Antanas Drilinga: nei minimalios, nei maksimalios cenzūros kūrybai nereikia

Praėjusį pavasarį 86-ąjį gimtadienį atšventęs rašytojas, Anykščių rajono Garbės pilietis Antanas Drilinga vasaras leidžia Šimonių girioje, gimtuosiuose Plikiškiuose. Per 30 knygų parašęs rašytojas sako, jog iš principo nesinaudoja kompiuteriu ir mobiliuoju telefonu, o į „Anykštos“ klausimus atsakė raštu.
Taigi redakcija gavo ne tik galimybę išspausdinti interviu, bet ir suvenyrą – garsiausio šių laikų kraštiečio rašytojo ranka rašaliniu parkeriu primargintus popieriaus lapus.

– Po 1990-ųjų nemaža dalis Lietuvos rašytojų bandė prisitaikyti prie naujų rinkos sąlygų, bandė rašyti komercinius kūrinius. Jūs nepakeitėte savo koncepcijos, toliau rašėte poeziją ir solidžią prozą. Kodėl? Nusipiginti neleido orumas?
– Čia ne nusipiginimo problema: aš esu tas, kas esu, ir apsiversti aukštyn kojom man neįmanoma. Žmogus formuojasi per visą savo gyvenimą, o kas bando tą gyvenimą padaryti išvirkščią, visada pralaimi. Tuo labiau kūryboj. Be to, man svetima ta vadinamoji komercinė literatūra: detektyvų ar ko nors panašaus nė neskaitau. Antra, rimti rašytojai (tiesa, nežinau, ar aš rimtas) nė nebandė to daryti, tiesiog atėjo nauji žmonės, rašantys tuos visus lėkštus daiktus, daugiausia neraštingi literatai, atėjo ir nuėjo į nežinią, tik sugadinto popieriaus gaila.
– Nuo Nepriklausomybės pradžios turėjo praeiti beveik dvidešimt metų, kol atsigavo solidesnių knygų leidyba. Kodėl iki XXI amžiaus pradžios kūryboje (ar leidyboje) buvo tuštokas laikas?
– Suprantama kodėl: iš esmės pasikeitė visuomenės gyvenimas ir reikėjo laiko, kad būtų galima suvokti jo prasmę ir dėsningumus. Atsirado vakuumas, kurį ir užpildė visokia grafomaniška rašliava, apie kurią jau kalbėjau.
– Kaip pats jautėtės Nepriklausomybės pradžioje? Viena vertus, – smagu, esame laisvi, galime rašyti ir apskritai daryti ką norime. Tačiau, kita vertus, poetai tautai dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tapo nebeįdomūs. Visi skubėjo prisitaikyti prie rinkos, kažką privatizuoti, uždirbti pinigus. Buvo skaudu?
– Matyt, jaučiausi neblogai, jei mano knygų leidyba nesustojo: po Atgimimo parašiau keturis romanus, trejetą dokumentikos knygų ir išleidau nemažai poezijos rinkinių. Be to, atsipalaidavo pačios kūrybos galimybės – neliko politinės kontrolės, ir tikrovę galėjai vaizduoti tokią, kokią suvoki. Na, o rašytojui užsidirbti pinigus, suprantama, tapo problema, bet ne ji svarbiausia, jei turi ką rašyti ir nori ką pasakyti. Man asmeniškai materialiniai reikalai nebuvo pirmaeiliai – gyvenau ir gyvenu normaliai.
– Asmenybė ir kūrėjas. Buvote geras Juozo Baltušio bičiulis. Anykščių rajono taryba iš rašytojo 1990-aisiais atėmė rajono Garbės piliečio vardą. Vietinius politikus buvo apėmęs laikmečio padiktuotas azartas?
