Miškai pradėjo nykti, kai žmogus pažabojo ugnį

Valstybinės miškų urėdijos Anykščių regioninio padalinio vadovė dr. Monika Sirgėdienė pernai apsigynė daktaro disertaciją, kurioje tyrinėjo paprastosios pušies istorinę kilmę. Studijuodama Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje, ji šia tema rašė bakalauro ir magistro darbus.
Pernai ji VDU Žemės ūkio akademijos studentams skaitė pelkėtyros ir pelkinės miškininkystės kursą. Su Valstybinės miškų urėdijos Anykščių padalinio vadove kalbėjomės apie jos mokslinių tyrimų kryptį bei administracinį darbą.

– Jūsų disertacijos tema – „Paprastosios pušies mitochondrinės DNR haplotipų ir pelkinių populiacijų genetinė įvairovė pagal morfologinius skirtumus ir DNR žymenis“.  Kokia disertacijos esmė ir kodėl moksliniams tyrimams pasirinkote šią kryptį?

– Pas profesorių Darių Danusevičių rašiau ir bakalauro, ir magistro darbus. Jo paties tyrimų tema – paprastoji pušis. Disertacijoje tęsėme kitų jo doktorantų temas. Prieš mane  buvo trys disertacijos ir vis dar buvo likę neatsakytų klausimų. Aptarėme, kokią  medžiagą mes galėtume parengti per tuos ketverius metus. Pasirinkome pagrindines Lietuvos aukštapelkes ir tada ieškojome tiriamųjų medžiagų ir objektų. Paprastoji pušis pelkinėje augavietėje išlaikė poledynmečio kilmę. Ledynmečiui traukiantis, prieš 11-12 tūkst. metų, augmenija išliko prieglobsčio zonose. Pagrindinė prieglobsčio zona buvo Pietų Europa. Daug metų visi mokslininkai – ir genetikai, ir taksonomijos specialistai sutiko, kad augmenija, kurią dabar turime, išliko tenai, o  traukiantis ledynui po truputį ji sėjosi ir plito. Gal prieš kokius trisdešimt metų buvo iškelta hipotezė, kad prieglobsčio zonos buvo ne tik Pietuose, bet ir Rytų Europoje ir net Šiaurės Europoje. Tai reiškia, kad ledynas nebuvo aklinai uždengęs Europos, buvo vietų, kur išliko tam tikrų augalų. Po to atsirado įrodymų tiriant žiedadulkes, tiriant  įvairių augalų genetines linijas, ir buvo nustatyta, kad paprastoji pušis taip pat turėjo šiaurinę prieglobsčio zoną, kurioje išliko per ledynmetį.  Ta pušis, kuri išliko Pietuose, turi A haplotipą, o ta, kuri išliko Šiaurėje, turi B.  Bet kurią pušį mes galime ištirti ir nustatyti, ar ji yra A, ar B haplotipo, t.y. kokia jos istorinė kilmė, iš kur jos visa giminė atkeliavo – iš Pietų ar iš Šiaurės. Šiaurėje dirvožemis, vandens kiekis buvo labiau ribotas. Mūsų darbe, disertacijoje, iškelta hipotezė, kad jos prisitaikė prie  vandens trūkumo, prie temperatūrų svyravimo, prie didesnių šalčių, prie ekstremalesnių sąlygų labiau negu tos pušys, kurios atkeliavo iš Pietų. Lietuvoje tie du haplotipai buvo identifikuoti jau prieš mane. Mano darbo metu buvo nustatyta, kad pelkinėse augavietėse, didžiausiose aukštapelkėse – Kamanų rezervate, Čepkelių rezervate ir Praviršulio tyrelio aukštapelkėje –  vyrauja B haplotipo šiaurinės kilmės pušys. 

– Ar vizualiai ne profesionalas gali atskirti A ir B haplotipo pušis?

