Kelionė į Koktebelį (IV dalis. Odesa)

„Mano draugai per gyvenimą eina maršu”

Lengviausias būdas Odesoje, o ir Krymo miestuose rasti nakvynę – važiuoti į geležinkelio stotį. Butų nuomotojai turistą, kuriam reikia lovos, jaučia per kilometrą. Kai tik Odesos geležinkelio stotyje išlipome iš automobilio, prisistatė gal dešimt apgyvendinimo paslaugas teikiančių moterų, viena per kitą aiškindamos, kad sąlygos pas ją – geriausios. Išsinuomojome dviejų kambarių, kažkada prabangiu buvusį, bet poilsiautojų kiek nugyventą butą.

„Mano draugai per gyvenimą eina maršu”

Lengviausias būdas Odesoje, o ir Krymo miestuose rasti nakvynę – važiuoti į geležinkelio stotį. Butų nuomotojai turistą, kuriam reikia lovos, jaučia per kilometrą. Kai tik Odesos geležinkelio stotyje išlipome iš automobilio, prisistatė gal dešimt apgyvendinimo paslaugas teikiančių moterų, viena per kitą aiškindamos, kad sąlygos pas ją – geriausios. Išsinuomojome dviejų kambarių, kažkada prabangiu buvusį, bet poilsiautojų kiek nugyventą butą.
Vakarų Ukrainoje, Moldovoje, Padniestrėje keblu rasti suvenyrų, informacinių leidinių. Apskritai sudėtinga rasti ką nors, ką galima vežtis į namus. Odesoje atvirkščiai – smulki prekyba tiesiog kunkuliuoja. Didžioji dalis prekių, specifiniai odesietiški „prikolai”. Šiuo atveju rusišką žodį „prikol”, ko gero, reikėtų versti, kaip ironišką, gal net sarkastišką juokelį, kuris yra ant įžeidimo ribos. Pavyzdžiui, marškinėliai su užrašu „Caras. Eilinis caras”, magnetukai ant šaldytuvo: www.maistonėra.ru, „Katino neliesti – jis nubaustas” arba labai tikroviškos sumuštinių su ikrais imitacijos. Taip pat yra konservų skardinių su Odesos oru. Visą šią smulkmę parduodantys žmonės, savo nuotaika tokie pat kaip ir prekės – juokauja, „kandžiojasi” tarpusavyje , nepiktai tyčiojasi iš pirkėjų. Odesoje tvyro kažkokia bendra miestui nuotaika, aura, kur tu negali būti piktas ir nesuprasti jumoro. „Jūs perkate jaunai moteriai?”, – juvelyrinių dirbinių parduotuvėje paklausė pardavėja. Atsakiau: „Žmonai”. Gal liūdnai pasakiau. Nežinau, pats savęs negirdėjau… Bet keturiasdešimtmetė pardavėja man atkirto: „Norite pasakyti, kad ir aš pagyvenus!”. Lyg ir piktai pasakė, bet iš parduotuvės išėjau ir su preke, ir su šypsena.
Prie Potiomkino laiptų, kuriuos grafas Voroncovas suklojo, kad jo žmona galėtų patogiai nusileisti prie jūros, veikia nemokamas funikulierius. Kai atėjo mano eilė važiuoti, funikulierius sugedo. Kabinoje buvo 12 – 15 žmonių, funikulierius nejuda. Įsivaizduoju, kas vyktų Lietuvoje, juk atsirastų bent trys skubantys arba šiaip nelaimingi. O Odesoje nevažiuojančiame funikulieriuje vyko spektaklis. Vienas iš įstrigusių siūlė sumokėti, kad funikulierius pasijaustų geriau, kitas – pastumti. Funikulieriaus operatorius į vidų pakvietė ir tuos, kurie netilpo, sako: „Lipkit drąsiai, šiaip ar taip nevažiuoja”. Po dešimties minučių juoko visas funikulieriaus „ekipažas”iškeliavo pėsčiomis, toliau laidydami juokelius.
Kartą Odesoje važiavau taksi. Priėjau prie taksisto. Pasakė kainą. Ėmiau derėtis. „Eik, prie „žigulio”, tas pigiau veš”. Tikrai, „žiguliu” taksaujantis vyras sutinka vežti pigiau, bet mašina nevažiuoja… Tačiau problemą jis mikliai sprendžia – pamoja ranka, prišoka vyrai, pastumia, važiuojam. Jokių problemų. Prisiminiau Viktoro Cojaus dainą – „Maji druzja vsiegda idiot, po žyzni maršom i ostanovski tolko u pivnyj larkov…” („Mano draugai per gyvenimą eina maršu, sustodami tik prie alaus kioskelių”). Galėtų būti Odesos himnu…
Sakoma, kad yra rusai, yra ukrainiečiai, yra žydai ir yra odesiečiai. Lyg ir atskira tauta – žydų ir slavų „miksas”. Odesa įkurta XVIII amžiaus pabaigoje kaip pirklių miestas. Daug paminklų Odesoje – stovi Puškinas, miesto įkūrėjai Deribasas ir Rišeljė, Jekaterina II, keli grafai, 12-oji kėdė, mat O.Benederis taip pat „gyveno” Odesoje. Bet charakteringiausias, miesto charakterį atskleidžiantis statinys – paminklas apelsinui. Po Jekaterinos II mirties į valdžią atėjo nedidelio proto jos sūnus Pavelas, kuris nutraukė finansavimą miestui ir Odesa pradėjo nykti. Vietiniai pirkliai žinojo Pavelo silpnybę apelsinams ir nugabeno carui šių vaisių siuntą. Kyšis padėjo, finansavimas buvo atnaujintas ir miestas vėl suklestėjo…

