Gyvybė nebūna banali

Velykos šiemet dar ir sutapo su oro atšilimu, tad atgimimą priimame ne tik teoriškai, bet jaučiame ir tiesiogiai. Atrodytų, ką naujo bebūtų galima pasakyti per kasmetinę šventę, bet juk ir kiekvienas besikalantis žolės stiebelis nėra banalus. Tai kas kad daug kartų matei, kaip kyla žalias jo kardas, tačiau po žiemos jis – lauktas svečias. Gyvybė niekada nebūna banali. Koks bebūtų tobulas gaminys, kaip gražiai bespindėtų auksas, vis tiek ilgainiui nusibosta. Gyvas šuniukas vaikams visada bus įdomesnis už gražiausią žaislą. Gyvybėje yra paslaptis, kurios mes dar neišmokome atskleisti. Velykos ir yra gyvybės šventė prieš mirtį, nebūtį ir beprasmybę – prisikeldamas Jėzus nugalėjo mirtį. Todėl ši šventė negali būti banali, nebent mes patys ją subanaliname…

Štai popiežius Benediktas XVI kalbėdamas per paskutinės Kristaus vakarienės minėjimą, susirinkusiesiems sakė, jog Vakaruose gyvenantys žmonės yra „pavargę nuo tikėjimo”. „Ar didžioji dalis mūsų, Dievo vaikų, netapome netikinčiais, atitolusiais nuo Dievo?”, – klausė Benediktas XVI . Vakarų civilizacija išties patiria rimtą krizę, nes taip ir neišmoko, ką reikia padaryti su laisva žmogaus valia. Būti laisvam puiku ir siektina, tačiau laisvė dėl laisvės niekur neveda. Tuo įsitikinome ir politiškai – siekėme laisvės, o Lietuvai tapus nepriklausoma, nebeaišku, ką su ta laisve daryti. Galų gale ir pati laisvė kai kam atrodo ne tokia jau brangi.

Lietuvoje retai pranešama, kas gi vyksta Europoje. O vyksta štai kokie dalykai – Didžiojoje Britanijoje iš darbo atleido elektriką, kad jis prieš Velykas pasidėjo automobilyje religinį atributą, Vokietijoje atleido pardavėją, kuris klientui pasakė, kad Jėzus jį myli, kelios dešimtys tėvų ir mamų atlieka mėnesio įkalinimo bausmes Vokietijoje už tai, kad neleidžia vaikų į privalomas lytinio švietimo pamokas, kur valstybė „apmoko“ vaikus, JAV iš mokyklos išmetė mokinį, kuris kalbėjo pertraukos metu kitiems apie Dievą, Škotijoje sutuoktiniams, kurie užaugino per 20 pasiimtų vaikų, valdininkai atsisakė įvaikinti dar vieną, nes per pokalbį jie pasakė, kad jų krikščioniškas tikėjimas nepateisina homoseksualizmo ir t.t. Vakarų pasaulyje tikinčiu būti tampa jau pavojinga. Vakarų sekuliarumas leidžia tikėti, bet tik tam tikrose vietose, tik tam tikru būdu ir tik priimtina forma. Žodžiu, būk kaip visi arba būsi nubaustas – neteksi darbo, tave kaip nusikaltėlį išmes iš visuomenės arba net pateksi į kalėjimą. Ar nevyksta tokie dalykai Lietuvoje? Manau, kad vyksta, tik kiek kitokiomis formomis, susidorojama tyliai, subtiliai, slaptai ir be oficialių pareiškimų – ach tu ne tos partijos, ach tu ne tokių pažiūrų ir t.t. Jei nesi toks, tai ne tik kalbėti, o ir gyventi nelabai turi teisės. Galima sakyti, kad nuo ko bėgome, gyvendami sovietų santvarkoje, tas mus nesuprantamu būdu pasivijo… Pasirodo, galima kovoti už laisvę, o tapti tais, kurie kitiems atima laisvę.

Reiktų prisiminti, kaip Dievas liepė švęsti Paschą izraelitams. Lietuvoje mes švenčiame Velykas kaip per amžius sukūrė laikas, tradicijos, žmonės. Izraelitams, kaip švęsti, nurodė Dievas. Buvo pasakyta – valgysite per kartų kartas neraugintą duoną, keptą mėsą su karčiomis žolėmis. Karčios žolės –  petražolės, mirkytos sūriame vandenyje. Tai simbolis to, kad vergijoje gyvenimas buvo kartus. Iki šiol žydai valgydami Paschą taip daro ir pasakoja vaikams, kad buvo vergovė, iš kurios tautą išvedė Dievas.

Galvoju, gražu švęsti, tačiau ar nereiktų ir mums ant stalo per šventes pasidėti ką nors kartaus ir priminti sau, papasakoti vaikams, kad Lietuvos istorijoje buvo karčių momentų, kad mums nepakarstų pats gyvenimas ir, anot Benedikto XVI, netaptume „pavargę nuo tikėjimo”. Pridurčiau – ir nuo laisvės.

 Prasmingų Velykų ir nebūkime pavargę