
Anykštėnė, agronomijos mokslų daktarė, avižų selekcininkė Vida Danytė rado pusiausvyrą tarp mėgstamo darbo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institute (Kėdainių raj.) ir šeimos ūkininkavimo Šovenių kaime (Anykščių raj.). Vida yra inicijavusi ir kartu su kolegomis mokslininkais sukūrusi jau tris naujas lietuviškų avižų veisles.
– Papasakokite plačiau apie save. Kas jus sieja su Anykščių kraštu?
– Gimiau jau išnykusiame Mažeikonių kaime (Anykščių raj.), vienkiemyje, o nuo 8 metų iki dabar gyvenu Šovenių gyvenvietėje. Čia ir formavosi mano pažiūros, išsigrynino pomėgiai, susidėliojo gyvenimo stilius. Lemiamus sprendimus gyvenime priėmiau tarsi intuityviai. Tuo metu jie atrodė neracionalūs. Nei agronomija, nei mokslininko kelias nebuvo daug žadantys tada, kai aš juos rinkausi. Kita vertus, gal ir aš pati nebuvau „daug žadanti“ (šypsosi – L. D. past.). Gabumų turėjau, tačiau mokiausiu tik tuos dalykus, kurių mokytojai man patiko. Liūdna, bet mokykloje man buvo sunkiausia, jei palyginčiau tarp visų mano ilgų mokslų. Todėl, vos baigusi mokyklą, norėjau dirbti tėvų ūkyje, mat tėvai buvo pradėję ūkininkauti, tėtis prieš tai dirbo agronomu „Atžalyno“ kolūkyje. Kitas variantas buvo stoti į bibliotekininkystę, nes labai mėgau skaityti ir iki šiol daug knygų skaitau. Vis dėlto pasirinkau agronomiją. Dabar džiaugiuosi, kad mano neracionalūs sprendimai atvedė mane ten, kur esu.
– Jūsų kelio kryptis buvo priimtina ir vyrui Remigijui?
– Dabar tėvų sodyboje kartu su vyru Remigijumi ūkininkaujame. Mano vyras yra apgynęs disertaciją apie amarus ir tripsus – žemės ūkio augalų kenkėjus. Šiuo metu jis nebetęsia mokslinės veiklos. Nugalėjo žemės ūkis ir stabilesnės pajamos šeimai. Man tenka nuolat važinėti maršrutu „darbas – sodyba“, bet tai kur kas lengviau nei daugelis įsivaizduoja. Buvo daug minčių, ypač po to, kai prieš ketverius metus vyras Remigijus paliko mokslininko darbą ir galutinai apsistojo mano tėvų namuose, kur anksčiau, dar tebedirbdamas institute, jau buvo sukūręs tvirtą augalininkystės ūkį.
Tad vėl priėmiau neracionalų sprendimą – gyventi dviejose vietose, dirbti ne visu etatu toje pačioje darbovietėje. Taigi, suktis tenka sparčiai. Juolab kad ir šešiametė dukrelė Sofija neleidžia darbe ilgiau užtrukti, o kaime į mano planus ji nuolatos įneša savų, vaikiškų „korekcijų“ (juokiasi – L. D. past.).
– Koks buvo Jūsų profesinis kelias iki dabartinės – mokslininkės – pozicijos?
– Ilgas ir pilnas klaidžiojimų. Po vidurinės mokyklos įstojau į Kauno aukštesniąją žemės ūkio mokyklą, žemės ūkio technologijos specialybę. Vėliau – agronomijos bakalauro ir magistro studijos Žemės ūkio universitete. Studijuodama visą laiką dirbau. Iš pradžių ne pagal specialybę, o pirmo kurso magistrantūroje įsidarbinau dabartinėje darbovietėje. Apie mokslinį darbą tada net negalvojau, tiesiog reikėjo darbo, bet, vos baigusi magistrantūros studijas, iš karto pradėjau doktorantūros mokslus. Deja, po trejų metų ir dėl tam tikrų nesklandumų studijas mečiau… Greitai rasti kitą darbą nesisekė. Gal nemoku savęs gražiai pristatyti, labiau patinka bendradarbiauti, o ne kariauti.
