias katakombas Kapucinų rūsiuose, grožėjomės Vienos miesto parku su gausybe skulptūrų įvairių laikų žymioms asmenybėms ir Sisi rožių sodu.
Jau birželio 17-osios naktį pasiekėme Italiją. Po nakvynės vieno miestelio vienuolyne rytą jau skubėjome į Colico miestą ant Como ežero kranto. Ten 21 valandą mums buvo surengta konferencija „Lietuva – Europoje”, susitikimas su miesto meru, kitais vietinės valdžios atstovais, Italijos dešiniųjų partijos „LEGA NORD” („Šiaurės lyga”) nariais merijos salėje.
Kitą dieną jau lankėmės Pizoje, grožėjomės svyrančiu bokštu.
Iš ten kelias vedė į Florenciją. Ten – pirmasis pasaulyje futbolo stadionas, senoji krikštykla su Rojaus vartais, Mikelandželo Dovydas, Auksakalių tiltas… Tai tik dalis mūsų pamatytų žmonijos sukurtų stebuklų.
Birželio 20ąją, sekmadienį, sesers Gabijos dėka keliautojų iš Lietuvos grupė dalyvavo šv. Mišiose Šv. Petro bazilikoje Vatikane. Ne vienam iš mūsų nusišypsojo laimė visai iš arti pamatyti Šventąjį Tėvą Benediktą XVI. Keturias valandas trukusios šv. Mišios tikrai neprailgo, ir iš Dievo namų, manau, kiekvienas išėjome kažkiek pasikeitę, pilni teigiamos energijos, šventumo…
Vėliau apžiūrėjome pačią baziliką, popiežių kapus ir po visą senąją Romą klajojome pėsčiomis. Tai buvo kažkas nerealaus, apibūdinti tai žodžiais ar nuotraukomis yra neįmanoma. Tai reikia pamatyti ir pajausti… Jeigu sulaukčiau klausimo, kas labiausiai patiko Romoje, – atsakymo nerasčiau… Gal Šv. Angelo pilis, Trajano kolona, Markas Aurelijus ant žirgo Kapitolijaus kalvoje, gal Romos vilkė ir Koliziejus…
O pirmadienį Neapolis mus pasitiko lietumi. Kontrastų miestas – architektūros stebuklai ir didžiuliai šiukšlynai gatvėse. Po trumpos viešnagės mieste mes jau kilome į Vezuvijų. Aišku, autobusas važiavo tol, kol kelio neužtvėrė tinklo tvora. Toliau ėjome pėsčiomis debesų apsuptyje, susikabinę už rankų, nes matomumas tebuvo 3-4 metrai. Nebūčiau TS-LKD literatų gildijos vadovas, Anykščių rajono literatų klubo „Marčiupys” narys – kaip gi nesurengsi trumpos poezijos skaitymo valandėlės ant Vezuvijaus!..
Kitą dieną – Sorentas, kuris dvi naktis buvo mūsų nakvynės vieta ir uostas į rojaus kampeliu žemėje vadinama Kaprio salą.
Po sesers Gabijos ten mums surengtos ekskursijos turėjome nemažai laisvo laiko. Pasinaudodami tokia proga, vieni važiavo autobusiuku į Anakaprį, antri ėjo į pliažą, treti laiveliu plaukė aplink salą.
Kelionės pabaigoje – Asyžius su didžiąja Šv. Pranciškaus katedra, nykštukinė San Marino respublika ir Venecija…
Atvykus į minėtą miestą yra tiesiog būtina paplaukioti gondola, palesinti balandžius Šv. Morkaus aikštėje ir nusipirkti nors mažytę Venecijos karnavalo kaukę.
Palikome šį miestą, o netrukus ir Italiją su nostalgija, mažu liūdesiu ir didele viltimi čia sugrįžti. Plaukdamas laivu iš Venecijos, prisiminiau daugelio mūsų bendrapartiečių garsiai ištartus žodžius Romoje, prie Trevi fontano, kai metėme monetas per kairįjį petį: „Mes sugrįšime pas tave, Italija!”
Nuotraukos autoriaus, Algirdo Jovaišos ir Rimando Plevoko.
