Mokytojui svarbiausia išlikti sąžiningam

Daugiau nei 40 metų anykštėnų vaikus mokęs Alvydas Bugenis – dabar jaunas pensininkas. Anykščių sporto mokyklos krepšinio treneriu ir Antano Baranausko pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytoju dirbęs A.Bugenis vis dar kartu su bičiuliais vakarais krepšinio aikštelėje pagainioja kamuolį.
Toli gražu ne visi, net gerokai jaunesni, sugeba apibėgti 66-erių sulaukusį mokytoją.

Kūno kultūra tapo podukra

Pedagoginį darbą A.Bugenis pradėjo iš karto po vidurinės mokyklos baigimo. Iš Anykščių jis buvo išvykęs tik dvejiems metams, kai teko tarnauti armijoje. Studijas Kauno kūno kultūros institute jis neakivaizdžiai baigė dirbdamas Anykščiuose.
A.Bugeniui trumpai teko padirbėti „Anykščių vyno“ gamykloje, bet jį greitai į sporto mokyklą pasikvietė tuometinis jos direktorius Povilas Kugys. Jaunam treneriui teko prisidėti prie Sigito Nečiūno, Rolando Spudvilo, Egidijaus Dailidės krepšinio įgūdžių formavimo. Minėti krepšininkai žvaigždėmis netapo, tačiau ilgiau ar trumpiau žaidė Lietuvos meistrų komandose.
Per darbo su anykštėnais dešimtmečius esminį lūžį A.Bugenis sako pajutęs tada, kai mokyklas pradėjo lankyti pirmosios laisvės kartos vaikai: „1985, 1986, 1987-ųjų karta dar nieko iš esmės nesiskyrė. Nors jie jau augo Nepriklausomoje Lietuvoje, bet jų tėvų požiūris buvo senovinis. Jų tėvams mokytojas vis dar buvo autoritetas. O dabar, jeigu tarp mokinio ir mokytojo kyla konfliktinė situacija, pirmiausia gintis turi mokytojas“, – kalbėjo A.Bugenis.
Vaikų teisių suklestėjimas sutapo su kompiuterinės eros pradžia ir tos dvi dedamosios kūno kultūrą pavertė savotiška podukra. Prasidėjus visuotinei kompiuterizacijai, vaikai vis daugiau ėmė „sportuoti“ virtualiame pasaulyje, o ne stadionuose. „Jeigu per pamoką liepsi nubėgti 3 kilometrus – bus žmogaus teisių pažeidimas. Eis pas direktorių, skųsis“, – ironizavo mokytojas.
Kūno kultūra ir anksčiau buvo laikoma „kitokia“ pamoka, iš kurios galima bandyti ir visą klasę išprašyti, nes reikia ruoštis, pvz., karnavalui. O dabartinė situacija tik dar labiau stumia sportinius užsiėmimus į lyg ir nebūtinos, nereikalingos veiklos grupę.
Beje, pasak A.Bugenio, per dešimtmečius gerokai pasikeitė ir kūno kultūros pamokų programa. Iš jos išbraukti kai kurie pratimai, daugiau dėmesio skiriama lankstumui, tempimams, kitaip tariant, tingesniems užsiėmimams.

Temperamentas darbui
tik padėjo

A.Bugenis visuomet garsėjo savo temperamentu. Jis kalbėjo, jog dėl savo raiškos problemų niekada neturėjo. „Kartais tekdavo aiškintis  direktoriui. Laimei, turėjau ir gerų direktorių, kurie mane užtardavo. Jeigu kildavo konfliktas tarp manęs ir mokinio, teisybė būdavo mano pusėje. Pripažįstu, kad keiktis yra negerai, nedera mokytojui keiktis… Bet jeigu toks metodas padėdavo, gal nėra jis jau visiškai blogas“, – šypsojosi mokytojas.
A.Bugenis sako, kad, prabėgus metams, šiltesni santykiai liko su tais vaikais, kuriuos kažkada yra apšaukęs, kurių požiūrį į sportą bandė pakeisti.  „Dabartiniai keturiasdešimtmečiai su manimi sveikinasi, kalbina. O jaunimui, atrodo, nesu įdomus“, – aiškino mokytojas.
Jo įsitikinimu, pati svarbiausia mokytojo savybė yra sąžiningumas. „Visi darome klaidų, bet svarbiausia vaikų atžvilgiu išlikti sąžiningam. Jie geriau nei suaugusieji jaučia, kada mokytojas su jais elgiasi neteisingai“, –  kalbėjo A.Bugenis.

Nedaryk to, ko neišmanai

A.Bugenis yra dirbęs ir Anykščių vyrų krepšinio komandos „Puntukas“ trenerių asistentu bei vyriausiuoju treneriu. Antroje pagal pajėgumą Lietuvos krepšinio lygoje rungtyniavusioje Anykščių komandoje žaidė ir nemažai žinomų krepšininkų, komandos vyriausiaisiais treneriais yra dirbę Sergejus Jovaiša ir Modestas Paulauskas. A.Bugenis kalba, kad darbas šalia S.Jovaišos ir M.Paulausko jam akivaizdžiai atskleidė, kad kiekvienas turėtų daryti tai, ką geriausiai išmano.
„Aš esu vaikų treneris. Vienas dalykas yra vaikus mokyti krepšinio pradmenų, kitas – tobulinti subrendusių žaidėjų įgūdžius, modeliuoti rungtynių schemas ir t.t.“, –  dėstė A.Bugenis. Jis sakė, kad, keičiantis treneriams, turėjo pasiūlymų ilgesniam laikui imtis vadovavimo vyrų krepšinio komandai, tačiau atsisakė. „Kiekvienas turėtų realiai įsivertinti savo galimybes“, – sakė mokytojas.

Buvo universalus sportininkas  

A.Bugenis – S.Jovaišos bendraamžis, tik metais už garsųjį Anykščių krepšininką jaunesnis. „Manęs į rajono mokinių rinktinę, kuri Lietuvoje garsėjo, nekvietė. Gal per mažo ūgio buvau“, – atsiminė A.Bugenis.
Bet jau suaugęs A.Bugenis, kaip ir jo jaunesnis brolis Rimas, atstovaudamas rajonui žaidė ir krepšinį, ir futbolą, ir tinklinį. Dalyvaudavo ir lengvosios atletikos varžybose – bėgdavo ir sprintą, ir krosą. Beje, Anykščių rajono krepšinio rinktinėje žaidė ir vėliau rajono meru tapęs, dabar MRU dėstantis dr.Saulius Nefas.
Paklaustas, iki kokio amžiaus jis galėjo rungtis su jaunimu, A.Bugenis dėstė, kad prieš dvidešimt metų suburta krepšinio veteranų 45+ komanda kartais įveikdavo mokinius. „Matyt, jeigu būtų reikėję žaisti kiekvieną dieną – nieko labai gero nebūtų buvę. Jaunas organizmas greičiau atsistato, o vyresniam žmogui reikia daugiau poilsio“,  – kalbėjo mokytojas.

Varikliukas…

Istorinių A.Bugenio nuotraukų paprašėme fotografo Alfredo Motiejūno. A.Motiejūnas – tos pačios kartos, kaip ir A.Bugenis, anykštėnas. Septintą dešimtį įpusėjusius vyrus tebejungia krepšinis. Su A.Bugeniu A.Motiejūnas žaidė ir mokykloje prieš penkiasdešimt metų, ir Anykščių „Puntuke“, ir veteranų komandoje. „Alvydas visur buvo „varikliukas“, žmogus, kuris visus buria, jungia ir organizuoja“, – kalbėjo A.Motiejūnas.