Įprasta, kai ateina vasara ir valdžia pati save išleidžia į poilsį, gyvenimas tampa šviesesnis. Didinami mokesčiai, nauji draudimai, kvailos iniciatyvos nukeliauja į trečią planą ir nuo to valstybė nesugriūna. Atvirkščiai – valdžiai vasarą atsirasdavo laiko net vardiniais pistoletais apsidovanoti, gal ir kokią premijukę išsirašyti. Juk, kaip Tūkstančio ir vienos nakties vienoje iš pasakų, Bagdade – viskas ramu.
Bagdade… Ups, kaip sako jaunimas, paminėjus Irako sostinę, vasariška ramybė akimirksniu subyrėjo į šipulius. Jau tą pasaką ir originalo kalba Lietuvoje galima išgirsti. Ir šis kultūrinio lauko praplėtimas, net neabejoju, dabartinės diplomatijos nuopelnas.
Nuo pradžios iki pat dabar naujosios valdžios kiekvienas diplomatinis (net nežinau, ar nereikėtų šio žodžio rašyti kabutėse) žingsnis buvo kaip sąmoninga provokacija. Tokios išvados peršasi matant rezultatus. Paskelbė sankcijas Baltarusijai – nukentėjo pati Lietuva. Prekių tranzitus iš Lietuvos, kuriuos spėjo, Baltarusijos „batka“ pasuko Rusijos link, o pas mus biudžete dėl to atsiras didesnė skylė. Bet tai gerai, nėra to, ko šalies mokesčių mokėtojai dėl demokratijų rytinėse kaimynėse nesumokėtų. Ta proga galima pabandyti ir valstybines transporto įmones paversti akcinėmis bendrovėmis. O gal pavyks privatizuoti valstybei pristigus pinigų? Juk negali atsilikti nuo ankstesnių pasiekimų – Mažeikių naftos ar kokio Lietuvos telekomo privatizavimo.
Diplomatija „veža“. Ne, čia ne apie nesuvokiamų nesąmonių neaiškiems Rusijos prankeriams prikalbėjusį Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką Žygimantą Pavilionį. Ir apie „šaikas“, ir apie mafijas, ir apie bereikšmį prezidentą ir ir ir… Nesuvokiama. Kaip ir būdas, kuriuo jis išsaugojo postą. Paprasčiausiai Seimo pozicijai neleidus balsuoti dėl pasitikėjimo, uždraudus valdantiesiems dalyvauti posėdyje. Tokiu būdu išsaugoti pasitikėjimą – beveik tas pats, kas suklastoti rinkimus.
Bet diplomatija veža ir tikrąja žodžio prasme – vos tik nuvyko užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis tartis dėl migrantų krizės į Iraką, kaip iš karto Irako aviakompanija paskelbė dvigubinanti skrydžių į Baltarusiją skaičių. Nuostabus diplomatinis pasiekimas. Turistai, galintys pasakoti Tūkstančio ir vienos nakties pasakas, dar labiau plūstelės kultūrinių mainų. Problema tik ta, kad misija buvo atvirkštinė. Belieka spėti, kad užsienio reikalų ministras nenusivežė „diplomatinių priemonių“ sprendimui pasiekti, o gal net kažkuo suerzino irakiečius. Prisimenant istorinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytų bendradarbiavimo „programą“, už ramybę visada tekdavo nuvežti dovanų. Kokie pažadai, jei kažko norintis pasiuntinys atvyksta tuščiomis rankomis? Ar tai ne įžeidimas?
O kiek karų kilo, kai buvo priglaudžiami alternatyvūs valdovai? Dažna taikos sutarčių sąlyga būdavo nepriimti perbėgėlių iš kaimyninės šalies ir juo labiau nepalaikyti jų pretenzijų į sostą. Ko ne ko, bet kėsinimosi į valdžią, bandymo nuversti joks valdovas neatleisdavo ir neatleis. Ypač jei jis autoritarinis. Nesuvokiama, kaip politikai gali galvoti, jog spardomas kaimynas, kuris jaučiasi, jog į jį pasikėsino, nebandys keršyti? Kaip ir kokia bjaurastimi atsakyti kaimynui – visada ką nors galima sugalvoti. Atsilaikius ilgainiui bjaurasčių galima vis daugiau priintriguoti. Svarbu turėti fantaziją.