– Bandėme susieti su normalioje augavietėje augančių pušų žievės forma. Išskyrėme tris dideles grupes ir gal šešis pogrupius. Žievės forma nėra naujas dalykas: ir Rusijos mokslininkai yra dirbę, ir Lietuvos miškininkai mokslininkai  yra tas formas išskyrę, bet, ieškodami žievės sąsajų su istorine pušų kilme, mes jų, statistiškai patikimų, neradome. Atsitiktiniai pastebėjimai neturi dėsningumų ir tik atlikę genetinį testą galime nustatyti medžio kilmę.

– Kitų rūšių medžius taip pat galima skirstyti pagal jų kilmę? 

–  Lietuvoje daryti ir lapuočių medžių tyrimai. Europoje vos ne visų medžių kilmė yra nustatoma, o tų kilmės rajonų gali būti ir daugiau. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos  arba Vokietijos bukai  turi daugiau kilmės regionų, prieglobsčio zonų, išskiriama ne po vieną ir ne po du haplotipus, o po kelis. Didesnėse valstybėse ir ta paprastoji pušis turi po kelis kilmės regionus.  Kita vertus, mes negalime pasakyti, kad tikrai taip ir buvo, kaip mes nustatėme. Gal praeis dar trisdešimt metų, ir bus atrasta, kad kažkas kitaip dėliojasi.  Genetiniai tyrimai darosi vis tikslesni, daugiau atsiranda jungiamųjų tyrimų, kai dirba kelios mokslininkų grupės.  

– Kokią praktinę reikšmę turi Jūsų mokslinis darbas?

– Vertinant ūkiniu požiūriu, tikslas arba siekis –  pasižiūrėti į kiekvieną medį kaip į individą, nesvarbu, kokia jo morfologinė forma, nesvarbu, ar jis aukštas, laibas, tiesus, kreivas, šakotas, mažas. Vertinti, kad jis, kaip genetinės linijos tęsėjas, yra  svarbus ekosistemai.  Galbūt sėklų rinkimas pelkinėse augavietėse nėra toks jau blogas dalykas, galbūt mes galėtume rinkti tas sėklas ir užsiauginti sodmenis būtent iš tokių pušų, kurios dabar vizualiai atrodo silpnesnės. Ir tai padidintų mūsų miškų tvarumą, atsparumą vėjams, temperatūroms, vandeniui, staigiems klimato pokyčiams arba būsenoms tam tikrais momentais. Matom, jog tiek vėjas, tiek sniegolaužos, tiek liūtys, tiek kaitros veikia visus augalus, o tokios pelkinės augavietės pušies palikuonys būtų vertingi, dalis jų išliktų ir per kataklizmus. Kol kas, pagal teisinį reglamentavimą, mes negalime rinkti pelkinių pušų sėklų ir auginti iš jų sodinukų. Yra išskirti genetiniai objektai, iš kurių sėklų auginame sodinukus. Bet galbūt pradėsime galvoti, kad, vertinant genetinę pusę, reikia pasižiūrėti ir į pelkę.

– Daktaro laipsnis suteikia solidumo, prestižo. Tačiau ar administraciniame darbe netrukdo per didelis žinojimas?  Į medį negalite žiūrėti tik  kaip į žaliavą, prekę…

– Manau, visi miškininkai į medį žiūri ne tik kaip į žaliavą. Visi žiūri plačiau. Miškininkystė nėra pati seniausia mokslo šaka, bet jinai tradicinė, su gana griežtomis taisyklėmis, bet ir jinai, atsižvelgiant į tyrimų rezultatus, keičiasi. Žinojimas padeda kiek kitaip vertinti ir atsižvelgti į tradicinę, labai apibrėžtą situaciją.  Iš esmės gamtoje taisyklių yra mažai, viskas vyksta natūraliai. Atspėti procesus ir numatyti ateitį yra sudėtinga.  Gali manyti, kad turi išdygti ir užaugti, bet jeigu sniegas užsilaikys iki birželio – neišdygo ir neužaugo… Tačiau, bet kuriuo atveju, išsilavinimas ne trukdo, tik padeda.

