Baimė – negeras jausmas, bijome karų, netekčių, žodžiu, visko, ko negalime kontroliuoti. Bet kai ką ir galime. Pavyzdžiui, jau 20 metų turime savo valstybę, tvarkomės laisvai. Bet būtent tai, kas vyksta Lietuvoje kelia didesnę baimę negu karai. Paskelbta, kad iš 3 693 700 gyventojų per dvidešimtmetį Lietuvoje liko 3 329 000.
Baimė – negeras jausmas, bijome karų, netekčių, žodžiu, visko, ko negalime kontroliuoti. Bet kai ką ir galime. Pavyzdžiui, jau 20 metų turime savo valstybę, tvarkomės laisvai. Bet būtent tai, kas vyksta Lietuvoje kelia didesnę baimę negu karai Paskelbta, kad iš 3 693 700 gyventojų per dvidešimtmetį Lietuvoje liko 3 329 000. Kaimo gyventojų sumažėjo nuo 1 179 800 iki 1 099 500, miestuose iš 2 513 900 liko 2 229 500. Net Vilniuje, palyginti su 1990-aisiais, gyventojų skaičius sumažėjo nuo 605 500 iki 560 200. O juk atrodo, kad į Vilnių nuolat traukia pulkai iš provincijos, bet ir iš ten jie kažkur dingsta.
Ar ne baisu, kai taikos sąlygomis šalis netenka beveik tiek pat žmonių, kaip ir per karą? Baisu. Manau, kad priežasčių vis dėlto reikėtų ieškoti ne ekonomijoje, o psichologijoje. Ką apie lietuvių tautą pasakytų psichoanalitikos pradininkas Zigmundas Froidas, kurio terminus mielai vartoja masinė kultūra. Jis tikrai neteigė, kad užtenka išspręsti nedarbo ir skurdo problemą, ir bus klestėjimas. Kitaip nei buvo manyta iki jo, Z.Froidas nustatė, kad mūsų sąmonė susideda iš keleto sluoksnių, kurie užuot gyvenę santarvėje ir meilėje, taip konfliktuoja tarpusavyje, kad ir be regimų išorinių priežasčių gali padaryti mūsų gyvenimą tiesiog nepakenčiamą. Z.Froidas pirmasis nustatė, kad žmogaus elgesį įtakoja du svarbiausi institutai – trauka gyvenimui ir mirties trauka – Libido (tik siauru supratimu reiškia lytinį potraukį) – gyvenimą įtvirtinantys instinktai, ir Tanatos – pirminis mirties, susinaikinimo šauksmas. Mokslo pasaulyje tai sukėlė tikrą perversmą.
Dabar niekas nebesiginčija, kad tautas galima skirstyti pagal tai, ar jose dominuoja vyriškasis pradas ar moteriškasis (lietuviai, tarp kitko, laikomi moteriškojo poliaus tauta).Manau, per šią prizmę galime pažvelgti ir į Lietuvą, koks iš polių valdo mus – Libido ar Tanatos? Per amžius susiklosčiusi kultūra ir tradicijos leidžia daryti išvadą, kad mes gyvename tautoje, kurioje žymiai stipresnis pirminis mirties ir susinaikinimo šauksmas.
Jei pažiūrėsime į savo istoriją, pamatysime, kad, kaip nebūtų liūdna, nuo didžiųjų kunigaikščių laikų žengiame tuo pačiu keliu – mažėjame, susinaikiname, nykstame. Mirties kultūra yra bene vienintelė gyva kultūra, ji užima ypač svarbią dalį tautos savimonėje – laidotuvės, kapai, jų lankymas – tampa vos ne didžiausiu dvasingumo parodymu.
Manyčiau, čia ir yra pačios lietuvių tautos nykimo šaknys. Per amžius nusistovėjusi mirties garbinimo, praeities, didžiavyrių ir liūdesio kultūra, atėjusi per katalikybę dar iš pagoniškų laikų, taip lengvai nepaleidžia iš savo glėbio XXI amžiaus lietuvio, kaip to norėtųsi. Įsitikinimas, kad gyvenimas yra vargas, viskas blogai ir viskas tik blogės – amžinas mūsų palydovas, todėl ar verta stebėtis, kad mažėjimas vyksta tokiais tempais.
Kai važiuoji automobiliu per Utenos apskritį kraštas atrodo gyvas, tačiau, kai žinai, kad vidurinės mokyklos sparčiai tampa pagrindinėmis, o pagrindinės – pradinėmis, vaizdas neatrodo toks optimistiškas. Z.Froido teorija pasitvirtina su kaupu. Gaila, bet Lietuvoje iki šiol taip ir nepasakoma, kad gyventojų skaičiaus mažėjimas – pirmiausia dvasinė problema.
Klausimas, ar sugebėsime pakeisti polių iš susinaikinimo į gyvenimo kultūrą, lieka atviras. O kad ne taip lengva nuspėti, kas atsitiks, rodo ir paties Z.Froido pavyzdys. Jis dirbdamas Vienoje rėmė skurstantį dailininką Adolfą Hitlerį, vienas jo paveikslų net kabėjo priimamajame, tačiau po kiek laiko pats Z.Froidas nuo savo globotinio turėjo sprukti…