Apie Baleišius iš Liepų gatvės

Juozas Baleišis buvo tikras svėdasiškis: Svėdasuose jis gimė, augo, užaugęs visą ilgą gyvenimą nugyveno, o miręs irgi niekur kitur neišėjo – palaidotas Svėdasų kapinėse. Ypatingas buvęs žmogus. Puikus krašto istorijos žinovas, tiksliai prisimindavęs daugybę dalykų, tad juo buvo galima pasitikėti. Tikras visa ko ekspertas. Inteligentiškas, visuomet pakiliai nusiteikęs, diplomatiškas, malonus kalboje, švytintis švelnia šypsena ir drauge praktiškas.
Didžiausia gyvenimo vertybe laikęs šeimą, artimuosius, stengęsis su visais gerai sugyventi, pirmasis miestelyje įsigijęs lengvąjį automobilį, savo namuose įsirengęs centrinį šildymą.

Baleišių giminės istorijos vingiuose…

Tvarkingas namukas Liepų gatvės pakraštyje. Vieta rami, tyki, menanti, kaip prasidėdavo kiekvienas mokytojo rytas: įjungiamas radijo imtuvas, klausomasi, kas gi nauja nutikę Lietuvoje ir platesniame pasaulyje. Greitai virtuvėje ima triūsti žmona. Kažką verda, kitą kartą kepa, po to šeima sėda pusryčiauti. Prie stalo sėsdavo dažniausiai trise, nes kartu gyvena ir dukra Danguolė ….
Mokytojo Juozo močiutė Kotryna, mamos motina, atsikėlė čionai iš Žemaitijos kartu su legenda virtusiu klebonu Antanu Lenkevičiumi pačioje XIX amžiaus pabaigoje. Kilusi ji buvo nuo Plungės. Garsėjo kaip gera virėja, sumani šeimininkė, nepamainoma klebono „gaspadinė“. Čia, Svėdasuose, ištekėjo už Rudoko. Kuomet gimė anūkas Juozas, ji jau buvo senyvo amžiaus, tačiau labai mėgo mažylį pagloboti, pažiūrėti, kad jis savo reikalais tėvų nuo darbų neatitrauktų. Tad jos globojamas Juozukas pramokęs žemaitiškai, ir dar taip neprastai, kad, kuomet nuėjęs mokyklon į pirmąją klasę, kartu mokęsi berniukai ėmė kumščiuoti ir šaukti, kad jis liautųsi „žydiškai“ kalbėjęs.
Senelis Juozapas Baleišis, garsus plačioje apylinkėje „kalavartų“ meistras, į Svėdasus atvyko iš Vyžuonų dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Pirko gabalėlį žemės Laurelių ulyčioje – Liepų gatvėje. Nusipirkęs kažkokį seną trobesį Butėnuose, nusigriovė ir, parsivežęs statyboms tinkamas medžiagas į Svėdasus, susirentė trobą. Kūrėsi sunkiai, mat net septynis vaikus auginę, pradžioje neturėję net didesnio stalo, valgydavo apsėdę darbastalį – varstotą. Karo metais prasidėjusi epidemija smagiai išretino šeimą : mirė net keturi vaikai. Kraupios patirtys: vieną vaikelį ką tik palaidoję, valgo troboje pietus, kviečia prie stalo ir ant krosnies gulintį sūnelį Jonuką. Tas nebeatsiliepia. Pažiūri – guli tylus, jau miręs, jau net apstingęs…
Močiutė Marijona Baleišienė, tėvo motina, eidavusi dirbti pas žydus – tvarkydavusi kambarius, prižiūrėjusi vaikus, brukdavusi linus, skalbdavusi, kočiodavusi tešlą žydiškiems kepiniams, priimdavusi vaikus kaip pribuvėja.
Baleišių šeimoje augo du sūnūs ir dukra. Vyresnėlis Antanas mokėsi, tarnavo kariuomenėje, galiausiai tapo Lietuvos taupomųjų kasų revizoriumi. Atvažiuodavęs į Svėdasus iš Kauno. Jei kas atrodydavę pernelyg tėviškėje prasta, tuoj nupirkdavęs. Nepatikęs dubuo praustis – tuoj nupirkęs didesnį ir dailesnį.

