Ar prisimeni tu, kaip čia mažas bėgiojai prie Viešintos krantų?..
-Gal pirmas toks įvykis Lietuvoje, kada susitinka ne giminės, o kaimynai?- kraipė galvas „mūsų” žentai ir marčios…
Prieš Šv. Mišias Subačiaus miestelyje pulkelis atvykėlių įdėmiai apžiūrėjome vienas kitą, nes daugelį metėme pirmą kartą gyvenime ir nežinai, pulti į glėbį ar tai -šiaip pašalinis praeivis. Tiek metų prabėgo! Trisdešimt ar keturiasdešimt?! Buvo mūsų kaimynai prie dulkančio vieškelio: Kumpiniškės, Slabotka (Slabada) ir Kiaulėnai ant Kupiškio ir Anykščių rajonų ribos. Ne prasti kaimynai, o buvusių stambių ūkininkų, dvaras (dabar griuvėsių krūva, nors Lietuvos paveldas), kunigo palivarkas. Gyveno bent dešimt šeimų, kiekvienoj- pulkelis vaikų. Ir, ėjom kasdieną laimingi po 3-4 kilometrus į mokyklą, grįžtant vaišinomės kolūkio laukuose augančiom morkom, gerų kaimynų prie didžiulio sodo, prie kelio savo padėtu krepšiu su obuoliais.
Ar prisimeni tu, kaip čia mažas bėgiojai prie Viešintos krantų?..
-Gal pirmas toks įvykis Lietuvoje, kada susitinka ne giminės, o kaimynai?- kraipė galvas „mūsų” žentai ir marčios…
Prieš Šv. Mišias Subačiaus miestelyje pulkelis atvykėlių įdėmiai apžiūrėjome vienas kitą, nes daugelį metėme pirmą kartą gyvenime ir nežinai, pulti į glėbį ar tai -šiaip pašalinis praeivis. Tiek metų prabėgo! Trisdešimt ar keturiasdešimt?! Buvo mūsų kaimynai prie dulkančio vieškelio: Kumpiniškės, Slabotka (Slabada) ir Kiaulėnai ant Kupiškio ir Anykščių rajonų ribos. Ne prasti kaimynai, o buvusių stambių ūkininkų, dvaras (dabar griuvėsių krūva, nors Lietuvos paveldas), kunigo palivarkas. Gyveno bent dešimt šeimų, kiekvienoj- pulkelis vaikų. Ir, ėjom kasdieną laimingi po 3-4 kilometrus į mokyklą, grįžtant vaišinomės kolūkio laukuose augančiom morkom, gerų kaimynų prie didžiulio sodo, prie kelio savo padėtu krepšiu su obuoliais. Grįžus iš mokyklos dar tėveliams padėdavom ūkio darbuose- daržus ravėti, šieną grėbti, linus rauti, gyvulėlius- maitintojus- prižiūrėti, pagirdyti, nuo saulės ir musių į tvartus suvesti… Daug darbų kaime būdavo, bet dar ir pamokas paruošti spėdavom… Kiek atminimų, atsiminimų prisiminėm iš savo vaikystės!
Išliko pakelės sodybos, kurių nepalietė melioracija. Išliko medžiai- paminklai- vietoj buvusių sodybų. Viešinta, buvusi plati, vingiuota, vandeninga su ją supančiom pelkėm ir beržynais dabar liko sekli, tiesi nelyginant melioracijos griovys.
Susirinkom iš visos Lietuvos, nuo Nidos iki Zarasų. Su vaikais, anūkais. Per maža laiko į visus atsižiūrėti, vardus įsiminti. Buvo malonu matyti vyrus kaip ąžuolus sidabriniais smilkiniais, moterų spalvos nesuprasi, bet visos gražios, besišypsančios.
Pasidžiaugėm savo gyvenimo rudeniu, nes visi išsiilgę vieni kitų, seniai matytų, po visą Lietuvą išsivarsčiusių. Džiaugiamės, kad sveiki, turime stogą virš galvos, nedejuojantys, nekeikiantys valdžios ir likimo.
O kai uždainavom tylų vasaros vakarą, net nuo miško aidas atsimušė. Kiek dainų dar mokame! Kokios gražios mūsų jaunystės, vaikystės dainos, už širdies griebiančios, gilią prasmę turinčios! Nors saulė jau nusileido, nesinorėjo skirstytis. Džiaugėmės išpuoselėta senąja Rarivonų sodyba- gražiausia prie mūsų vieškelio. Joje užaugo trys sūnūs ąžuolai ir dukrelė liepužėlė. Tai jie leido į savo erdvius namus visus, atsiliepusius į šauniojo organizatoriaus Antano Rudzinsko idėją. Įsivaizduokit, net alaus keletą bačkų pridarė. Ir ne bet kokio, o miežinio, pagal senolių receptą. Kokios vaišės mūsų krašte be alaus?!
Mūsų tėviškės laukai banguoja nuo plaukiančių javų, mėlynuoja nuo žydinčių rugiagėlių. Tik juos aria ir sėja jau ne mūsų rankos. Geros čia žemės, dosnios ją dirbantiems. Rudenį sodai pakvimpa alyviniais obuoliais, javų laukai – duona. Pasidžiaugėme, kad auga jaunas miškas, nors už upės matėme paruoštus medienos kalnus.