– Tačiau kuo daugiau išmanote, tuo daugiau vertingų medžių randate, ir išeina, kad nieko pjauti negalime…

– Dabar visos sistemos požiūris panašus. Lietuvoje jau  kokius dvidešimt metų tvirtai žinome, kad yra genetinė vertė. Miškininkai investuoja daug laiko ir jėgų genetinei vertei identifikuoti. Tik gal mes ne taip greitai tobulėjame. Ateityje genetiniu pagrindu turėtų būti pagrįsta kiekvieno sodinuko kilmė. Tada santykinai geriau galėsime prognozuoti jo  augimą, produktyvumą, prisitaikymą. Reikia bandyti atspėti, kaip keisis klimatas, reaguoti į tai sodinant tam tikrus atsparesnius variantus. Bet Lietuvoje dar tik bandome įdiegti šią sistemą, nes tam reikia ir lėšų, ir specialistų,  ir laboratorijų, ir teisinio reglamentavimo. Bet pagrindą jau turime. Žinių negali pasiimti iš kitos  valstybės ir taikyti 100 procentų sau. Kartais net 100 kilometrų atstumas daug ką reiškia. Lietuvoje turime kiekvienos medžių rūšies rajonus, žinome, kas iš to rajono gerai auga pas save, bet blogai tenai arba tenai, ir tų segmentų nemaišome. Žinios taikomos praktikoje, ūkiniame darbe.

– Stereotipiškai miškininkai laikomi medžių pjovėjais – ne medžių augintojais. Ir nors tu sukapok… Tauta mato kelmus.

– Tauta dažniausiai mato tai, kas yra žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose. Tai, kas yra parašyta. O rašyti apie gerus dalykus mes nesame labai pratę. Dažniausiai dalijamės skandalu, kuris būtų įdomus visiems. Skandalo iš to, kad užaugo graži pušis, nepadarysi… 

– O miškingumas Lietuvoje daugelį metų nemažėja…

– Jis daugelį metų  didėja. Mano istorijos mokytoja buvo labai griežta ir principinga. Kiekvieną rugsėjį, per pirmąją pamoką, rašydavome: „Žmogus, nežinantis savo istorijos, visą gyvenimą lieka vaiku“.

Vertindami Lietuvos miškingumą, mes savo istorijos visiškai nežinome. Reaguojame: „Mano nuomone, šitas medis auga 200 metų ir jis čia turi būti“, o to fakto, kad mano senelis jį pasodino visai netyčia ir jis gal net neturėjo čia augti, mes neatsimenam. Neatsimenam ir miško istorijos. Abu pasauliniai karai turėjo didžiulę įtaką miškams ir ne tik pas mus, bet ir visoje Europoje. Per karus buvo iškirsti ištisi miškų plotai. Viskam reikėjo medienos, kiek tada miško sunaikinom ir kokį miškingumą tarpukariu ir pokariu turėjome. Prisiminkime  Tadą Ivanauską ir draugiją „Lietuvai pagražinti“.  Nuo 19 procentų miškingumo pakilome iki 34.  Kai ledynas pasitraukė, o žmogus dar ugnies nevaldė, tai miškingumas buvo 100 procentų. Kodėl mes turim 19 ar 30 procentų miškingumą?  Yra tik dvi  priežastys – žmogus įvaldė ugnį ir išmoko dirbti žemę.  Dėl šitų dviejų priežasčių mes 100 procentų miškingumo niekada nebeturėsime.  Galime lygintis su Skandinavijos šalimis ir sakyti, jog esame labai blogi, nes nepasiekiame jų rodiklių . Bet pažiūrėkime į jų žemės ūkį ir galimybes jį vystyti.  Jei mes gyventume ant uolos ir negalėtume į žemę įkišti padargų, ir  pas mus daugiau miško užaugtų

– Koks galėtų būti optimalus Lietuvos miškingumas?

