Aistė Kučinskienė smagiai šypsosi – pasipuošusi Lietuvių kalbos ir literatūros instituto platinamais originaliais atributais – marškinėliais su Vaižganto atvaizdu ir citata: „Eikš ant blaivinančio pašnekesio“.
2019 – aisiais, kan. Juozo Tumo – Vaižganto 150 – osios gimimo sukakties metais, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido 700 puslapių rašytojo šeimyninę korespondenciją apžvelgiančią knygą „Iš širdies ir tikru reikalu“.
Ją parengė dvi jaunos mokslininkės – dr. Aistė Kučinskienė ir Jurgita Raškevičiūtė – Andriukonienė.
Šis interviu – apie humanitarinių mokslų dr. Aistės Kučinskienės darbus ir ypatingą santykį su svėdasiškio J. Tumo – Vaižganto kūrybiniu palikimu.
– Jūsų kelias į literatūros pasaulį: kur gimėte, gyvenote, mokėtės? Kokie dar lietuvių rašytojai Jums artimi?
– Mano kelias gan paprastas: kadangi mėgau skaityti, nusprendžiau, jog studijuoti noriu būtent lituanistiką (baigiau Vilniaus universitete lietuvių filolologijos ir ispanų kalbos bakalauro studijas, vėliau tęsiau studijas literatūrologijos magistrantūroje ir doktorantūroje). Esu iš Kauno, Marvelės rajono. Mano vaikystės apylinkes Vaižgantas labai vaizdingai aprašo „Šeimos vėžiuose“. Slėnį, prie kurio augau, rašytojas charakterizuoja taip: „Marvelės slėnys lyg paties sumaningojo daržininko buvo padarytas šiltadaržis, kad čia augtų, gan greit, visų Lietuvoje aptinkamų rūšių medeliai ir krūmai, pradedant nuo kerojančių pažemiais ir žydinčių nepaprastais žiedais ir baigiant medžių karalium šimtamečiu ąžuolu.“ Mėgstu daug lietuvių rašytojų – pradedant Kristijonu Donelaičiu, baigiant Giedra Radvilavičiūte, negalėčiau išskirti vieno ar kelių autorių.
– Jūsų artimesnė pažintis su Vaižgantu: ar žavėjo anksčiau, ar suradote pradėjusi dirbti mokslinį darbą, tyrinėti jo rašytinį palikimą?
– Vaižgantu susidomėjau studijų laikais, kai pradėjau tyrinėti apskritai lietuvių rašytojų laiškus. Kadangi Tumo epistolinis palikimas itin gausus ir įvairus, jis natūraliai atsirado interesų lauke. Tuo labai džiaugiuosi, nes nedaug tokių smagių ir sykiu turiningų autorių.
– Kaip ėmėtės šios iš Vaižganto laiškų sudėliotos knygos rengimo? Kiek užtrukote, su kokiais sunkumais susidūrėte?
– Jei klausiate konkrečiai apie šeimyninės korespondencijos knygą „Iš širdies ir tikru reikalu“, tai pirmiausia buvo kolegės Jurgitos Žanos Raškevičiūtės-Andriukonienės, su kuria ir parengėme knygą, sumanymas. Abi dirbame su Tumo laiškais ir vieną sykį išsikalbėjome, kad būtent laiškai giminėms mums atrodo išskirtinai įdomūs. Žinia, rašytojo laiškai Klimų ir Lesauskių šeimoms jau publikuoti leidinyje „Laiškai Klimams“ (1998), bet ši knyga jau tapusi bibliografine retenybe. Be to, mes norėjome parodyti ne tik Tumo, bet ir jo giminių laiškus, kurie taip pat išlikę.
– Man labai gražus rašytojo santykis su Brone ir Petru Klimais bei beaugančia Eglute. Kiek patarimų, bendrystės, kokia daugybe neįtikėtinų vardų pasirašo laiškus.
