Naujos anykštėnų knygos

Liepos pradžioje pasirodė naujos anykštėnų rašytojų knygos – Mildos Telksnytės „Atminties gėlės“ bei Vygando Račkaičio „Nuo rudens lig rudens“.

Liepos pradžioje pasirodė naujos anykštėnų rašytojų knygos – Mildos Telksnytės „Atminties gėlės” bei Vygando Račkaičio „Nuo rudens lig rudens”.

„Reikia tik praskleisti metų uždangą, o paskui jau savaime prieš tavo valią ima grįžti dienos, akimirkos, veidų išraiškos, pasakyti žodžiai, balsų nuotrupos”, – galima ir šitaip vieno iš personažų lūpomis paaiškinti M. Telksnytės apsakymų knygos „Atminties gėlės” atsiradimą. Pats pavadinimas kiek liūdnokas, bet dėmesį prikausto. Kam jos nešamos ir dedamos, tos gėlės?.. Matyt, tiems, kuriuos buvom ar esam pamiršę, kurie mirė ar miršta vienatvėje ar tyloje, kurie iškrito iš mūsų akiračio, iš aktyvaus gyvenimo. Jie ir sau mažai bereikalingi, ir iš mūsų nieko nebereikalauja, tik stoiškai pasitinka savo likimą, autorės valia iš atminties gelmių išplėšdami savo gyvenimo gabalus: golgotos kelius Sibiro tremtyje, nykias dienas kolchozų fermose, girtuoklystę ir nemeilę šeimoje. Tai ir laikmečio politikos žaizdos, ir paties žmogaus nuopuoliai ir paklydimai.

Autorė kaip Dantės Vergilijus vedžioja mus po tą užmirštųjų žemę, vienose novelėse plačiau atskleisdama personažų likimų istorijas, kitose sutelkdama dėmesį tik į vieną, bet esminį epizodą. Pasakoja taip, kaip tik ji temoka: su aukštaitišku grauduliu, su užslėpta širdies gėla, atverdama savo personažų sielos grožį, dvasios taurumą tą akimirką, kai jie žengia paskutinį žingsnį į nebūtį.

M. Telksnytė leidžia įsiklausyti į savo personažų mintis ir kalbą, taip pat jau mirštančią, skambančią jau egzotiškai, bet jų lūpose – labai natūraliai. Jie visi, nešiojantys dar senovinius Agnieškos, Aduolpo, Anupro, Razaliutės ar Uršulės vardus, mąsto ir kalba savo gimtąja uteniškių tarme. Skaitai ir jauti, kaip šioje archainėje personažų kalboje ne tik skleidžiasi jų siela, bet išryškėja ir jų gyvenimo būdas, charakteris – santūrus, kiek prislopintas, kai vietoj atviro a girdi uždarą u.

Kai į šiuolaikinę, modernią autorės literatūrinės kalbos tėkmę saikingai įaudžiami tarmiški monologai ir dialogai, personažų dvasios atsidūsėjimai, pajunti, kaip netikėtai susijungia skirtingi matmenys, išplėsdami laiko ribas. Imi suprasti, kad laikas gali būti kitas, žmonės taip pat kiti, bet lemtis kiekvieną įspėja: gyvenimas – tik graudi akimirka, ir nežinia, kad tu pats atsidursi užmirštųjų žemėje…

Tai gera knyga: nors ir skaudi, bet nuskaidrinanti dvasią.

Vygando Račkaičio trumpų eilėraščių ir miniatiūrų knyga „Nuo rudens lig rudens” sudaryta iš dviejų dalių: „Vakaro paukščiai” – trumpi eilėraščiai, „Po ožiaragio ženklu” („Latavos dienoraštis”) – impresijos. Autorius ir šioje knygoje lieka ištikimas sau – stebi metų tekėjime besikeičiančią gamtą, ja grožisi ir fiksuoja, kokius jausmus, pagavas, nuotaikas kelia žmoguje jos metamorfozės. Istorinis laikmetis lieka už dėmesio ribų, gal tik viename ar kitame eilėraštyje autorius kiek ironiškai pastebi, kad „iš pasakos išskrido juodvarniais pavirtę broliai. Nebeieškos jų sesės, modeliais tapusios”. Dabartis virtusi pigiu šou, o praeitis – „lyg sudaužyto veidrodžio šukės”. Tad susitelkiama savyje, ieškoma atramos nevienadieniuose dalykuose, svarstoma savos būties ir nuveiktų darbų prasmė: „…dabar nebežinau, ar būsiu aš praaugęs skruzdėlę darbštuolę”.

Ir nuolat klausinėjama – Lemties, paukščio, medžio, dangaus žvaigždžių – „kiek dar liko dienų”, „kas pasitiks” už nebūties slenksčio…

Vis dėl to ir eilėraščiuose, ir miniatiūrose džiaugiamasi būtimi ir tikima, kad „Dar eisime, / Dar gersime / Gyvybės vandenį / Iš versmės neužšąlančios”.

Kas, kad „noksta rugsėjo žvaigždės” ir krinta kaip obuoliai, bet juk vardas „dar neįrašytas į krintančią žvaigždę”…

Malonu skaityti šią knygą apie žmogaus troškimą išlikti Laiko slenkstyje.

naujos knygos