Prie 1990 metais pastatyto kryžiaus atminties žygį senuoju kaimu pradedant. Autoriaus nuotr.
Valstybės dieną – liepos 6 – ąją didžiausiame plotu Anykščių rajono kaime Butėnuose švęstos pirmojo paminėjimo istoriniuose dokumentuose 350 – ios metinės. Ta proga vyko istorinis pasivaikščiojimas po senąjį kaimą, melstasi kapinėse, atidengtas Vaižganto krikštatėvio Augustino suolelis bei paminklinis, jubiliejų įamžinantis akmuo. Prie bendruomenės namų iškelta vėliava, pagiedotas Lietuvos himnas, vyko smagi vakaronė.
Pirmą kartą Butėnų dvaras, jo rūmai, kadaise stovėję ant Bobakalnio, Komarų valdų aprašuose paminėti 1671 metų gegužės 13 dieną, Lietuvos – Lenkijos valstybę valdant Mykolui Kaributui Vyšnioveckiui. Jau tuomet buvęs didžiulis kaimas, kuris savo klestėjimo metu didžiavosi daugiau nei keturiais šimtais gyventojų, kurie po visų reformų XX amžiaus pradžioje valdė gerokai daugiau negu tūkstantį hektarų žemės. Tai buvęs plotu pats didžiausias kaimas visame dabartiniame Anykščių rajone ir žmonių geriausiais laikais daugiau nei keturi šimtai gyvenę. Kas galėtų sugrąžinti tą šlovę?..
Susibūrę prie jubiliejinių 1990 metų kryžiaus rytiniame kaimo pakraštyje istorine gatve žengėme į vakarus. Plazdėjo Lietuvos trispalvė ir Aukštaitijos vėliavos, jas nešti taip patiko mažiems berniukams bei mergaitėms. Prisiminėme senąjį „magaziną“, seseris Motiejūčias, mokytoją, Sibire kentėjusią Liudą, Pakštų giminę ir „Dausuvos“ svajotoją Kazimierą, Juškas, Navikus, pasidairėme „ūlytėlėje“, stabtelėjome prie modernaus mokytojo Antano Pliupelio namo, paženklinto Gedimino stulpais ir 1932 metų data, pastovėjome po gamtos stebuklu vadinama didžiąja vinkšna, kalbėjomės apie kitus Pakštus, nepamirštamą Apaliutę, stebėjomės jos senąja gryčia.
Atidengėme Augustino suolelį, nudengėme nuo jo baltos drobės užtiesalą, taip pagerbėme ir įamžinome kan. Juozą Tumą -Vaižgantą ir čia gyvenusį jo krikšto tėvą A. Žvirblį. Gėrėjomės jo namu bei mūriniais tvartais. Prisiminėme pradžios mokyklą, senąją kultūrą, kiną. Kapinėse pasimeldėme už mirusius ir gyvuosius. Vakarinio kaimo pakraščio – Kėkštagalio kryžkelėje atidengėme milžinišką raudono granito akmenį su iškalta data 1671, brangiausiojo kaimo vardu. Tai labiausiai pasiturinčio butėniečio Petro Barono dovana tėviškės kaimui. Monumentą atidengė – atmezgė trispalvės juostelės mazgą patys mažiausieji, truktelėję virvutę. Trumpai prisiminta istorija, padėkota už šią nuostabią Aukščiausiojo dovanotą žemę, kurią per daugelį šimtmečių gyvenę žmonės sudvasino, suteikė jai istoriją, įkvėpė visus šios žemės vaikus vienijančią dvasią. Vakaruos už tamsaus miško besileidžiant saulei nuskambėjo vienijanti giesmė „Lietuva brangi“.
Sugrįžę prie bendruomenės namų sutartinai, tuo pat laiku kaip ir visi lietuviai, tėvynės himną giedojome. Po to susirinkome bendros vakarienės, pasibūti. Dalintasi prisiminimais, linksmomis ir įdomiomis istorijomis, skambėjo muzika, linksmiausieji svaiginosi šokių sūkuryje. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau…
