Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus žiemos metą sulaukia mažai lankytojų. Dėl to nėra ko ir stebėtis- slidžiais keliais į kaimo vietovę snieguotą žiemą ekskursijos nenoriai važiuoja, tokį malonumą palieka šiltesniam metų laikui. Be to, muziejus, įkurdintas dar carizmo laikais statytame buvusios Kunigiškių pradžios mokyklos pastate, nešildomas. O nekūrentame trobesyje ne itin malonu vaikštinėti, ekspozicijas apžiūrinėti. Todėl muziejuje veikiančią parodą, skirtą kraštiečio rašytojo, vertėjo, knygų leidėjo Stepo Zobarsko ( 1911-1984) 100-mečiui, gali apžiūrėti tik patys atkakliausi, šalčio nebijantys muziejaus lankytojai. Tačiau ta paroda veiks ilgesnį laiką, tad kiekvienas panorėjęs tą parodą, sudarytą iš muziejaus fondų, galės apžiūrėti.
Anykščių rajono Kunigiškių kaime esantis Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus žiemos metą sulaukia mažai lankytojų. Dėl to nėra ko ir stebėtis- slidžiais keliais į kaimo vietovę snieguotą žiemą ekskursijos nenoriai važiuoja, tokį malonumą palieka šiltesniam metų laikui. Be to, muziejus, įkurdintas dar carizmo laikais statytame buvusios Kunigiškių pradžios mokyklos pastate, nešildomas. O nekūrentame trobesyje ne itin malonu vaikštinėti, ekspozicijas apžiūrinėti. Todėl muziejuje veikiančią parodą, skirtą kraštiečio rašytojo, vertėjo, knygų leidėjo Stepo Zobarsko ( 1911-1984) 100-mečiui, gali apžiūrėti tik patys atkakliausi, šalčio nebijantys muziejaus lankytojai. Tačiau ta paroda veiks ilgesnį laiką, tad kiekvienas panorėjęs tą parodą, sudarytą iš muziejaus fondų, galės apžiūrėti.
Paroda pradedama nuo pirmųjų muziejuje atsiradusių Stepui Zobarskui skirtų eksponatų. Pirmiausia tai buvo pluoštelis Stepo Zobarsko ir jo artimųjų nuotraukų, gautų iš Utenos kraštotyros muziejaus. Tos nuotraukos buvo eksponuojamos vitrinose šalia kitų žymių Svėdasų krašto žmonių nuotraukų, nors 1987 metais pradėjusiame veikti tuometinio „Lenino keliu” kolūkio muziejuje plačiau apie šį rašytoją nebuvo pasakojama. Pasitenkinta tuomet tik keliomis nuotraukomis ir šykščiomis kuklaus aprašymo eilutėmis. Prie vieno iš pirmųjų eksponatų, skirtų S.Zobarskui, galima priskirti ir anykštėnų muziejininkų parengtą bei 1991-ųjų sausio mėnesį išleistą lankstinuką, skirtą rašytojo 80-mečiui. Būtent tų metų sausio 30-ąją S.Zobarsko gimtajame Svėdasų seniūnijos Pamalaišio kaime, kur kadaise stovėjo Zobarskų sodyba ir kur vaikystę ir pirmuosius jaunystės metus praleido būsimasis rašytojas, vertėjas ir knygų leidėjas, buvo iškilmingai atidengta ir pašventinta anykštėno tautodailininko dabar jau šviesios atminties Jono Tvardausko sukurta stogastulpių kompozicija, įamžinusi vieno iš populiariausių S.Zobarsko apsakymų rinkinio „Ganyklų vaikai” veikėjus. Tą labai šaltą ir speiguotą žiemos popietę Pamalaišyje buvo pagerbtas žymiojo kraštiečio atminimas, o prisiminimų vakaras vyko Svėdasų kultūros namuose. Jubiliejaus proga spaudoje pasirodę rašiniai spaudoje, saugojami muziejuje, taip pat eksponuojami parodoje. Šie pirmieji S.Zobarskui skirti eksponatai byloja apie „primiršto” rašytojo sugrįžimą. Iš tiesų, vyresnio amžiaus žmonės buvo skaitę ne vieną šio rašytojo kūrinį, šį bei tą žinojo ir apie patį rašytoją. Tuo tarpu jaunesniajai kartai buvo nežinoma nei šio rašytojo pavardė, nei jo kūryba. Jeigu viena kita eilutė sovietmečio spaudoje apie Stepą Zobarską ir