Nebelieka per kovas už Lietuvos nepriklausomybę puoselėtų idėjų ir siekių. Nykstantis tautos bendrumo jausmas, lietuvybė, įsivyravęs individualizmas, globalizacija, tai, kad iki šiol nebuvo sukurta socialiai atsakinga valstybė, naikina tautos nepriklausomybę.
Nebelieka per kovas už Lietuvos nepriklausomybę puoselėtų idėjų ir siekių. Nykstantis tautos bendrumo jausmas, lietuvybė, įsivyravęs individualizmas, globalizacija, tai, kad iki šiol nebuvo sukurta socialiai atsakinga valstybė, naikina tautos nepriklausomybę.
Ketvirtadienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje diskusijoje, kodėl taip lengvai prarandame taip sunkiai iškovotą nepriklausomybę, diskusijos dalyviai Lietuvos nepriklausomybės praradimą pirmiausia siejo su įstojimu į Europos Sąjungą (ES), šios bendrijos Konstitucijos ratifikavimu, liberalių idėjų įsivyravimu Lietuvoje.
Filosofas Krescencijus Stoškus lygino, ką reiškė tarybiniais laikais būti savo krašto patriotu ir ką tai reiškia šiais laikais. Anuomet tautos elitas stengėsi dėl savo šalies, į Vakarus žmonės taip pat žiūrėjo, bet gręžėsi ne kaip į svajonių pasaulį, kaip dabar, o į pasaulį, iš kurio galima gauti naudos savo šaliai. Tiesa, kiek vėliau, anot filosofo, visa, kas lietuviška, pasirodė labai menka, kai atsivėrė labai plačios galimybės Vakaruose ir lietuviai pasijuto užguitais imperijos (Sovietų Sąjungos- ELTA) pakraštyje pasilikusiais žmonėmis.
K. Stoškaus teigimu, nepriklausomybė sprendė du uždavinius – valstybės nepriklausomybę ir asmens nepriklausomybę.
„Daug kam labai lengvai tie du vaidmenys pasikeitė į vieną, buvo redukuota į asmens laisvę. Gavome asmens laisvę, o tas pirmas uždavinys Vakarų akiratyje pasidarė visiškai menkas, palyginus su tuo, ką žmogus gauna kaip individas”, – kalbėjo filosofas.
K. Stoškus teigė, kad į politinę areną išėjo kosmopolitinės orientacijos žmonės, valdžioje nesusiformavo tam tikras elitas, kuris būtų pajėgus kurti savo žmonėmis besirūpinančią valstybę. Visuomenė irgi tam nesipriešino, nes džiaugėsi sienų atverta asmens laisve. Emigracija taip pat prisidėjo prie nepriklausomybės nykimo.
„Per tą laiką individualizmas labai suklestėjo. Tai yra visų karas prieš visus (…) Nuo kolektyvizmo mes perėjome link individualizmo. Dėl to nepriklausomybė nyko”, – sakė K. Stoškus.
Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras profesorius Bronius Genzelis pabrėžė, kad veržiamės nežinodami kur, o nepriklausomybė tapatinama su nauda.
„Nepriklausomybė buvo vertybė, o dabar tampa ne vertybe, pradedama vertinti, ką ji man davė – ar man davė pinigų, ar padariau verslą, ar man, pavyzdžiui, grąžino kokius nors rūmus, ar negrąžino. Susiformavo vertelgų santykiai, nes mes dar nepajėgūs suvokti, kad valstybė, tauta yra vertybė. Žmogus negali būti niekas, jis yra lietuvis arba rusas”, – teigė profesorius.
Istoriko, buvusio diplomato Vytauto Plečkaičio teigimu, patys neapgalvotai elgėmės, kai stojome į ES, žmonėms nebuvo paaiškinta, ką tai reiškia. Kita vertus, žmonės laisva valia priėmė stojimą į ES.
„Patys dar esame galbūt nepakankamai subrendę, nesusigaudome Europoje, gal todėl kartais įžvelgiame netikrų pavojų, nes, kas bebūtų, ES duoda mums apčiuopiamos naudos”, – sakė V. Plečkaitis.
Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Rolandas Paulauskas nepriklausomybės praradimo priežasčių taip pat ieškojo tautos elite. Jis priminė Lietuvos elitą sovietiniais laikais.
„Kai uždaroje erdvėje elitas net nesvajojo, kad galės gyventi kur nors kitur, išskyrus Lietuvą arba kažkur toliau į Rytus, tai jis tada visą savo energiją sukaupė, kad šitą kraštą galimybių rėmuose puoselėtų. Tas elitas suprato, kad šitą kraštą reikia puoselėti ir visokiais suktais būdais viską tempti čia”, – svarstė R. Paulauskas.
Jo vertinimu, atsivėrus ES erdvėms elitas ir paprasti žmonės nusivylė šalies perspektyvomis, pasijautėme mažiausi grandinėje nuo Rytų į Vakarus, dėl nepilnavertiškumo komplekso pradėjome dairytis geresnio gyvenimo svetur. Esą šiuo metu Vakarai į Lietuvą žiūri taip, kaip sovietmečiu lietuviai žiūrėjo į rusus.