Ir plūstelėjo tos fantazijos „vaisiai“ per sienas parodydami, kad trisdešimt metų pasakotos istorijos apie sienos buvimą, apie Europos Sąjungos rytinį forpostą – ne daugiau nei dar viena arabiška Tūkstančio ir vienos nakties pasaka. Paradoksas išeina, jog visi turėtų būti dėkingi „batkai“ už akių atvėrimą – sienos tėra pasakaitės. Ar reikia stebėtis, kodėl niekaip su kontrabanda iš rytinės kaimynės nepavyksta susitvarkyti? Tik kam buvo naudinga tokia situacija? Atsitiktinumas? Ir kodėl kiekvieną kartą pasakaites išsklaidyti arba makaronus nuo ausų nukabinti turi svetimi, pabaksnodami pirštuku ar snukučiu kaip kačiuką į balutę? Bagdade viskas ramu?
Situacija išskirtinai nemaloni ir Prezidentui Gitanui Nausėdai. Teisingai pasirinkęs poziciją po „Šeimų maršo“ ir akimirksniu užsiauginęs reitingus, galų gale lyg ir suradęs bent kažkokią jėgą, kuria galėtų remtis, Prezidentas susidūrė su realybe, kuri pasivijo. Nebegali rinktis pozicijos, kai sprendimai buvo priimti anksčiau. Belieka nevykusią, į Rusijos glėbį Baltarusiją pastūmusią politiką, geopolitinį krachą vadinti nuosekliomis vertybėmis ir principais. Prisimenant, Lenkija prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo principinga ir ambicinga (po trijų savaičių karo lenkų ulonai žadėjo Berlyne marširuoti), bet ne tiek galinga, kad apsigintų nuo ją sudraskiusių kaimynių. Juo labiau, kad ir kaimynėms buvo įsiėdusi. Dabar, Baltarusiją padarę priklausomą nuo Rusijos, mes praktiškai jau turime ilgą ilgą sieną su Rusija. O jie juk visada puola. Visus 30 metų.
Plūstelėję migrantai (nors „plūstelėję“ kol kas vartoti per skambu, matant priemonės veiksmingumą kenkti Lietuvai, manau, pagrindinė migracijos banga dar tik laukia) kerta Prezidento populiarumą. Įsivėlus į primestus žaidimus kelio grįžti nelabai belieka. Pasakytos dvireikšmiškos frazės nebepadės. Juk žmonės ėmė baimintis dėl savo saugumo.
Pasakė Aleksandras Lukašenka, kad paleis migrantus, – paleido. Bet neseniai jis pasakė, kad pradės leisti migrantus su ginklais, kad sužinotume, ką reiškia terorizmas. O kiek tų migrantų grąžinta į jų šalis? Ar nors vienas yra? O gal net grąžinti neįmanoma dėl kokių nors pasirašytų tarptautinių sutarčių su intencija „mūsų nelies“? Ar neprisišaudė valdžia į kojas nebegalėdama suvaldyti padėties? Žinant Vyriausybės aroganciją (vien ko vertos frazės apie galimybę išsirinkti kitą valdžią po 4 metų ar tų, kurie protestuoja prieš migrantų apgyvendinimą šalia savo namų, prilyginimą vos ne valstybės priešams, provokatoriams) – klausimas, kas labiau nukentės: ar „batka“, ar šachmatinės „pieškos“ – Lietuvos gyventojai?
Dėl saugumo labiausiai baiminasi paprasti žmonės, ypač regionuose. O kas bus ateityje, kai migrantų tik daugės, o ateis šalčiai? Ar nesulauksime ir mes kelių šimtelių apgyvendinti mokyklose ar pajėgumų neišnaudojančioje Anykščių ligoninėje? Tikėkimės, kad po keletą migrantų, kai jie plūdo į Europą, bet buvo toli nuo Lietuvos, priglaus taip aktyviai su plakatais „Mano namai – jūsų namai“ stovėję politikai. Aha, įsisvajojau, bet laikas būtų ir politikams atsakyti už veiksmus.