šmėkštelėdavo, tai jokios vertingesnės informacijos nesuteikdavo. Apie šį žmogų, 1944 metais pasitraukusį į Vakarus, buvo atsiliepiama tiktai neigiamais žodžiais. Jo kūryba sovietinėje Lietuvoje buvo „tabu”, niekas neleido Stepo Zobarsko knygų, nors užsienio leidyklos mielai jas spausdino. Nors prieškario Lietuvoje S.Zobarsko apsakymų rinkiniai „Ganyklų vaikai” ir „Pabėgėlis” buvo įvertinti premijomis, o ir kitos knygos tapo populiariomis, mėgstamomis ir skaitomomis, jų niekur negalėjai gauti. Seniau išleistos S.Zobarsko knygos buvo saugomos didmiesčių bibliotekų spec.fonduose, o naujai tų knygų nei viena sovietinė leidykla taip ir nebeišleido. Nors JAV gyvenęs rašytojas, lietuvių autorių knygų vertėjas į kitas kalbas, leidyklą „Manyland Books” įsteigęs Stepas Zobarskas visą laiką troško aplankyti gimtąją Lietuvą, pabuvoti Tėviškėje- jam tai nebuvo leista, prieš šį tikrą Nepriklausomos Lietuvos patriotą „geležinė uždanga” užsivėrė visiems laikams. Rašytojo motina Karolina Zobarskienė taip ir mirė Pamalaišyje, nebeišvydusi nei sūnaus Stepo, nei marčios Malvinos bei anūkėlės Nijolės, kurie pasitraukė į užsienį ir nebegalėjo net trumpam sugrįžti į Lietuvą. Anksti mirus vyrui Mykolui, Karolina Zobarskienė viena išaugino ir išleido į mokslus sūnų, labai džiaugdavosi ir didžiuodavosi, kai Stepui sekėsi… Kolūkiniais metais per „visagalės melioracijos” vajų Zobarskų sodyba buvo išgriauta, medžiai iškirsti. Nežinia kieno rankose atsidūrė Stepo Zobarsko sukaupta gausi jo asmeninė biblioteka, asmeniniai daiktai. Šių eilučių autoriui teko girdėti iš vietinių gyventojų, kad Karolina Zobarskienė neretai sulaukdavusi svečių iš KGB, kurie vis kuo nors apie josios sūnų teiraudavosi, skaitydavo atsiųstus laiškus, apžiūrinėdavo fotografijas. Pasak sodiečių, tie nekviesti svečiai išsivežė ir rašomąją mašinėlę, kai kurias S.Zobarsko knygas, nuotraukas, rankraščius, žadėdami viską perduoti JAV gyvenančiam rašytojui. Žinoma, niekas nieko jam neperdavė…
Taigi, šie pirmieji muziejiniai eksponatai, rodomi parodoje, pasakoja apie Stepo Zobarsko „sugrįžimą”. Kaip ir „Vyturio” leidyklos 1989 metais išleista Stepo Zobarsko knyga „Per šaltį ir vėją”. Ji muziejuje atsirado irgi tiktai 1991 -aisiais metais, kai plačiai ir atvirai pradėta kalbėti apie šį rašytoją. Atsitiktinai knygyne tą knygą surado ir nusipirko šių eilučių autorius, susidomėjęs perskaitė ir nusprendė padovanoti muziejui…
Greitai muziejaus fondai pradėjo pilnėti. Tuometinio Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) docentas, chemijos mokslų daktaras dabar jau šviesios atminties Feliksas Staniulis, kilęs iš Svėdasų seniūnijos Degsnių kaimo, vaikystėje pažinojo būsimąjį rašytoją, su juo draugavo. Mokslininkas muziejui parengė išsamią Stepo Zobarsko biografiją ir kūrybinės veiklos aprašymą, užrašė savo prisiminimus, taip pat pats nufotografavo Kaune organizuotos Stepo Zobarsko atminimui parodos eksponatus, o nuotraukas atsiuntė muziejui. Šios relikvijos taip pat yra parodoje. Šalia kitų eksponatų parodoje galima pamatyti ir ranka mokykliniame sąsiuvinyje užrašytus prisiminimus apie Stepo Zobarsko vaikystę, kuriuos padovanojo svėdasiškis literatas ir kraštotyrininkas dabar jau šviesios atminties Jonas Kepalas. Labai daug vertingų dalykų, skirtų S.Zobarsko atminimui, muziejui dovanojo Vilniuje gyvenęs, dabar įsikūręs Kaune kunigas- vienuolis jėzuitas Jonas Kastytis Matulionis S J. Šis garbaus amžiaus dvasininkas, kilęs iš Kupiškio rajono Šimonių valsčiaus, prisipažino, kad nuo pat vaikystės dienų domėjosi Stepo Zobarsko kūryba ir jo pati didžiausia vaikystės svajonė buvo turėti šio rašytojo knygų. Kunigo J.K.Matulionio S J dėka Lietuvoje buvo išleistos kelios S.Zobarsko knygos. ( 2002 metais leidykla „Žara” išleido apsakymų rinkinį „Ganyklų vaikai”, 2003 m. ta pati leidykla išleido pasaką „Riestaūsio sūnus”, o 2006 m.