– Pritariu, laiškai parodo, koks ypatingas buvo dėdės ryšys tiek su dukterėčios Bronės Mėginaitės – Klimienės, tiek su Barboros Mėginaitės – Lesauskienės šeimomis. Jis tą santykį ir brangina, ir labai puoselėja. Iš Tumo laiškų kitiems adresatams taip pat matyti, kaip jis dukterėčias, anksti netekusias tėvų, ugdė, šelpė, rūpinosi jų ateitimi.
– Kuo ypatingi laiškai, jei palygintume su kitų to meto kūrėjų korespondencijomis?
– Viena vertus, Vaižgantas susirašinėjo su bene visais savo laiko kultūros veikėjais, nepaisydamas pažiūrų sutapimo ar nesutapimo, taigi jo korespondencija labai gausi. Laiškinė komunikacija jam buvo esminis bendravimo ir kultūros lauko organizavimo būdas, todėl ji drauge ir itin įvairi – nuo darbinio pobūdžio informacinių laiškelių iki gilaus filosofinio inteligentų susirašinėjimo. Be to, dalis Tumo laiškų labai šmaikštūs, žaismingi, stiliumi primenantys publicistinius ir kartais grožinius autoriaus tekstus. Kalbant konkrečiai apie susirašinėjimą su giminėmis, man pačiai gražu, kaip jis organiškai derina buities ir kultūros, kasdienio ir visuomeninio gyvenimo reikalus.
– Stebėtina, kaip surasdavo laiko parašyti šitokiai daugybei laiškų? Kaip jis suspėdavo bažnyčioje, visuomeninėse organizacijose, Universitete apsisukti, Birštono purvuose pasimurgdyti, Palangos kurorte pailsėti, po to dar Klimų vilos statybomis rūpintis?
– Nėra dokumentiškai fiksuota, kiek laiko Tumas ar kiti amžininkai praleisdavo rašydami laiškus. Visgi iš laiškų apimties, datų (pavyzdžiui, kartais tą pačią dieną parašyti du ar trys penkių-šešių puslapių laiškai skirtingiems adresatams) numanau, kad kartais tam Vaižgantas skirdavo ne mažiau nei kelias valandas per dieną. Tai nesunkiai įsivaizduos kiekvienas šių dienų žmogus, daug reikalų derinantis elektroniniais laiškais. Visgi žvelgiant į Jūsų klausimą plačiau – kaip Tumas viską spėdavo, matyti, kad buvo itin darbštus ir produktyvus, mažai sau leisdavo ilsėtis, kartais dirbdavo daugiau nei 10 val. per dieną. Tai, kad iš laiškų ir publicistikos žinome, jog Tumas poilsiaudavo kurortuose, žinoma, tiesa, bet net ir juose nebūdavo ilgiau nei savaitę ar kelias per metus, o paskui – vėl nenuilstamos veiklos.
– Apie ekskursijos maršruto „Vaižganto Kaunas“ atsiradimą. Kuo jis žavi, naudingas?
– Švęsdami Vaižganto metus 2019-aisiais Lietuvių literatūros ir tautosakos institute parengėme kelis literatūrinius maršrutus – „Vaižganto Kaunas“ ir „Vaižganto Vilnius“. Jų tikslas buvo į vieną vietą sutelkti ir trumpai pristatyti svarbiausias šių miestų erdves, aktualias Tumui; tikiuosi, kad šis ir panašūs maršrutai gali padėti artimiau pažinti tiek Tumą, tiek jo gyventą aplinką, laikus.
– Vaižganto aktualumas šiandienos Lietuvoje. Ką jis pasakytų apie aukščiausią valdžią, santykius su kaimynais? Kur bent vienas tikrai narsus, pamatines vertybes ginantis rašytojas, kunigas?