– Ar matote vietų, kur mes dar galime sodinti mišką? Dirvonuojančių laukų sparčiai mažėja, ūkininkai rauna kelmus. Realiai po Nepriklausomybės iki kokių 2000-ųjų metų  apželiančių mišku plotų buvo daugybė.  Iki 2015-ųjų jų dar turbūt daugėjo, mes nieko nedarėme, iš esmės miškas plėtėsi. Šiai dienai, mano nuomone, miškas po truputį traukiasi. Jis nėra dokumentuose įvardytas mišku, bet esama apželiančių pievų, krūmynų, kurie galėtų virsti mišku… Realiai ūkininkai  daro priešingą procesą – turi techniką, technologijas ir galimybes  tokiuose laukuose auginti javus. Anykščių rajone jau kiek yra išplėstų laukų, krūmynų, paverstų javų laukais.  Ir visoje Lietuvoje ta pati tendencija.  Optimalus miškingumas – sutarimo reikalas. Jeigu mes sutariame,  kad mums reikia 50 proc. miškingumo Lietuvoje, tada turime sutarti, kad tam tikra dalis  žemės ūkio paskirties žemių turės virsti mišku.

– Urėdijų reformoje  pliusų įžvelgėte?

– Tokius žingsnius ir tokias reformas įvertina tik laikas. Dabar mes esame procese, jis galbūt ne visiems yra labai malonus  ir ne visų norus tenkina, bet mūsų valstybė yra paremta demokratija. Ir tas kompromisas būna visiems vienodai blogas. Tai kai pasieksime tą stadiją, kai reformos kompromisas bus visiems vienodai blogas, manau, bus pats geriausias rezultatas, kurį galėjome gauti iš šios reformos. Kol kas esame procese ir įvertinti, ar tai gerai, ar blogai, nesiimu. Ir negaliu. Bet kada nors tai bus svarbus istorinis įvykis. Po kokių 10 metų kažkas, iš šono pažiūrėjęs ir pasvėręs, galės padaryti išvadas.

– Iki darbo Anykščiuose pradžios Jūs dirbotemiškų urėdijoje?

– Buvau miškininkė, bet nedirbau nė vienoje urėdijoje. Tik praktiką buvau atlikusi. Dirbau Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų institute, dirbau tuometiniame Aleksandro Stulginskio universitete, turėjau dar papildomų veiklų. Ir studijavau.

– Nekyla minčių, jog galbūt nevertėjo imtis administracinės veiklos?

 – Manau, jog man ši patirtis yra reikalinga. Mokslinės veiklos neatsižadu, vienu ar kitu būdu prie to grįšiu.  Bet nemanau, kad dabartinis mano darbas kažkaip neigiamai galėtų paveikti pradėtą kelią. Ankstesnė patirtis padėjo atsirasti čia, o ši patirtis galbūt padės priimti sprendimą ar atrasti naują temą.

– Po vidurinės  mokyklos baigimo miškininkystė buvo jūsų vienintelis aiškus  pasirinkimas ar svarstėte ir kitus variantus?

– Negaliu sakyti, kad nebuvo dvejonių. Manau, kiekvienas jaunas žmogus dvyliktoje klasėje klausimų turi daugiau nei atsakymų. Nebuvau iš tų, kurie 100 procentų žino, kuo bus, kai užaugs. Mokslai gerai sekėsi, galėjau ir rinktis iš gana plataus  spektro, tad miškininkystė nebuvo vienintelis svarstytas variantas. Bet mintį, kad šioje sferoje turėčiau ką veikti, turėjau.

– Jūs iš miškininkų dinastijos?

– Gediminui tegul lieka dinastija, bet mano tėtis yra miškininkas,  senelis – irgi miškininkas. Ta tema visada buvo šalia.

– Koks Jūsų požiūris į invazinius augalus?  