Tėviškę paveldėjęs Juozapas

Tėviškėje šeimininkauti pasilikęs jaunėlis Juozapas, mokytojo Juozo Baleišio tėtis. Jis dirbęs apie septynis hektarus žemės: jos gabalėliais turėjęs ir pačiame miestelyje, ir Sausalaukėje, Grikiapeliuose, dar pusantro hektaro ganyklų prie Šventosios upės. Seniau žemė buvusi aukso vertės. Prieš sėdamas rugius leisdavo žemelei pailsėti, laikydavo pūdymu. Laikė karvių, arklį, nemažai kiaulių. Dar paimdavo dirbti nelabai mėgstančių žemdirbystę kaimynų sklypus – kalvio Banio, Rokiškyje banko kasininku tarnavusio Augulio. Taip pat prisidurdavo „Vilties“ kooperatyve: padedamas brolio, prekiavo radijo imtuvais, daugiausia „Philips“, ir dviračiais. Šias prabangos prekes įsigydavo su gera nuolaida ir nuo kiekvieno pardavimo pelnydavo apie 50 litų. Pats buvo įsigijęs latvišką imtuvą „VEF“, tai vakarais, ypač vėlų rudenį, žiemą prisirinkdavo pilna troba vyrų žinių pasiklausyti. Klausydavosi ir, ką išgirdę, aptardavo, gausiai tabako dūmais besimėgaudami. Persigerdavo kvapu viskas: troba, drabužiai, o sūnaus Juozo mokykloje mokytoja visai rimtai paklaususi, ar tik jis nepradėjęs rūkyti…
Turėjęs tėvas ir dviratį, vokiečių gamybos „Bitler“, bet juo sūnui važinėti neduodavęs. Ir pats, vos kur trumpai nuvažiavęs, tuoj skudurėliu nuvalydavęs ir – į pastogę. Važiuoti, perkišęs koją po kartele, būsimasis mokytojas išmokęs senu, vos riedančiu kaimyno dviračiu, o tėvelio ratais ėmė važinėti tik sulaukęs dvylikos metų.
Vaikus taip pat nuo mažens prie darbų pratino ir spaudė. Paklaustas apie malonumus, kuriuos teikiąs ežeras, mokytojas J. Baleišis tik šypteldavo – nebuvę kada, nes nuo aštuonerių metų jau tekdavę paskui akėčias sekioti, dešimties – melžti karvę. Tėvelis vertėsi ir prekyba, pieninėje supirkinėjo kiaušinius. Daugiausiai to gėrio priveždavo turgaus dienomis, net arkliais – iš tolimesnių parapijos kampelių ir net nuo Salų, Duokiškio. Pakuodavę į didžiules dėžes eilėmis, kartoninėse dėklėse po tūkstantį kiaušinių. Juos sunkvežimiu išveždavę į Rokiškį. Prasidėjus karui ir užėjus vokiečiams prekyba ne sustojo, o plėtėsi, bendrovei „Sodyba“ supirkdavo ne tik kiaušinius, bet ir antis, žąsis, kalakutus. Sakydavo, kad visa tai iškeliaudavo į Vokietiją.