– Įsivaizduodama Tumą šių dienų pasaulyje, numanau, kad turbūt turėtų daugybę sekėjų socialiniuose tinkluose, mat jis visą gyvenimą tiesiog pulsavo visuomenės reikalais. Tačiau nebūtinai buvo kritiškas. Dalis publicistikos tekstų ir laiškų kaip tik rodo, kad Vaižgantas kolegų veikloje ieškojo pozityviųjų pusių, bandė suprasti ir priimti įvairias nuomones.
Knygą „Iš širdies ir tikru reikalu“ pasklaidžius
Ypatingas dėmesys dukterėčioms
Paėmęs į rankas naują knygą pirmiausia pavartau, žvilgteliu į tekstą, nuotraukas. Nustebina rašytojo, pasipuošusio apdovanojimų žvaigždėmis, atvaizdas ir prierašas: „Vaižgantas – Žvaigždžių palydovas.“
Taip sąmoju nuo gražbylio svėdasiškio bando neatsilikti jo dukterėčios Bronės Mėginaitės vyras, žymus diplomatas Petras Klimas. Buvusi dar ir kita dukterėčia – Bronės sesuo Barbora, joms abiem Vaižgantas pagelbėjo baigti mokslus, nuolat patardavo, gyvai domėjosi jų gyvenimais, skatino pasitikėti Dievu, tarnauti visuomenei ir tautai, kurios svarbiausiu sąnariu laikė šeimą. Džiaugėsi, kad merginoms pasisekė ištekėti už rimtų vyrų.
Tautos nykimas, pasak Vaižganto, prasideda nuo šeimos irimo. Šeimos nelaimes Vaižgantas vadino tiesiog piktybiniais augliais – „vėžiais“. Tikriausia tragedija laikė mišrias vedybas, mat daugybė lietuvių inteligentų dar XX amžiaus pradžioje veik nesusimąstydami vesdavo kitatautes, daugiausia lenkes ir ruses. Rašytojas pažymėjo, kad ypač nelaimingi būna tokių sutuoktinių vaikai – iš jų neišaugs nei gero lenko, nei gero lietuvio.
Gėrėjosi dukterėčių Bronės ir Barboros Mėginaičių vykusiu šeiminiu gyvenimu. Barborą, jau brandos sulaukusią, net skatino šeiminiam gyvenimui.
Nors patarė saugotis italų, kurie tik ir taikosi kokią mergelę praryti, tad vis primindavo – jei kurti, tai lietuvišką šeimą. „Aš numanau, kad Tu ne su švęstu vandeniu ginies nuo kavalierių, bet su gera lazdine. Ir gerai darai: kam gi ir sėti rūtelės per trisdešimt metelių, kad ateitų koks jautis, nuėstų vainikėlį? Siu laukan. Taip juos.“ Laiške P. Klimui pažymėjo: „Gera šeimyna, rodos, vienatinė tėra žmogui laimė. Šeimos neatstos meilelės. Gaila, kad žmonės nesilaiko abiem rankom savo šeimos įsikibę, o blaškos, lengva širdžia išblaškydami ir savo laimę.“
Apie Svėdasus ir svėdasiškius
Prisimena, kaip sveikatą taisęs, mat kabinosi piktoji inteligentų liga – džiova. Ant berželių ar pušų pumpurų užpilta degtinė, valgis, daug raudono kumpio, darbai įvairiausi per dieną ir klajonės po apylinkes, šuoliuojant ant smagaus žirgo – driganto. Taip pasiekęs 200 svarų svorį ir jo jau veik nepametęs.
