Kelionė į Koktebelį (I dalis. Karpatai)

Dalintis Facebook Dalintis Twitter

Rugsėjį keturi keturiasdešimtmečiai „diedai”, susėdę į seną „Mazdą”, apsukom 6 tūkst. kilometrų ratą per Lenkiją, Karpatus, Moldovą, Padniestrę, Odesą, Krymą, Kijevą… Legendinis Krymo kurortas Koktebelis buvo tolimiausiais mūsų kelionės taškas. Nuo jo jau artėjome link namų.
Skirtingi regionai mus skirtingai priėmė. Kryme jautiesi reikalingas kaip pinigų davėjas, Moldovoje ir Padniestrėje – vietiniams esi egzotika, Kijevo šurmulyje – tu niekas, smulkmena, Karpatuose – valkata, drumsčiantis aptarnavimo sferos snaudulį. Odesoje irgi svarbiu nepasijausi, tačiau ir miestas, ir žmonės tau draugiški…

Rėžiantis nacionalizmas

Keliavimas nuosavu automobilius per Ukrainą turi ir malonių, ir visai nemalonių aspektų. Kelionėje džiugino kuro kainos: litras benzino Ukrainoje kainuoja kiek mažiau nei dolerį. Tačiau vairuoti reikia atidžiai, nes sutaupęs benzinui išleisi milicijai. Pareigūnai, tyko ant kiekvieno kampo, bet, regis, „ima” tik garantuotus klientus. Pravažiavome gal kokį šimtą milicijos postų. Mūsų „mazdą” ukrainiečiai stabdė keturis kartus – porą kartų patikrino dokumentus ir paleido, sykį barė už padarytą pažeidimą ir nemokamai palinkėjo laimingo kelio. Ir tik kartą teko pildyti milicininko šeimos biudžetą… Man regis, jog mūsiškiai angelų sargai netgi labiau neramūs, nei jų kolegos slavai.
Per Ukrainą važiuojant automobiliu kelionės laiką nuo taško A iki taško B sunku atspėti. Kai kur važiuoji 100 kilometrų per valandą, kai kur vidutinis judėjimo greitis, duok Dieve, 40 km per valandą. Didžiulės šalies keliai svečiams yra paruošę įvairiausių siurprizų – nuo gilių duobių ir netikėtai dingstančio asfalto iki eismo tempą reguliuojančių žąsų. Prisimenu, jog Ilfo ir Petrovo kūriniuose žąsų reikšmė ne ką mažesnė nei paties Benderio. Priekarpatės kaimuose ir dabar žąsys yra tiesiog kraštovaizdžio dalis. Matyt, augina ukrainiečiai ir kiaules su veršiais, bet tie kažkur paslėpti – į viešumą eina tik žąsys – dešimtimis, šimtais, blokuodamos magistralinius kelius. Tiesa, Rakivo, kaip ir dera tokį pavadinimą turinčiam miesteliui, karaliauja vėžiai. „Raki”(„Vėžiai”), „krūpnyjie raki” („dideli vėžiai”), „samyjie krūpnyjie raki” („patys didžiausi vėžiai”) – skelbia pakelės užrašai. Dydžiu „raki” ir „samyjie krūpnyjie raki” nesiskiria, bet gal vėžio aprašas pardavėjo statusą nurodo.
Kita pikantiška pakelės prekė – dyzelinis kuras. Ši prekyba labai populiari autostradoje Kijevas -Odesa. Tiesiog mobilios degalinės veikia – stovi visokios „nivos”, ant jų stogų kokių 200 litrų plastikinės talpos.„Reklamose” dvi raidės – „DT” („Dizelnojie toplevo” – „Dyzelinis kuras”). „Fūristai” šiose degalinėse kurą parduoda, o nevykėliai, neturintys draugų „furistų”, – perka. „Naftos magnatai” turi kažkokius simbiozinius saitus su milicija – kai kur „kolonėlės” stovi visai šalia pareigūnų posto.
Vakarų Ukrainos miestuose: Lvove, Ivano Franskovske – susikalbėti sunku. Ukrainiečiai rusiškai nekalba. Angliškai gal ir kalbėtų, bet nemoka. Maži Karpatų miesteliai, regis, turėtų būti turistiniais belaukiančiais, pinigų davėjų, bet ukrainiečiai išdidūs, kaip gyveno per amžius amžinuosius, taip ir gyvena. Kavinukių, viešbutėlių, suvenyrų parduotuvių yra ir vos 5 tūkstančių gyventojų turinčiuose miesteliuose, bet visos infrastruktūros credo: „Pasirūpink savimi pats”. Meniu kavinėse dažniausiai tik ukrainiečių kalba. Dar prieš važiuodamas į Ukrainą žinojau, kad mamalyga – kukurūzų košė, bet ko į kurią mamalygą be kukurūzų dar primamalyginta, prieš užsisakant patiekalą, neįmanoma išsiaiškinti. Karpatų miesteliuose: Jasinioje, Rachove, net didmiestyje Ivano Frankovske – nesugebėjau rasti informacinio leidinio apie Karpatus rusų kalba. Moki ukrainietiškai – prašau, skaityk. Informacinės literatūros vengrų ar slovakų kalbomis, taip pat galima rasti, bet rusų – šiukštu. Angliškų knygelių taip pat nemačiau… Karpatų miestelių suvenyrų krautuvėlės turi kažką specifiško, ko žodžiais negali perteikti. Yra magnetukų, marškinėlių su užrašais „Karpati”, atvirukų… Rubiko kubų. Mediniai žmogeliuko formos šratinukai, marginti guculiškais raštais dvelkia vaikyste – pamenu tokius iš Ukrainos lauktuvių parveždavo. Dabar Karpatuose parduodami patobulinti šratinukai, timptelėjus žmogeliuką už kelnių – iššoko degtukas… Še tau degtuku per vaikystės nostalgiją…
„Vietų mūsų viešbutyje yra. Bet jums patarčiau apsigyventi kitame viešbutyje. Pas mus ir brangu, ir triukšminga”, – primygtinai patarė viešbučio registratūroje dirbanti mergina. Nesiveržėm per jėgą… „Mes po 15 minučių užsidarome, grindis jau išplovėm. Yra ir daugiau mieste parduotuvių”, – išklausę priekaištą išėjome ir iš parduotuvės. Lauko kavinėje užsisakiau arbatos, sriubos ir koldūnų. Atnešė – alaus, silkę ir kotletą. Kai vietoj arbatos atnešė alaus, bandžiau padavėją perkalbėti, įtikinti, kad nekreiptų dėmesio į išvaizdą, kad aš tikrai šį kartą noriu arbatos. Nepatikėjo… Atsiprašė, bet alų paliko. Dėl silkės ir kotleto nesiaiškinau. „Nedidelis ponas, suvalgysiu”, – apsisprendžiau…
Karpatai, Užkarpatė nuolat ėjo iš rankų į rankas. Karpatuose pasikeisdamos viešpatavo Osmanų imperija, Austro – Vengrijos imperija, Čekoslovakija. 1939 metais egzistavo nepriklausoma Ukrainos Karpatų valstybė, 1939-1945 – Karpatus valdė Hitlerio vasalė Vengrija. Galbūt dėl nacionalizmo Vakarų ukrainiečiams pavyko išsaugoti kalbą, tradicijas, tačiau, regis, jų pasaulis ir prasideda, ir baigiasi Karpatais.
Kantriausias iš mūsų ketverto viename iš Karpatų restoranų ilgai mezgė pokalbį su barmene. Daugiausiai mergina žinojo apie savo miestelį (pavyzdžiui, kad tai nedidelis miestelis), dar jinai žinojo, kad iki kito miestelio 15 kilometrų, o paklausta ar buvo užsienyje, atsakė: „Taip. Buvau. Kijeve!”….