2004 m. išvykau dirbti pagal projektą į Dirvožemio mokslų ir augalininkystės institutą Lenkijoje. Dirbau draugiškoje ir motyvuojančioje aplinkoje, taigi išmokau daug ne tik mokslinių, bet ir gyvenimiškų dalykų. Turėjau pasiūlymą likti ne tik aš, bet ir mano vyrui buvo siūloma atvažiuoti dirbti mokslinį darbą. Bet grįžau… Tiesa, tik po ketverių metų, ir jau su mokslų daktaro diplomu.
– Kokiose srityse teko darbuotis? Kokios yra Jūsų mokslinės veiklos kryptys? Kaip sekėsi toliau plėtoti mokslinę veiklą?
– Mano mokslinės veiklos kryptis – avižų selekcija, bet esu dirbusi ir augalų patologijos bei augalų mitybos srityse. Dabartinė sritis man tinka labiausiai ir ketinu prie jos pasilikti. Kuriame avižų veisles, atliekame tyrimus. Mūsų tyrimų laukeliai yra nuo vieno išilginio metro, bet siekia net ir iki pusės hektaro. Augalų kryžminimą galima būtų palyginti su juvelyro darbu – pincetu iš žiedo pašaliname kuokelius ir dedame paimtus iš kitos veislės žiedo.
Mano darbo metu yra sukurtos jau trys sėjamųjų avižų veislės: Viva DS, Frekula DS ir plikųjų avižų veislė Milija DS. Viva DS jau įgijo savo statusą, tad ja dabar labai džiaugiasi ekologinius ir intensyviuosius ūkius turintys ūkininkai. Frekula DS ir Milija DS dar yra visiškai naujos, todėl jos „susipažįsta“ su augintojais. Esu įsitikinusi, kad augintojai jomis nenusivils.
– Papasakokite, ar padarėte kokių reikšmingų atradimų, kurie būtų įdomūs ne tik anykštėnams.
– Na, kad mano atradimai būtų įdomūs būtent anykštėnams, nemanau. Bet jie svarbūs visiems lietuviams, auginantiems avižas. Mokslininkai visada rekomenduoja auginti lietuviškas veisles. Ne tik avižų – visų augalų. Jos per ilgą kūrimo procesą patiria visus lietuviško klimato „niuansus“ ir išbandymus. Šimtai selekcinių linijų būna išbrokuojama kiekvienais metais. Ir ta vienintelė, kuri „pasiekia finišą“, ir tampa veisle, atrenkama iš kelių šimtų ar net tūkstančių.
– Užbaikite sakinį: „Su praktika ir patirtimi…“
– Su praktika ir patirtimi daug nuveiksi, jei prie jų pridėsi dar ir svajones. Dar labai patinka vienas posakis – „Svajokit atsargiai – svajonės pildosi“. Mano svajonės tikrai pildosi, nors tam prireikia ir dešimtmečių. Kaip dabar atsimenu savo žodžius, pasakytus klasės draugei: „Gerai būtų aukštasis išsilavinimas, bet tai ne man…“ (šypsosi – L. D. past.)
– Kam skiriate savo laisvalaikį?
– Keista, bet veiklų nemaža. Jų visada buvo daugiau negu galėjau aprėpti. Šiuo metu pagrindinis – naminiai paukščiai. Tiesa, dauguma darbų tenka Remigijui, bet idėja ir svajonė paukščius auginti savo poreikiams, neslėpsiu, buvo mano. Jau kelerius metus turime mažą inkubatorių. Nuostabu yra stebėti, kaip vystosi, ritasi ir auga paukščiukai. Kiekviena rūšis turi savo charakterį. Ypač šeimyniškos yra žąsys – mažylius saugo ir gina bandos žąsinai. Tik tenka save pristabdyti, nes norisi vis daugiau rūšių ir veislių auginti, o inkubacinių kiaušinių iš paukštininkų entuziastų nusipirkti labai lengva. Pirmuosius vištinių žąsų kiaušinius pirkau, galima sakyti, iš kolegų mokslininkų – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto. Tai vienintelė lietuviška žąsų veislė. Mažiausiu laikomas paukštis yra kininė putpelė, didžiausias – žąsis. Taip pat turime įvairių veislių vištų. Ypač mėgstu veislinių vištų mišrūnus, jie būna labai įdomios išvaizdos ir spalvų, kiekvienas unikalus. Taip pat laikome kelių veislių putpelių, ančių, kalakutų. Šiuo metu kaip tik ritasi viščiukai. Ačiū vyrui Remigijui, kuris pasirūpina tinkamomis auginimo sąlygomis, įrengia būstus, narvelius ir nuolatos paukščius prižiūri, šeria.
