Architektas rado geresnę Oną

Architektas, architektūros kritikas, buvęs leidinio „Statybų Pilotas“ vyriausiasis redaktorius Audrys Karalius rugsėjo 17-ąją, penktadienį, Anykščių L.ir S.Didžiulių viešojoje bibliotekoje skaitė paskaitą „Architekto vaidmuo miegančiosios gražuolės gyvenime“

A.Karalius kalbėjo, kad architektas „pirmiausia turi būti patinas“, taip atskleisdamas architektūros sąsajas su Šarlio Pero pasaka „Miegančioji gražuolė“.
„Dažnai grįžtu prie miegančiosios gražuolės temos. Ką teigia ši pasaka? Kaip ji gali paaiškinti architekto misiją? Princas Filipas sužinojo, jog apleistoje, nebegyvenamoje pilyje, kuri kitados buvo nuostabi ir šlovinga, apleistame bokšte miega princesė. Princas ryžtasi įveikti devynias upes, devynias girias, erškėčių brūzgynus ir pasiekia princesės kambarį bokšto viršūnėje.. Nieko nėra, jokių liudininkų. Tik princas ir pasakiško grožio princesė. Kaip turi elgtis vyras, patinas, architektas tokiame kontekste? Jis turi kelis pasirinkimus. Pirmiausia reikia suprasti, kas yra miegančioji gražuolė. Ar tai yra trofėjus, ar tai yra pacientas, ar tai yra tiesiog kūnas, gražus ir viliojantis. Šarlio Pero laikysena man labai artima. Princas turi tiesiog pabučiuoti, neliesdamas… Ir miegančioji gražuolė, kaip kontekstas, pabunda visu savo grožiu, visu savo turtu. Prasideda išsipildymai, klestėjimai, gėris, laimingas gyvenimas. Pati architekto misija yra konteksto supratimas. Vargas dėl to konteksto, jo perpratimas ir pabučiavimas. Prisilietimas, kad tas kontekstas pabustų. Tam tikras kūniškas santykis, po kurio kontekstas gali atgimti iš naujo. Žmonės sugrįžta, muzika sugrįžta, pilis tampa vėl gyva. Tokia pasakiška alegorija nusako architekto misijos aukštąją prabą.
Galite susimodeliuoti tai, ką princas galėjo nuveikti su princese, radęs ją be liudininkų, ir daugeliu atveju mūsų architektūroje taip vyksta“, – anykštėnams kalbėjo A.Karalius.
Prieš pradėdamas kalbėti apie taisytinus Anykščių urbanistikos dalykus, A.Karalius aiškino, jog svečių susodinimas prie stalo taip pat yra savotiška architektūra: šeimininkas turėtų apgalvoti, kas šalia ko jaukiai jausis ir turės bendros kalbos.
„Nagrinėjame su Daiva Gasiūniene Anykščių A.Baranausko aikštės atvejį. Vicemeras vakar klausė, kurios Anykščių vietos yra blogiausios. A.Baranausko aikštė. Blogai susodinti žmonės. Tie žmonės – pastatai konfliktuoja tarpusavyje. Konfliktuoja labiausiai paminklas, nuostabus paminklas. Puikus Vlado Vildžiūno, vieno geriausių visų laikų skulptorių, paminklas mūsų didvyriams. Jis konfliktuoja su miestu. Kodėl? Todėl, kad jo funkcija memorialinė.
Žmogus, suprantantis turinį, kam tas paminklas pastatytas, galbūt net žinodamas, kad čia, aikštėje, buvo guldami mūsų drąsiausi vyrai – išniekinti nukauti, turėtų supykti už tokius mano pasakymus. Čia ir problema. Mes norėtume, kad ta aikštė būtų pagrindinė būnamoji erdvė. Bet būnamojoje erdvėje mes turime memorialinį paminklą. Kiekvienam, jį matančiam, savaime transliuojasi turinys: partizanai, išplėštos jų akys, išsukinėtos rankos, po mirties dar penkiskart subadyti durtuvais – tokie vaizdiniai iškyla. Ar mes namuose, savo būnamajame kambaryje, norėtume eksponuoti savo artimo žmogaus, sakykim, žuvusio kokioje nors baisioje avarijoje, nuotraukas. Kaip jis atrodė ištrauktas iš automobilio, kaip atrodė jo kūnas.