Trumpai.

Karpatai. Ukrainos Karpatai – dalis Rytų Karpatų masyvo. Kalnai į Ukrainą, regis, „ateina” iš Lenkijos ir Slovakijos, o „išeina” į Rumuniją. Aukščiausi Ukrainos Karpatų kalnai Goverla (2061 m.) ir Petrus (2020). Ukrainos Karpatai padalinti keturioms Ukrainos sritims – Užkarpatės (centras Užgorodas – per 100 tūkst. gyv.), Lvovo (mieste per 700 tūkst. gyv.). Černovicų (per 300 tūkst.), Ivano Frankovsko (per 200 tūkst.). Visų keturių sričių centrai įkurti priekalnėse, o pačiuose kalnuose daugybė kaimų ir miestelių. Vien Užkarpatės srityje yra 579 kaimai.

Guculai. Tai slavų kalniečių gentis. Karpatų kalnuose – Ivano Frankovsko, Černovicų ir Užkarpatės srityse gyvena ukrainiečiai, save vadinantys guculais. Guculai teigia, jog jų kalba šiek tiek skiriasi nuo ukrainiečių. Tačiau ukrainiečių mokslininkai, bandydami apibrėžti Guculijos geografinę sąvoką, remiasi XIX amžiaus pabaigos dialektiniais – etnografiniais šaltiniais, dabartinėje tautinėje makalynėje – nieko nebeatrinksi. Guculijos centru laikomas Rachovo miestas Karpatuose. Kasmet jame vyksta guculų brinzos šventė.

Kainos Karpatų regione Anykščių dydžio miesteliuose

95 benzino litras – 2,5 -2,7 lito
Vakarienė prabangiame restorane, valgant ir geriant (degtinę, alų) kiek telpa – 30 litų
Pietūs vidutinėje kavinėje (be alkoholio) 7-10 litų
Cigaretės „Winston” – 3 litai
Degtinės butelis – 3-5 lito
Maisto kainos parduotuvėse panašios kaip Lietuvoje.
Pigiausia nakvynė viešbutyje – 20 litų žmogui

„Minties” leidykla išleido „Anykštos” žurnalisto Vidmanto Šmigelsko kelionių apybraižų knygą „Kryptis-Rytai”. Knyga iliustruota fotomenininko Rimgaudo Šlekio nuotraukomis.
Leidinyje pasakojama apie keturių bičiulių: anykštėnų Ričardo Skvarnavičiaus, Aido Gilio, V. Šmigelsko ir vilniečio Rimgaudo Šlekio – keliones po buvusią Tarybų Sąjungą.

Knygą sudaro trys skyriai: Iš Rusijos – be pykčio (Maskva-Krasnojarskas, Severobaikalskas-Nižnij Angarskas-Ulan Udė, Turka-Ust Barguzinas-Svetoj Nos-Olchonas Irkutskas, Sliudenka, Baikalas-Ulan Ude, Krasnojarskas); Kelionė į Koktebelį (Karpatai-Moldova-Padniestrė-Odesa-Krymas); Gruzijos chameleonas: tarp Europos ir Azijos (Tbilisis-Sighnaghi-Alazani slėnis-Lagodekhi-Tušetija-Stepantsminda-Goris, Boržomis-Svanetija-Batumis, Tbilisis)

Knygą „Kryptis-Rytai” galima nusipirkti ir internetu – http://www.mintis.eu/kelions-ir-apie-jas/910-kryptis-rytai.html