- pasaką „Gandras ir gandrytė”, 2007 m. leidykla „Aktėja” skaitytojus pradžiugino apsakymų knyga „Simas Rašimas”) Kai kurios knygos buvo leistos tiktai Vokietijoje arba Jungtinėse Amerikos Valstijose, o Lietuvoje pasirodė pirmą kartą. Šias ir kitas Stepo Zobarsko knygas kun. J.K.Mattulionis S J dovanojo muziejui. Taip pat padovanojo ir keletą prieškario metais išleistų šio rašytojo knygų. Dovanojo ir įvairių rašytojo nuotraukų, dailininko J.Penčylos sukurto S.Zobarsko draugiško šaržo kopijas, taip pat ir įvairiais metais išleistų šio rašytojo knygų viršelių bei iliustracijų spalvotas kopijas. Kadangi kunigas pats mėgsta piešti, jis sukūrė keletą vokų, ant kurių sukomponuotos Stepo Zobarsko portretinės nuotraukos, taip pat ir spalvota fotografija su tautodailininko J.Tvardausko sukurta Pamalaišyje medžio kompozicija. Visa tai irgi galima pamatyti parodoje, skirtoje Stepo Zobarsko 100-mečiui. Parodoje yra nemažai vertingų eksponatų, atkeliavusių į Kunigiškių muziejų tiesiog iš JAV.
2010-ųjų rugsėjo 2 dieną muziejuje apsilankė iš JAV Konektikuto (Connecticut) valstijos Waterbury miesto Aldona Raugalienė, gerai pažinojusi rašytoją Stepą Zobarską. Ponios Aldonos vyras Jonas Raugalė (miręs 2008 metų gruodžio mėnesį) buvo kilęs iš to paties Svėdasų valsčiaus Pamalaišio kaimo, kaip ir Stepas Zobarskas. Abu jie buvo vaikystės draugai. Ta draugystė, užsimezgusi vaikystėje Pamalaišyje, Joną Raugalę ir Stepą Zobarską lydėjo visą gyvenimą. Jau spėjęs išgarsėti savo novelėmis, romanais, redagavęs žurnalus S.Zobarskas kartu su žmona Matilda Zobarskiene (Malinauskaite) ir dukra Nijole į Vakarus iš Lietuvos pasitraukė pokario metais. Kai atsidūrė 1947- aisiais metais JAV, pirmiausia čia susitiko su artimu savo draugu Jonu Raugale, kuris čia jau buvo atvykęs gerokai anksčiau ir jau tvirtai įsikūręs. Todėl kraštietis iš karto Stepui ir jo šeimai suteikė įvairiapusišką paramą. Pasak Aldonos Raugalienės, Stepui su žmona nebuvo sunku įsitvirtinti, nes jie nebijojo jokio darbo. Watebury mieste jie įsidarbino fabrike, kur gamindavo metalinius segtukus. Fabriko savininkai buvo labai patenkinti jų darbu, ypač džiaugdavosi Matildos Zobarskienės vikrumu, kruopštumu… Kai Zobarskai persikėlė į Niujorką, tas šimtas kilometrų buvo ne kliūtis draugams susitikti- Stepas traukiniu dažnai atvažiuodavo į Waterbury miestą pas Joną Raugalę…
Kaip prisiminė garbaus amžiaus sulaukusi Aldona Raugalienė, jų šeimą su Zobarskais visą laiką palaikė draugiškus ryšius, bendravo ir džiaugsmo akimirkomis, ir liūdesio valandėlėmis. Jonas Raugalė savo žmonai Aldonai, kilusiai iš Suvalkijos ir emigravusiai į JAV 1946-aisiais metais, vis pasakodavo ir pasakodavo apie Stepo vaikystę, Pamalaišiuose prabėgusius metus. Ir Jonas, ir Stepas patarnaudavo šv.Mišioms Svėdasų bažnyčioje. Stepas Zobarskas labai mėgo skaityti, niekur nesiskirdavo su knyga. Jo motina su pasididžiavimu vis sakydavo, kad josios Stepukas gyvenime vaikščios skrybėlę užsidėjęs, kitaip tariant, taps mokytu žmogumi. Taip ir buvo…