– Laikau tai dideliu nesusipratimu ir ligi šiol jaučiu apmaudą: politika pažeidė vertybių skalę (tai, be abejo, politikai visada buvo būdinga), supainiodama kūrybą su asmenybe ir juos supriešindama. Baltušis buvo ir liks literatūroje stambiausia figūra, bet kaip politikas (niekad jis ir nebuvo grynas politikas) padarė klaidą, išsakydamas savo asmeninę nuomonę. Anykštėnai parodė nedidelį ir politinį, ir literatūrinį raštingumą, rašytoją sumaldami į miltus, t.y. nuvertindami rašytoją kartu su jo kūryba, bet tada, kaip sakoma, visos priemonės buvo tinkamos. Baltušis buvo visada už Lietuvą ir nėjo prieš jos Atgimimą, bet sudarė galimybę euforijos sąlygomis išpūsti politinį burbulą, ir tas jo impulsyvus veiksmas buvo jo kaltė. Tai įrodo ir neseniai išleisti daugiatomiai jo dienoraščiai, apie kuriuos vienas mano kolega pasakė: tokio kito antitarybininko nesu sutikęs. Tik viskas sovietiniais laikais buvo po trafaretinėm formuluotėm. 
– Dabartinė knygų leidybos rinka. Leidyklos imasi spausdinti tik tai, ką tikisi parduoti – meninė kūrinio vertė neturi reikšmės (arba sudaro nedidelę dedamąją). Komercija į vieną krūvą suplaka solidžius autorius (poezija ar mažoji proza, nepriklausomai nuo jos kokybės, vargu ar gali nešti leidykloms pelną) ir grafomanus. Pastarieji spausdinasi už savus pinigus, dažnai užteršdami lentynas. Gal reikia bent minimalios cenzūros?
– Ne, nei minimalios, nei maksimalios cenzūros nereikia, mes savo kailiu esame patyrę, ką ji reiškia. Grafomanai tegu sau rašo, jeigu jiems rašymas teikia pasitenkinimą, juk jų „kūryba“ vos paviešinta iš karto patenka ten, kur jai reikia patekti, jos niekas neskaito, todėl niekam ji ir nekenkia.
– Sklaidydamas Jūsų knygas, neradau ryškiai ideologizuotos tarybinės poezijos. Nerandu ir dabartinėje kūryboje akivaizdžios meilės tėvynei. Kaip pavyko ir pavyksta išvengti tiesmukumo?
– Netiesa, rašiau ideologizuotus „opusus“, nes be jų anais laikais nebūtų pasirodžiusios knygos: vadinamieji „idėjiniai“ eilėraščiai buvo privalomi. Jei knygoje nieko nebūdavo pasakyta apie „šviesią ateitį“ ar panašiai, knyga negalėjo išeiti – jos leidykla neišleisdavo. Mes tokius eilėraščius vadindavome „perkūnsargiais“, kurie šiek tiek užmigdydavo cenzorių budrumą. Greta jų galėdavo egzistuoti normali švari poezija.
– 2015-aisiais Jums suteiktas Anykščių rajono Garbės piliečio vardas. Kiek jis Jums svarbus ir kiek įpareigojantis?
– Garbės piliečio vardą priėmiau kaip anykštėnų pagarbos ženklą ir nuoširdžiai juo džiaugiuosi. Tai aukštas mano kūrybos įvertinimas, ir aš abejoju, ar tokio įvertinimo buvau nusipelnęs. O apie įpareigojimus sunku ką nors pasakyti, kai už kalvelės jau šmėžčioja skaičius 90.
– Kokias knygas mėgote skaityti vaikystėje? Ar bandėte vėl prie jų sugrįžti, jas paskaityti? Koks jausmas apima jas vėl atsivertus – nusivylimas dėl naivumo, džiaugsmas, liūdesys?..
– Vaikystė yra stebuklas kiekvieno žmogaus gyvenime. Mano gyvenime – taip pat. Pėdindavau į pradžios mokyklą gretimame kaime kelis kilometrus, o ten laukdavo ne tik pamokos, bet ir kelių dešimčių knygų bibliotekėlė. Ir neliepiamas mokytojo skaičiau tas knygeles, kažkodėl daugiausia – eilėraščius, ir ligi šiol prisimenu Vytės Nemunėlio (taip vaikiškas knygas pasirašydavo Bernardas Brazdžionis) ketureilius:

Kas ten bėga?
Vyrai, vyrai.
Kas ten griūna?
Tai pipirai.