Apie gyvenimą Malaišiuose taip pat laiškuose išgirstame. Mini brangiausias vietas: Piliakalnis, Pagubris, pažymi, kad tais metais kuomet lankėsi tėviškėje, menki buvę javai, bet gerai užaugę dobilai, ūkininkai pelnosi parduodami pieną. Šiek tiek apgailestauja, kad giminaitė Ambrozina Nokutytė dar neištekėjusi – „nors į pasaką dėk podukros rolėje: graži, augalota, kantri, darbšti, mistiška.“
Laiškuose mini ir apie viešnagę Svėdasuose 1927 metų vasarą, kuomet parapiją vizitavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Ganytoją sutiko būrys raitelių, dviratininkų – didelė buvusi iškilmė. Atgal grįžo per Vyžuonas, Uteną, tai buvo sustojęs ir Žaliojoje. Stebisi, kad jo dukterėčia, senoji Katryna Rimkuvienė, vis tokia pat drūta, bet jokia šeimininkė… Senąjį Juozapą Rimkų pavadina fantastu. Deja, laiškuose nepavyko surasti užuominų apie Nepriklausomybės paminklą, jis pastatytas jau kitais metais po minimos viešnagės, pasakojimo apie Vaižganto dalyvavimą jį šventinant. Nerašo ir apie tiltą – tebebuvęs senasis, dar ne tas, kuriam jau po 1937 – ųjų suteiktas dr. kan. J. Tumo – Vaižganto vardas.
Kaunietiškos razinos
Gausybė įdomybių iš Vaižganto gyvenimo Laikinojoje sostinėje, jaukioje klebonijoje, bute, name prie pat Nemuno pakrantės molo. Smagiu nuotykiu tampa net šeimininkių kaita. Naujoji šeimininkė, kaip ir buvusioji, – Emilija, brandi 41 metų merga iš Kamajų, nemėgsta bičiuliškojo šunelio Kauko, nepasiima jo į lovą ir laiko tikriausiu veltėdžiu – gaili dėl jo litą išleisti.
„Kazys jau hidrotechnikas, matuoja malūnų jėgas, dėvi kepuri su šniūreliais ir labai aptenkintas. Turi geros praktikos, baladosis po visą Lietuvą, gaudamas 300 litų pagrindinės algos ir po 12 litų dienpinigių. Stasys išlaikė keturius dalykus, iš visų gavo – gerai. Gabus šelmis, tik kad minkštavalis…“
„Pradėjau rekolekcijas. Šiandie kalbėjau apie gyvenimo tikslą tobulėti. Pasirodo, kad dora, sąžinė, tėvynės meilė, jei žmogus nebūtų atsakingas už savo darbus, pavirstų niekais ir negalėtumei sudaryti nei šeimos, nei visuomenės, nei valstybės.“ (1932 03 20).
Vaižgantas įkopia į oraus amžiaus pagarbą, į aukštikalnę, kur esantį jau pastebi, gerbia ir net valstybiniais ordinais apdovanoja. Kartu su kanauninko žvaigžde jų net keli, spindi, puošia krūtinę. Vaižgantui ir ta proga smagu. Mat tuos ordinus pamatę visi iš nustebimo apstingsta, net atgal lošteli ir Vytauto bažnyčios zakristijininkas, ir prelatas Adomas Jakštas – Dambrauskas. Trys žvaigždės – du ordinų ir viena Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninko. Tikras „žvaigždžių palydovas“…
Žvaigždės aukštai, o Vaižgantas mintimis kyla į anapus, į amžinybės erdves. „Aš visomis pajėgomis protestuoju prieš nebūtį. Aš – būsiu, Tu – būsi, Marijona – bus. Tik nutolusi, kaip amerikonai už vandenyno. Su jais yra komunikacija – paštas, telefonas, telegrafas, aš ramus, nors jų niekados nebepamatysiu. Mirusieji žemėje nutolsta dar labiau… Tikintieji jausmais labai gerai komunikuojas – meldžias už kits kitą, pasiilgę dūsauja ir laukia pasimatymo valandos.“
„Aš norėčiau atsigulti Svėdasuose grapų Marikonių kriptoje; ji ten dabar tuščia. O tai tyčiom, kad kas mane mylėjo ir gerbė, kad pasifatigavotų automobiliu atbirbti, o kitų kad nė nematyčiau: potam da karste apsiversiu.“ (1931 12 22).