Teisingos, dokumentiškos nuotraukos kabėtų ant sienų, kai mes renkamės švęsti Kūčių. Tai yra nesuderinami dalykai. Štai šitas urbanistinis konfliktas, trintis ir lemia tai, kad ta aikštė yra negyva. Ką daryti? Turiu tą atsakymą. Pirmiausia reikia pašalinti konfliktą. Atskirti konfliktuojančius giminės narius. Šalia vienas kito sėdi liberalių pažiūrų jaunuolis ir koks nors aršus katalikas ir jie net maisto valgymą suvokia visiškai skirtingai. Taigi, juos abu susodinus vieną šalia kito, nelaimingi jausis ir vienas, ir kitas. Kiekvienas žmogus, einantis pro tą paminklą, patiria tam tikrą pagarbą, išsitraukia rankas iš kišenių, nusiima kepurę. Tinkamai nesusodinus giminės narių prie stalo, negalime tikėtis šaunios šventės. Urbanistikoje yra lygiai tas pats“, – aiškino architektas A.Karalius.
A.Karaliaus paskaita truko dvi valandas. Didelę paskaitos dalį svečias kalbėjo apie Anykščių miesto įkūrimo istoriją ir apskritai apie Lietuvos istoriją. Architektas iškėlė versiją, jog Anykščių vardą galima kildinti ne nuo Onos Nykštienės – personažo, kurį sukūrė Antanas Vienuolis – Žukauskas, o nuo Onos Vytautienės.
„1401 metais Radomo sutartyje įrašyta Ona Vytautienė. Dovanojamos jai tam tikros valdos. Taip atsiranda Ona Vytautienė Anykščiuose ir Vytautas Anykščiuose. Vorutos pilis 150 metų (nuo 1251m.) yra nenaudojama, kai pilietis Mindaugas slėpėsi joje nuo blogai nusiteikusių žemaičių./…/Ir pilis tiesiog sugriuvo. 1401 metais Vytautas atvyksta, atstato pilį ir jinai vadinasi nebe Voruta. Vadinasi pilis Šeiminykščių. Šeiminykščiais buvo vadinami vokiečių belaisviai, kuriuos Vytautas labai mėgo įdarbinti statybose. Onos Vytautienės dvaras natūraliai pavadinamas Onykščiais – Onos žmonės, Onos vieta“, – Anykščiuose kalbėjo A.Karalius.
Viduramžių Lietuvos istoriją tyrinėjęs mokslų daktaras Tomas Baranauskas, sužinojęs apie naują Anykščių vardo kilmės versiją, pats parašė „Anykštos“ žurnalistui. „Jam reikėtų parašyt gražesnę ir populiaresnę legendą nei Vienuolio…“ – istorinę A.Karaliaus informaciją įvertino dr.T.Baranauskas. Pasak istoriko, Anykščius su Ona susiejo A.Vienuolis-Žukauskas. Rašytojas sukūrė ir istoriją, kaip Švitrigaila į Pabaisko mūšį keliavo pro Anykščius. „A. Karalius pakoregavo legendą, suistorino Oną. Chronologiškai tam labiausiai tiko Ona Vytautienė, mirusi 1418-aisiais. /…/Vytautas daug kur lankėsi, galėjo ir Anykščiuose lankytis, bet istoriniuose šaltiniuose tai nėra minima. Galėjo ir Švitrigaila nuo Breslaujos į Pabaiską keliauti per Anykščius, nors toks kelias nebūtų tiesiausias“, – kalbėjo istorikas.
A.Karaliaus paskaitos klausęsis Anykščių A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko muziejaus direktorius Antanas Verbickas po paskaitos parašė „Anykštai“, jog „svajonės yra gražus dalykas, bet faktai irgi svarbu“. Bet kalbėdamas su „Anykšta“ muziejaus vadovas sakė esąs atlaidus. „Istorikai remiasi realybe, o architektų priedermė fantazuoti. Jis pasiūlė anykštėnams rinktis tarp Onos Nykštienės ir Onos Vytautienės. Tiesa, A.Vienuolis neslėpė, kad jo istorijos išgalvotos“, – „Anykštai“ sakė A.Verbickas.