Vyrai bėgo,
Vyrai griuvo,
Tik pipirams
Bėda buvo.

Visą Nemunėlio knygutę „Vyrai ir pipirai“ išmokau atmintinai be jokių pastangų. Gal nuo to (ir kitų knygų) ir prasidėjo visa poetinė velniava? Beje, šio šimtmečio pradžioje dirbdamas leidėju, išleidau daugelį B. Brazdžionio vaikiškų knygelių, ko kiti leidėjai kažkodėl nedarė, nors tai yra mūsų vaikų literatūros klasika.
– Ar vaikystėje mėgote kurti istorijas? Kuo norėjote būti užaugęs?
– Istorijų nekūriau, bet labai mėgau piešti. Pirmasis mano klasės progimnazijoje auklėtojas, buvęs kadaise Anykščių rajono vienas vadovų Kazys Zulonas išsaugojo keletą mano vaikiškų piešinių, kurie dabar yra Anykščių bibliotekos fonduose. O užaugęs labai norėjau tapti mokytoju, kuris man atrodė šventas žmogus. Nors baigiau du pedagoginius mokslus, mokytoju, deja, taip ir netapau.
– Esate laikomas „Nemuno“, populiariausio ir bene kokybiškiausio tarybinių laikų leidinio, gimdytoju ir krikštatėviu. Kas lėmė šio leidinio sėkmę ir pripažinimą? Ar šiuolaikiniame gyvenime įmanoma panašaus leidinio sėkmė?
– Taip, žurnalas tuo metu (1967-1972) pasiekė savo populiarumo viršūnę (tiražas kilo ligi 75 000 egz., po to valdžios buvo pristabdytas, o man iš jo išėjus, pradėjo kristi savaime, kol po Atgimimo visai nunyko). Manau, jo sėkmę sąlygojo gal dvi ar trys priežastys: žurnale buvo bandoma vengti ideologinių stereotipų bei grubiai ideologizuotos kalbos ir siekti žmogiško paprasto kalbėjimo; antra, rašėme nesidangstydami ideologinėmis širmomis apie to laiko aktualijas, neapeidami aštrių kampų, apie skaudulius, kuriuos derėjo apeiti; trečia, žurnalo estetinis vaizdas buvo kuriamas talentingų menininkų, ir jo pavidalas (net nestandartinis formatas) traukė skaitytojo akį, o ligi tol menkai žinomi fotomenininkų darbai žurnale surado tinkamą terpę. Dėl viso to man, kaip vadovui, teko daug kartų aiškintis valdžiai, kol galų gale kaip ideologiškai nepatikimas buvau pašalintas iš vyriausiojo redaktoriaus pareigų. Žurnalas tarsi priešinosi to meto sustabarėjusiam politikavimui, norėdamas įgyti, kaip tuo laiku suformuluota maištaujančioje Čekoslovakijoje, žmogišką veidą. Be to, iš dalies mano pašalinimą inspiravo ir R. Kalantos žūtis, laikyta ideologine diversija. Taigi, vis per tą politiką…
– Kokį didžiausią nuotykį esate patyręs ar vis dar svajojate patirti?
– Visada, atrodo, gyvenau normaliai, todėl kokių ypatingų nuotykių lyg ir nepatyriau. Galbūt šiokiu tokiu nuotykiu galima būtų laikyti apsilankymą Amerikoje (1965 m.), geležinės uždangos sąlygomis, suprantama, tai buvo didelė sėkmė, tuo labiau, kad neeiliniai įvykiai man buvo, sakysim, susitikimas su aukščiausio rango diplomatais Valstybės departamente ar su tuo metu žymiais Amerikos rašytojais. O gal šiek tiek panašu į nuotykį mano išvyka su Lietuvos žvejais į Rytų Atlantą 1976 metais, vandenyne praleisti pora mėnesių ar pasivaikščiojimai po Sacharą Mauritanijoje trumpam išlipus į krantą. Tarp kitko, iš jūros parsivežiau vieną geresnių savo knygų „Jūrų romansai“. Panašių įvykių būta daug, bet juos laikyti nuotykiais vargu ar verta, tai tiesiog asmeninio gyvenimo aspektai.