Trumpai

Gyventojai. Odesoje gyvena apie 1,5 mln. žmonių. Pagal oficialią statistiką daugiau nei pusė gyventojų – ukrainiečiai, tačiau šios kalbos gatvėse negirdėti, praktiškai visos iškabos, užrašai – rusiški.
Istorija. XIV-XV amžiuje žemės, kur dabar Odesa, priklausė Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei, vėliau – Osmanų imperijai. 1789 metais Odesa atiteko Rusijos imperijai. Admirolas Deribasas buvo pirmasis Rusijos carienės paskirtas Odesos valdytojas, jis suprojektavo ir centrinės miesto dalis išplanavimą. Garsiausia Odesos gatvė – Deribasovskaja – pavadinta admirolo vardu.
Potiomkino laiptai. 192 pakopų laiptai, kuriuos savo žmonai padovanojo grafas Voroncovas. Miestui statybos kainavo 800 tūkst. rublių. Iki revoliucijos laiptai vadinti grafo Rišeljė, miesto įkūrėjo vardu, paskui raudonųjų sukilimui šarvuotyje „Potiomkinas” įamžinti pervadinti Potiomkino laiptais.
Grafas Voroncovas. Jis Odesoje pastatė ir žmonai skyrė Potiomkino laiptus bei kolonadą. Pats buvo Jakaterinos II-osios fovoritas, o Voroncovo sutuoktinę mylėjo Puškinas. Voroncovas kvietė į Odesą pirklius ir menininkus. Teigiama, kad grafas Odesą pavertė svarbiausiu Rusijos pietų uostų. Beje, ir Odesoje, ir Kryme Voroncovas yra lyg markizas Karabasas multiplikaciniame filme – gidai vis rodė ir sakė: „Čia Voroncovas lankėsi, o šiuos rūmus jis pastatė”.
Epitetai. Odesa vadinama Juodosios jūros Babilonu, Pietų sostine, Mažuoju Paryžiumi…
Orai. Per metus – 300 saulėtų dienų. Vidutinė oro temperatūra rugsėjo mėnesį 16,8 laipsnio. (Palyginimui vidutinė oro temperatūra Vilniuje rugsėjo mėnesį 11,3 laipsnio). Pagal lietuvių įpročius voliotis Odesos pliažuose rugsėjo pabaigoje – pats laikas, tačiau vietiniams jau šaltoka. Kurortinis sezonas baigiasi rugsėjo pabaigoje.
Anekdotai. Knygelėje „Odesiečių anekdotai” visų anekdotų herojai žydai. Juose pateikiamas jumoras specifinis, pvz: „Žydas žiūri į vaivorykštę: „Va šitam jie pinigų turi” arba „Kiek mūsiškių geležinkelio tarnyboje liko?” „Du. Aš ir „šlagbaumas”

„Minties” leidykla išleido „Anykštos” žurnalisto Vidmanto Šmigelsko kelionių apybraižų knygą „Kryptis-Rytai”. Knyga iliustruota fotomenininko Rimgaudo Šlekio nuotraukomis.
Leidinyje pasakojama apie keturių bičiulių: anykštėnų Ričardo Skvarnavičiaus, Aido Gilio, V. Šmigelsko ir vilniečio Rimgaudo Šlekio – keliones po buvusią Tarybų Sąjungą.

Knygą sudaro trys skyriai: Iš Rusijos – be pykčio (Maskva-Krasnojarskas, Severobaikalskas-Nižnij Angarskas-Ulan Udė, Turka-Ust Barguzinas-Svetoj Nos-Olchonas Irkutskas, Sliudenka, Baikalas-Ulan Ude, Krasnojarskas); Kelionė į Koktebelį (Karpatai-Moldova-Padniestrė-Odesa-Krymas); Gruzijos chameleonas: tarp Europos ir Azijos (Tbilisis-Sighnaghi-Alazani slėnis-Lagodekhi-Tušetija-Stepantsminda-Goris, Boržomis-Svanetija-Batumis, Tbilisis)

Knygą „Kryptis-Rytai” galima nusipirkti ir internetu –  http://www.mintis.eu/kelions-ir-apie-jas/910-kryptis-rytai.html