– Žmonių mobilumas, judėjimas ir augalų rūšių bei veislių prisitaikymas lemia, kad tų invazinių rūšių neišvengsime. Ir kuo toliau, matyt, tuo daugiau bus Lietuvoje kitokių augalų. Klimato sąlygos kai kuriems iš jų leidžia pas mus ramiai gyventi, kai anksčiau jie paprasčiausiai iššaldavo. Tad požiūris, matyt, keisis, o šiai dienai gaila, kad kartais apsileidžiame ten, kur galėtume susitvarkyti. Bet gamta turi savo ciklą ir planą. Gal ne viską galime ir sutvarkyti. Dviprasmiškos mintys…Tos invazinės rūšys, kurios turi neigiamą poveikį, kaip ir  Sosnovskio barštis, turėtų sulaukti daugiau mūsų dėmesio.

– Kviečiama kovoti ir su invaziniais medžiais. Ar jie kelia grėsmę?

– Miškui didelės, realios grėsmės aš neįžiūriu, bent  kol kas.  Invazinės medžių rūšys yra arčiau žmogaus, urbanizuotoje teritorijoje arba priemiesčių teritorijose. Mūsų gamta pajėgi tą barjerą išlaikyti. Aišku, žmogui nereikėtų prisidėti uosialapio klevo plantacijas sodinant. Bet jeigu jis auga kažkokioje pakelės juostoje, tai tebūnie… Vertinimą – blogas ar geras medis –  mes nusistatome patys. Juodas paukštis yra geras ar blogas? Lygiai tas pats pasakytina ir į medį pažiūrėjus. Šitas negražus, tai jau blogas. Aišku, uosialapis klevas turi trūkumų, trumpaamžis, lūžta, gal prie sodybos jo nesodinčiau. Bet jeigu žmogui gražu turėti uosialapį klevą prie namo stogo, tai tegul jį turi. Kažkada mes atsivežėme kanadinę audinę ir, jeigu būtume žinoję, kiek žinome dabar, jos būtume nesivežę. Bet negali teisti už tai, ko nežinojome. Mes galbūt dabar darome klaidų, apie kurias kažkas ateityje sakys – kaip jie galėjo tuos uosialapius klevus iškirsti. Gal po šimto metų tai bus vienintelis medis, kuris pas mus augs. Bet mes to šiandien nežinome.

– Mūsų miškai iki šiol yra pakankamai švarūs nuo invazinių medžių?

– Yra tų vietų. Yra uosialapių klevų, yra raudonojo ąžuolo, ir bankso pušies sodinome kvartalus. Sodinome, nes kai ko nežinojome. Akacijas sodinome priešgaisrinėse juostose, nors jos pagal savo degumą –  vienos degiausių. Ir kalninę pušį pasisodinome. Galbūt kada nors kas nors patvirtins, kad jos nereikėjo prisisodinti. Bet tos naujos rūšys nėra tokios, kad jos labai jau agresyviai kenktų mūsų vietinėms rūšims. Gaila maumedžio, nes mes jį vis išstumiam, nors jis, pagal visus tyrimus, tikrai yra vietinė rūšis.  Pas mus jis augo ir galėtų augti, bet mes jį dar ignoruojame. Norima, kad bukas pas mus augtų ir jo po truputį vis atsiranda. Negalime fiksuoti vienos būklės visoje gamtoje. Ji keičiasi. Ir klimatas keičiasi, ir urbanizacijos procentai keičiasi. Todėl ir gamta negali likti vienoje stadijoje. Pelkė kažkada buvo ežeras. Yra natūralus kelias nuo ežero iki aukštapelkės ir nuo aukštapelkės iki miško. Kitaip nebūna. Turėtų nukristi kažkoks meteoritas,  tik tada viskas vėl žemėje prasidėtų iš naujo. Mums gražiau būtų turėti ežerą, pelkę, mišką, pievą ir žinoti, kad, kai ateisi po dvidešimties metų į tą pačią vietą, rasi viską taip, kaip buvo. Bet taip nebus…