Kraštietės humanitarinių mokslų daktarės, Lietuvos rašytojų sąjungos narės Jurgos Žąsinaitės visų knygų pavadinimuose minimi vietovardžiai, realūs arba menami: „Akmeniniai Avondalio namai“, „Azuritijos kardinolai“, „Memento Grodno : dingusi Lietuvos Gardino istorija“…
O šiais metais išleistas dr.J.Žąsinaitės novelių rinkinys „Pertako piemuo“. Pertakas – Rubikių ežero, šalia kurio augo būsimoji rašytoja, sala.
Dr. J.Žąsinaitė yra filologė, nors jos disertacijos tema „Gardinas – Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kultūros centras (XVIII a. antroji pusė)“ lyg ir sufleruotų, kad ji istorikė. Istorija, nors ir netiesiogiai, yra mokslininkės – rašytojos domėjimosi sritis.
2019 metais išleistas J. Žąsinaitės romanas „Memento Grodno: dingusi Lietuvos Gardino istorija“ yra lyg ir antrinis jos disertacijos produktas. „Knygoje cituojami Tyzenhauzo laiškai, kurių autorystė yra abejotina. Gali spręsti tik pagal raštą… Istoriniame romane turi remtis istorija, bet faktai yra beletrizuojami. Tai ne monografija“, – „Anykštai“ sakė rašytoja.
Šiais metais skaitytojus turėtų pasiekti visai kitoks dr. J.Žąsinaitės produktas apie Gardiną: spaudai rengiamas mokslinių straipsnių rinkinys.
Mokslininkė daug dirba ir kaip knygų vertėja. Renkantis vertimus, dr. J.Žąsinaitei labai svarbus kūrinio kontekstas. Dr. J.Žąsinaitė „Anykštai“ sakė, kad versdama šiemet išleistą Johno Kelly kūrinį „Juodoji mirtis. Didžiojo maro išsami istorija“ ji bent trečdalį vertimo laiko skyrė istorinio laikotarpio ir aplinkos supratimui. Į verčiamus kūrinius ji sakė nežiūrinti tik iš lingvistinės pusės ir atlikdama vertimą perskaito šūsnį papildomos informacijos.
O poetiški „Pertako piemens“ pasakojimai pinami iš padavimų, vizijų, atsiminimų apie legendiniame Anykščių krašte tyvuliuojantį vaizdingąjį Rubikių ežerą ir paslaptingus, mįslingus pavadinimus (Pertakas, Varnagrotė, Pakriūtinė, Palšinė, kt.) išsaugojusias jo salas. Prie šio ežero užaugusi autorė savitai perpasakoja dar kadaise iš Antano Vienuolio-Žukausko kūrybos pamiltas ir į savo kūrybą įtrauktas legendas.
Beveik 1000 ha ploto Rubikių ežeras yra vienas iš didžiųjų Lietuvos ežerų (pagal plotą jis 13-tas). Ežere yra 16 salų. Knygos pavadinimui pasirinkta Pertako sala yra 1,5 ha ploto, joje stūkso piliakalnis.
Knygos „Pertako piemuo“ pristatymą Anykščių L. ir S. Didžiulių bibliotekoje vedė iš Anykščių rajono kilusi poetė Rasa Milerytė. Apie knygą ir autorę kalbėjo rašytoja Gintarė Adomaitytė.
„Pertako piemuo“ yra ketvirtoji išleista dr. J.Žąsinaitės knyga, tačiau į ją sudėti ne patys naujausi rašytojos kūriniai. Dalis „Pertako piemens“ novelių buvo parašytos prieš gerą dešimtmetį.
