Už vaikystės svajonę – 50 grivinų
Šalia Jaltos, Gurzufe veikia garsusis Artekas. Keliolikos hektarų ploto buvusios pionierių stovyklos teritorija aptverta, saugoma, joje ir dabar poilsiauja ponų vaikai. Prie Arteko vartų mus sustabdė apsauginis: „Uždara zona – pašaliniams užeiti draudžiama”.
Už vaikystės svajonę – 50 grivinų
Šalia Jaltos, Gurzufe veikia garsusis Artekas. Keliolikos hektarų ploto buvusios pionierių stovyklos teritorija aptverta, saugoma, joje ir dabar poilsiauja ponų vaikai. Prie Arteko vartų mus sustabdė apsauginis: „Uždara zona – pašaliniams užeiti draudžiama”. Apsaugos darbuotojo nesugraudino ir Rimgaudo pasakojimas, kad jis prieš šimtą metų stovyklavo Arteke. Tiesa, paskui apsauginis pasivedęs Rimgaudą į šalį paprašė 50 grivinų (16-17 litų), o užsimokėję po Arteką galėjome ir su automobiliu važinėti. Dalis Arteko „barakų” yra restauruoti, šalia jų vyksta gyvenimas. Uniformuoti mokinukai dainuoja, šoka, sportuoja. Arteko pliažas – tuštut tuštutėlis. Vien dėl to, kad ramiai pasimaudytum, verta sumokėti tas 50 grivinų, nes kiti Jaltos pliažai yra sausakimši.
Arteko pionierių stovykla įkurta 1925 – aisiais. Stovyklos plotas – 208 ha, Artekui priklausančios kranto linijos ilgis – 7,4 km. Šioje teritorijoje veikia 10 autonomiškų mokinių stovyklų. Vasarą Arteke gali ilsėtis 4 tūkst., žiemą – 1,6 tūkst. vaikų. 2003 metais rekonstruotas stovyklos stadionas, dabar jisai atitinka FIFA standartus, gali talpinti 10 tūkst. žiūrovų.
Iš Arteko pajudėjome link Koktebelio – konjako ir parasparnių sostinės. Iš totorių kalbos išvertus „kok-teb-el” – reiškia mėlynų viršūnių kraštas. Tarybiniais metais miestelis buvo „perkrikštytas” į Planerską. Kalbama ir rašoma, kad Koktebelio vėjai labai palankūs visoms bevariklėms skraidymo priemonėms, todėl ten dažnai vyksta šių sporto šakų entuziastai. Koktebelio kalnai, neva, per minutę kelis kartus pasikeičia – tai jie mėlyni, tai jie geltoni, tai jie rūstūs, tai – linksmi. Šios žaismės neįžvelgiau, matyt, nesu tiek romantiškas.
Prie Koktebelio stūksančioje Ramiojoje įlankoje pasistatėme palapinę. Laužo nekūrėme. Niekas ten laužų nekuria – viena, malkų nėra, antra, aplinkui plyti nurudavusios, sausos kaip parakas pievos. Įlankoje veikia kelios įstaigos, kuriose duoda alaus ir kažko valgomo. Elektrą joms gamina dyzeliniai generatoriai, barmenės miega pliaže pasistatytose palapinėse, geriamą vandenį nešasi iš šaltinio. Rugsėjo pabaigoje įlankoje gyvybės maža tebuvo, o vasaromis prie Koktebelio kolonijomis palapines statosi hipiai, pankai ir visokie kitokie neformalai.
Koktebelyje – tik keletas tūkstančių gyventojų, visai šalia šio miestelio didmiestis Feodosija. Svarbiausias Feodosijos objektas – Ivano Aivazovskio paveikslų galerija, kurioje beveik 400 paveikslų. 1900-aisiais miręs marinistas namą, kuriame įrengta galerija, testamentu paliko miestui.
Beje, Feodosijoje, prie įėjimo į I.Aivazovskio galeriją, už prekystalio stovi „verslininkas”, prekystalis nuklotas muzikiniais kompaktais, ant kurių markeriu užrašyti grupių pavadinimai. Gal ir Aivazovskio drobes iš interneto kas nors į galeriją „parsipūtė”…
Nuo Koktebelio pradėjome artėti link namų. Grįždami nakvojome Chersone, Kijeve, Rovne, Liubline. Kijeve praleidome parą. Tokio trumpo laiko pakanka tik žvilgsniui į miestą, gilesnio suvokimui, kas yra Kijevas, reikia ne vienos dienos.