– Kas prižiūri augalus, sodą?
– Sodo augalai – dar vienas širdžiai mielas užsiėmimas. Pirmiausia tai sveiko maisto šaltinis šeimai. Stengiuosi įsiveisti kuo įvairesnių sodo augalų. Dar tebesimokydama aukštesniojoje mokykloje, autobusu važiavau į Sodininkystės institutą Babtuose ir partempiau pirmuosius savo serbentus, kurių uogomis džiaugiamės iki šiol. Tai nebuvo pirmieji augalai sodyboje, tėvai taip pat mėgo sodą. Kraustydamiesi iš vienkiemio į gyvenvietę, perkėlė ir kiek įmanoma daugiau augalų.
Labai mėgstu genėti medžius. Tai savotiškas menas – suformuoti medį. Puoselėju didelį tėvų obelų sodą. Gal 1992 metais čia kartu pasodinom per šimtą obelų. Per tą laiką sodas nematė jokios chemijos, tad praktiškai yra ekologinis, tik sertifikato nėra.
O jei tęsiame temą apie laisvalaikio pomėgius, tai dar turiu paminėti, kad iki karantino lankiau keramikos užsiėmimus Kėdainių dailės mokykloje. Anksčiau – tapybą. Nesu sukūrusi šedevrų, bet užsiėmimai teikia ypač gerų emocijų.
– Kas užima viršesnę vietą: ūkis, mėgstamas darbas ar laisvalaikio užsiėmimai?
– Tikriausiai viskas vienodai svarbu, vienas be kito būtų nevisaverčiai. Laimei, darbas ir ūkis nėra tik „prievolinis“ pragyvenimo šaltinis. Paukščius kol kas auginame savo šeimai.
– O iš kur ta meilė augintiniams?
– Meilė augintiniams – iš skaudžios patirties. Vaikystėje, kaip ir daugumai kitų vaikų, širdis plyšdavo matant alkanus, šąlančius, sergančius kačiukus ar šuniukus. Aišku, namo parsinešti man jų niekas neleisdavo, tai dabar atsigriebiu – surenku visus, kiek randu, ir dar žmonės atneša, nes žino, kad priimsiu. Piktina požiūris – „fui, jis purvinas, blusuotas, ligas nešioja“. Ogi pašerkit, sušildykit, išprauskit, nuvežkit pas veterinarą, ir jis nebebus toks. Gyvūnas pats nepasirinko būti neprižiūrimas, likimo nuskriaustas. Jis mieliau švarutis ir sotus sėdės pas jus ant sofos, tik Jūs jį ten priimkit. Žmogus tapo atsakingas už gyvūnus tada, kai juos prisijaukino. Kartais žmonės manęs klausia – „Kam tau jų reikia?“. Atsakymas būna – „Jiems manęs reikia“. Tie pinigai, kuriuos aš jiems išleidžiu, gal praverstų ir man pačiai, bet jiems tai yra gyvybės ar mirties klausimas. Džiaugiuosi, kad ši veikla mane suvedė su nuostabiais žmonėmis – VšĮ „Pūkuota svajonė“ savanoriais. Taip pat dėkoju žmonėms, kurie papildo šios įstaigos aukų dėžutes. Šiuo metu tai pagrindinės įstaigos lėšos. Tokia dėžutė mano iniciatyva buvo pastatyta ir Kavarske, „Jaros“ parduotuvėje. Džiaugiuosi, kad kavarskiečiai dosnūs savo mažiesiems draugams.
– Dėkoju už pokalbį!