Stepas Zobarskas visas savo išleistas knygas visuomet dovanodavo bičiuliui Jonui Raugalei. Rašytojas, išbandęs išeivijoje įvairius darbus, įgyvendino savo svajonę: įsteigė „Manyland Books” leidyklą, kurioje buvo leidžiamos lietuvių ir kitų tautų autorių knygos anglų kalba. Kai kuriuos kūrinius vertė pats Stepas Zobarskas, daug jų išvertė ir dukra Nijolė Zobarskaitė. Ji, gimusi 1937 metais, kartu su tėvais atvyko į JAV. Čia studijavo anglų kalbą Kolumbijos universitete. Kurį laiką dėstė anglų ir amerikiečių literatūrą universitetuose, dirbo vertėja. Po sunkios ligos mirė Nijolė Zaborskaitė 1990 metų sausio 19 d. Jos tėvas Stepas Zobarskas Anapilin iškeliavo 1984 metų birželio 19-ąją. Pirmoji iš Zobarskų „trijulės” paliko gyvųjų pasaulį Matilda Zobarskienė, mirusi 1973 metų kovo 22-ąją. Raugalės visą Zobarskų šeimą palydėjo į paskutiniąją kelionę…
Aldona Raugalienė, apsilankiusi muziejuje kartu su savo sūnumi, taipogi Jonu- reklamos specialistu ir anūke Ana, kurią vadina tiesiog „Onute”, padovanojo keletą relikvijų. Tai Stepo Zobarsko knygos „Mėnesienos sėja”, „Ganyklų vaikai” ir „ Savame krašte”, kurių dvi yra su autoriaus ranka rašyta dedikacija savo geriausiam draugui Jonui Raugalei. Tarp muziejui dovanotų eksponatų yra ir 1965 metais JAV išleistas žurnalas „Lietuvių dienos”, kuris pasakoja apie Stepo Zobarsko įsteigtą „Manyland Books” leidyklą, o viršelyje spausdina didelio formato rašytojo fotografiją, taip pat muziejų papildys laikraštyje „Darbininkas” išspausdintas nekrologas apie Nijolės Zobarskaitės mirtį, Stepo Zobarsko jaunystės metų nuotrauka ir kiti iš tolimos šalies atvežti eksponatai.
Svečiai iš JAV susidomėję apžiūrėjo Kunigiškių muziejuje esančią Stepui Zobarskui skirtą ekspoziciją. Tarp eksponatų yra ir nemažai relikvijų, kurias padovanojo anykštėnas Mykolas Tunkevičius. Taip jau likimas lėmė, kad Mykolo sesuo Danutė Tytmonienė kurį laiką gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, rūpinosi sunegalavusio Kazimiero Kulikausko, pasivadinusio Kulu, sveikata. Šis tautietis irgi artimai bendravo ir su Stepu Zobarsku, ir su Jonu Raugale. Kai seserį Danutę aplankė Mykolas Tunkevičius, jam teko puiki proga susipažinti ir su svetinga, nuoširdžia Raugalių šeima. Po kurio laiko anykštėnas vėl keliavo į Ameriką, tuomet jau ne tiktai svečiavosi, bet ir turėjo progos padirbėti. Na, o kai dabar jau šviesios atminties Jonas Raugalė Mykolui Tunkevičiui įdavė keletą Stepo Zobarsko laiškų, nuotraukų ir kitų relikvijų, anykštėnas nusprendė tas unikalias vertybes dovanoti Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejui ir Svėdasų bibliotekai.
Kai Danutė Tytmonienė, Mykolas Tunkevičius ir kiti jų giminaičiai atlydėjo Aldoną Raugalienę su sūnumi ir anūke į muziejų, tas dovanas irgi galėjo pamatyti Stepui Zobarskui skirtoje ekspozicijoje.
Dabar anykštėno Mykolo Tunkevičiaus bei viešnios iš JAV Aldonos Raugalienės muziejui dovanotis relikvijos taip pat papildo ir Stepui Zobarskui skirtą parodą.
Muziejaus darbuotojai žada pasirūpinti, kad paroda veiktų bent kokį pusmetį, kad ją galėtų apžiūrėti kuo daugiau lankytojų. Na, o po to visos knygos, nuotraukos, rankraščių ir laiškų kopijos bei kiti dalykai suras vietą nuolatinėse muziejaus ekspozicijose.
