Kiekviena miesto detalė turi būti apgalvota, estetiška, patvari, kelianti miesto prestižą, transliuojanti gerą žinią apie miestą. Taip galvoja daugelis, tačiau būna ir nepatenkintų. Anykštietiškame „Nykščių“ portale, beje, ir laikraštyje „Šilelis“, atsirado ne vienas straipsnelis apie Anykščių J. Biliūno gatvėje statomus suoliukus ir miesto šiukšliadėžes, neva „šių pirkinių kaina, švelniai sakant, vienus stebina, o kitus – šokiruoja”.
Tiesa yra ta, kad privalome užtikrinti trumpalaikį žmonių poilsį susisiekiant tarp objektų. Tam reikalingi suoliukai. Norime, kad miestas būtų gyvybingas, kad viešosios erdvės, viešieji objektai būtų naudingi žmonėms, universalūs, patogūs naudoti, universalaus dizaino, modernūs. Todėl viešojo pirkimo būdu nupirkome trijų rūšių suoliukus už 529 Eur, 969 Eur ir vieną suoliuką iš dviejų dalių po 908 Eur be PVM. Jei kaina kartais būtų kaip analogiško tokių parametrų suolelio iš portalo pigu.lt, kurio kaina su PVM būtų 2969.99 – stebintų ar šokiruotų?
Turime teisę ir net pareigą statyti tokius suoliukus, kurie pagal savo technines savybes būtų pritaikyti viešajam naudojimui ir viešajam poreikiui. O jei būtume nupirkę suoliukus, kurie nepritaikyti daugkartiniam naudojimui? Antrankiai?
Pasiskolinau, tiksliau – gavau franšizės sąlygomis, teisę naudotis garsaus architekto posakiu – „kodėl vištos neskrenda į šiltuosius kraštus“.
Vištos priklauso paukščių grupei. Paukščiai (Aves) – specializuota aukštesniųjų stuburinių klasė. Tai dvikojai, šiltakraujai, kiaušinius dedantys stuburiniai, kuriems būdingos plunksnos, sparnais virtusios priekinės galūnės, bedančiai snapai ir tuščiaviduriai kaulai. Paukščiams būdinga sudėtinga nervų sistema, dėl kurios jie lengviau orientuojasi aplinkoje. Veisimasis, palyginti su ropliais, taip pat tobulesnis. Daugelis sugeba skraidyti panaudodami labai lengvas ir reguliariai keičiamas plasnojamąsias ir vairuojamąsias plunksnas. Didžioji dalis paukščių gali skraidyti, tačiau yra ir neskraidančių rūšių.
Kodėl?
Prisitaikė vištos lesti joms pamestą pašarą arba labai netoli vištidės esančiame žemės lopinėlyje sliekus. Ateina šeimininkas, suvaro į narvelius, surenka kiaušinius ir, net joms neįtarus, kartais kuriai nors nukerta galvą. O gal vištų smegenys nepritaikytos orientuotis erdvėje, kaip kitų paukščių, pavyzdžiui, erelių, kurie nuolat skrenda į šiltuosius kraštus, turi instinktą migruoti. O gal tik ypatingiems paukščiams skirta skristi tolyn, tik ypatingiems būdingas orientavimasis aplinkoje?
Labai svarbu matyti plačiau, labai svarbu pasižvalgyti po aplinkines valstybes ir toliau, suprasti tendencijas, pajusti savo aplinkos augimą, savo aplinkos gerėjimą.
Tikrai nereikia daugelio žmonių įtikinėti, kaip svarbu miesto įvaizdis, kaip svarbu miestui neatrodyti tarsi surinktam iš atliekų, atraižų, nekokybiškų medžiagų, nekokybiško dizaino elementų. Dažnas pasakys – dėl skonio nesiginčijama. O Anykščių meras Sigutis Obelevičius atrėš – susitarkime, apie kokį skonį kalbėsime – gerą ar prastą?
Kuo Anykščiai nusikalto, kad negali naudoti iš biudžetui skirtų gaunamų pajamų (33.199300 mln. Eurų) 12 000 eurų suoliukų su šiukšliadėžėmis pirkimui, 8000 eurų išorės reklamos stendų gamybai ir įrengimui. Juk tai miesto baldai. Ir jie, o gaila, biudžete užima tik 0,0602 procento iš bendro kiekio?
Ar kuris nors iš mūsų perka sofą namams, kuri kainuoja 6 eurus? Negirdėjau. Jau geriau iš viso neperka, bet vis tiek ieško patvarios, gražaus gobeleno, geresnio dizaino, kad derėtų prie kambario interjero ir t.t. O miestui galima bet ką?
Kaip reikia nemylėti miesto, kad siūlytum jam prastą ir neskoningą produktą? Už ką?