R.Milerytė G.Adomaitytę vadino pirmąja J.Žąsinaitės knygų skaitytoja. „Visas Jurgos knygas skaičiau atidžiai. Jurga stebina savybe būti ištikimai pačiai sau, savo vertybėms, ypač savajai leksikai. Kita vertus – kiekviena jos knyga yra kitokia. Galbūt tai lemia geografiniai skirtumai, galbūt tam tikros istorinės aktualijos, bet vis tiek Jurga išlieka ir tokia pat, ir kitokia. Skaičiau visas keturias jos knygas, įsivaizduoju, jog būtų smagu rasti kokį keistą žemėlapių piešėją, kuris nubrėžtų visas Jurgos minimas geografines vietas. Bet tas žmogus turėtų būti toks lyg ir savotiškas Jurgos giminaitis pagal kraujo grupę. Žemėlapyje reikėtų žymėti realias, konkrečias vietas ir tas menamas vietas, kurias pažįsta vienintelė Jurga./…/ Skaitytojo, kuris nori suprasti Jurgą, kraujas turėtų būti ne tik raudonas, bet ir mėlynas. Ne dėl aristokratiškumo, o dėl ežerų, upių ir jūrų, nes tai labai svarbu Jurgos kūryboje“, – kalbėjo G.Adomaitytė.
Dr.J.Žąsinaitė apie savo knygą dėstė: „Galvojau, kad reikėtų rašyti ir apie tai, kas negražu, apie tai, dėl ko man skauda. Galvoju, ežeras yra gražu, visos apylinkės labai gražios. Bet yra toks skauduliukas Rubikiuose – plytinė. Pirmoji novelė ir buvo parašyta apie Rubikių plytinę. Ji vadinasi „Dviračiu geležinkelio bėgiais“. Joje pasakojama labai sukrėtusi mane istorija apie vaikiną, kurio gyvybė užgeso Rubikių plytinėje, po cementine plokšte, kuri jį prispaudė. Ši istorija nedavė ramybės. Galvojau, reikia apie tai kažkaip papasakoti. Bet kai labai skauda, negali pasakoti. Praėjo keleri metai ir atsirado novelė. Šviesus tas gebėjimas važiuoti dviračiu geležinkelio bėgiais…
Aplink tą ežerą yra ir kitų pasaulių. Ten ir pirmoji mano mokykla senajame Šiaulių kaime. Novelė vadinasi „Darutės mokykla“. Turėjau laimę mokytis mažoje mokykloje. Mūsų buvo po keturis vaikus klasėje. Ir šaltą rytą atėjusius į mokyklą mus sutikdavo tokia Veronika, ji žalvariniame virdulyje mums visada užkaitindavo arbatos. Kartais dar džiovintų obuolių atnešdavo.“
Rašytojas Rimantas Vanagas sakė, kad jam smagu, jog knygos pavadinimui pasirinkta Pertako sala, prie kurios jis daug dienų su meškere praleidęs. „Keli pirmieji sakiniai rodo, su kokiu rašytoju turime reikalą. Novelės žanras yra išgrynintas. Kai nelieka barokinio kalbėjimo, klampių metaforų, man yra žavu. Mane stebina, kaip ji (J.Žąsinaitė – aut.past.) sugeba jungti vaizduotę, erudiciją ir praeities nuotrupas. Eini, eini ir staiga pajunti, kad jau esi nebe realybėje, galva sukasi. Paskui staiga šast – nukrinta eilėraštis, kurį pagal intelektualųjį lygmenį galima prilyginti Milošui. Ir visa tai telpa į vieną kūrinį. Ir man tai yra nuostabu. Ir viskas susieina. Ir galai, ir atmosfera“, – apie dr. J.Žąsinaitės noveles kalbėjo R.Vanagas.
Pokalbiui nuo knygos nagrinėjimo pasisukus techninių dalykų link, J.Žąsinaitė sakė, jog į rašymą žiūrinti kaip į darbą. „Naktimis niekada nerašau. Man rašymas asocijuojasi su blaivia galva. Keliuosi pusę penkių ir sėdu prie darbo stalo“, – kalbėjo rašytoja. Beje, ji sakė, kad kartą bandė rašyti išgėrusi šiek tiek vyno, bet kitą dieną visą parašytą tekstą ištrynė.
Beje, kalbėdama apie žanrus, G.Adomaitytė ironizavo, kad romanų rašytojui svarbiausia yra gera nugara, o novelistui – saiko jausmas.