Aš koronos nebijau, nes pats esu labai baisus. Tegul ji manęs bijo! Ir už mane ženkliai dailesni sutvėrimai, suplūdę į Anykščių miesto šventę, koronos nesibaido – glėbesčiuojasi, bučiuojasi, geria nealkoholinį alų iš vieno bokalo.
Perdėtas atsargumas, artimas paranojai, man nėra priimtinas. Tačiau niekad sąmoningai nerizikuoju – terasoje nekuriu laužo, Biržinkos keliu nevažiuoju 160, virbalais nesikrapštau ausų ir t.t.
Į koronavirusą žiūriu kaip sovietinės Lietuvos kaimo komunistas į Dievą. Tam komunistui buvo aišku, kad Dievo nėra, bet poterius mintyse sukalbėdavo. Ai, blogiau nebus…
Ar aš prieš Miesto šventę? Nežinau… Būdamas atsakingu organu nešaukčiau, kad ją reikia uždrausti, tačiau nebūčiau buvęs ir visuotinio festivalio entuziastu.
Niekas žmonių varu į šventę nevaro, kas bijo viruso, gali likti vienišoje idilėje su katinu ir televizoriumi. (Žinoma, jei katinas ir televizorius yra paskiepyti nuo Covid-19). Taip sakant, geri vaikai tėvų nelanko. Apskritai jie nieko nelanko. Geria vieni…
Ne šventėje matau problemą, bet rajono valdžios elgesio dvilypume. Ketvirtadienį, prasidedant Miesto šventei, Anykščių rajono taryba posėdžiavo nuotoliu būdu. Iš esmės jau beveik pusantrų metų mūsų valdžia mus valdo neakivaizdžiai. Ir žinokitės, ne todėl, kad tingi kelnes išsilyginti, bet dėl to, kad labai saugosi. Ir save saugo, ir savo artimuosius, ir tolimuosius, ir savo rinkėjus, ir svetimus rinkėjus, ir tuos rinkėjus, kurie net nežino, kad renkami ne tik grybai, bet ir nariai. Beje, nariai vasaromis ir žiemomis tradiciškai nedygsta. Būna tik pavasariniai, vietiniai nariai. Ir rudeniniai, stambesni, po visą Lietuvą išmėtyti…
Anykščių rajono taryba ketvirtadienį, atsargiai ir atsakingai nuotoliniu būdu paposėdžiavusi, nėrė į gyvą Miesto šventės minią. Tegul nardo. Jie švarūs, tyri, nebent kompiuteriniu virusu infekuoti. Tas normaliems žmonėms nėra pavojingas. Žodžiu, narius galite drąsiai bučiuoti, tai yra pati švariausia mūsų rajono dalis. Gal kuris iš jų ne tik žmogaus, turtingo virusų, nėra matęs, bet ir apskritai jokio gyvo žmogaus jau daugiau kaip pusmetį nėra regėjęs.
Nuotolinis darbas negyvai užkniso mokytojus, dėstytojus, mokinius ir studentus. Kitų profesijų ar socialinių grupių atstovų nuotolinis darbas labai neišvargino. Privalumų daugeliui iš nuotolinio darbo buvo daugiau nei trūkumų – suteikta galimybė išvengti manikiūro, automobilių kamščių ir šlykštaus šefo snukio (jei ne šefas, tai vis tiek kas nors kontoroje yra tikras išgama). Kai nuotoliniu būdu kokia nors nemalonybė iš tavo įstaigos monitoriuje vaidenasi, visai ne tas pats, kas stovėti akis į akį su tuo gyvu priešu.
Šitas tiesioginis susitikimas su gyvu priešu, mano supratimu, ir yra svarbiausias dalykas rajono Tarybos veikloje. Sąvoka „priešas“ šiuo atveju yra sąlyginė. (Galite ją keisti į „draugas“ arba „veikėjas“). Nėra emocijos, akių kontakto… Ir ne tik tarp opozicijos ir pozicijos. Nebėra ryšio ir su savivaldybės įmonių ir įstaigų vadovais, šių įstaigų darbuotojais. Kitaip tariant, rajonas dabar pats valdosi.
Tikėtina, kad dar mėnuo kitas ir gausime naują karantiną. Vėl bus nauji (ar seni) draudimai ir ribojimai. Nesuprantu, kodėl nesinaudojama proga, kai dar leidžiama bent fragmentiškai pajusti, kuo kvėpuoja kolegos ir valdomieji, rimčiau įsigilinti, kas vyksta savivaldybės įmonėse ir įstaigose.
Valdančiajai rajono daugumai nuotolinis darbas, matyt, yra patogus. Ramiau juk. Jei kurio opozicijos veikėjo nenori girdėti, paspaudei kompe vieną stebuklingą klavišą ir virtualaus žmogaus nebėr. Gyvo taip lengvai neišjungsi. Gyvam, žiūrėk, reikia ką nors pažadėti, kad išsijungtų.