Mokykla ir mokytojo kelias

Pradžios mokyklą užbaigęs, gal metus ar ilgiau pabuvo namie, kol 1944 metais progimnaziją atidarė Svėdasuose. Mokytojų buvę originalių, puikiai išsilavinusių ir, žinoma, reiklių. Vytautas Merkys dėstė fiziką, Jonas Kastys – piešimą ir braižybą, Jonas Stanys – istoriją, lotynų kalbą ir logiką, Regina Maželienė – vokiečių kalbą, Svėdasų „skrebų“ vado žmona Aleksandra Nesterova – rusų kalbą, mokyklos direktorius Jonas Ziberkas dar mokė matematikos. Dar tebevyko pokario kovos, todėl įsiminė mokytojai Jonas Matulis ir Romas Bagdonas, išėję į partizanų būrį ir žuvę kovoje su okupantais. Ypatingu reiklumu pasižymėjo gimtosios kalbos mokytojas Jonas Beleckas: ne vienam teko paragauti lietuvių kalbos pataisų skonio.
Pirmoji progimnazijos abiturientų laida išleista 1949 m. vasarą. J. Baleišis tapo istorine asmenybe – jam įteiktas pirmasis reformuotos mokyklos baigimo atestatas. Nusprendė mokytis toliau, siekti aukštojo mokslo. Į sostinę išėjo iš Svėdasų pėsčiomis, su lagaminu rankose nužingsniavo link Utenos, ties Šventupiu suko dešinėn, per kalvas vingiuojančiu vieškeliuku nuėjo į Trumbatiškį. Įsėdo į traukinuką, nuvažiavo iki Švenčionėlių, po to nukako traukiniu į Vilnių ir įstojo į Pedagoginį institutą studijuoti fizikos. Asketiškai gyvenant bendrabutyje, nusilpo sveikata, buvo sumanęs mesti, bet, kaip pažangiam studentui, suteikė akademines atostogas. Poilsis baigėsi tuo, kad paėmė tarnauti į sovietų kariuomenę. Pasisekė, nes prievolę atliko Vilniuje įsikūrusioje 16 – toje divizijoje. Galvojo vėl sugrįžti mokytis, bet mokėsi jau neakivaizdžiai, tuo pačiu metu dirbdamas mokytoju.
Mokytojų tuomet labai trūko. Pradžioje darbavosi Debeikiuose, vėliau persikėlė į Nemunėlio Radviliškį, o prabėgus dešimtmečiui vėl sugrįžo į tėviškę – ėmė dirbti Svėdasų vidurinėje. Kūrėsi tėviškės žemėje: jau 1962 metais su šeima įsikėlė gyventi į jaukų plytinį namuką.

Bene pirmasis nuosavame name miestelyje įsirengė centrinį šildymą. Daugelis supratingų vyrų kvailino, tačiau nusipirko kelias tonas anglių ir viduje buvo taip šilta, kad ir žiemą vaikai basi po namus bėgiojo.
Apie 1957 metus atsirado galimybė įsigyti automobilį. Nors pinigų neturėjo, bet tūkstantį pasiskolino, 500 pridėjo mama ir vieną gražią žiemos dieną išvyko į Maskvą. Pasisekė – už 2200 rublių nusipirko naujutėlį „Zaporožietį“, tokį, kur dabar „kupriuku“ vadina. Į Lietuvą važiavo ilgiau nei parą: automobiliukas negreitas, o dar plomba uždėta, tai riedėjo tik kokių 50 kilometrų per valandą greičiu. Į gatvelę įriedėjo vakare, o įvažiuodamas į kiemą įstrigo pusnyje. Tai ir paliko iki ryto, nes jau buvo be galo nuvargęs. Automobilis puikus, benzino „valgęs“ nedaug, o ir to litras gal tik 5 kapeikas tekainavęs, tai važinėjęs daug. Buvęs mokytojo Juozo „kupriukas“ tuomet gal vos trečias nuosavas automobilis Svėdasuose.
Mokykloje J.Baleišis svėdasiškių jaunimą mokė rusų kalbos. Palengva įgijo kvalifikaciją, per ketverius metus pelnė diplomą ir jau tapo tikrų tikriausiu mokytoju.

Apie dar vieną šeimos mokytoją…

Birutė Girčytė Baleišienė, mokytojo Juozo Baleišio žmona, taip pat daugybę metų dirbo mokytoja. Taip jau nutiko, kad, pokariu besislapstydama, tikėdamasi išvengti represijų, atklydo į Svėdasus. Čia baigė vidurinę mokyklą, po to, tapusi mokytoja, čia sutikusi Juozą, būsimąjį vyrą, taip pat svėdasiškį, ištekėjusi ir likusi visam laikui.
Dabar jau ir anūkai visi suaugo, šen ten sėkmingai darbuojasi ar mokosi. Sūnus Linas, tarsi mėgdžiodamas tėtį, penkiasdešimties sulaukęs augina dar nė dešimties metų neturinčią pagrandėlę.Visus giminės žmones visuomet vienijo ir tebevienija meilė Svėdasams, savam kraštui, savam miesteliui. Tai liudija ir du Jono Kasčio paveikslai, puošiantys jaukiojo namuko kambarius. Abiejuose įprasminta Alaušo legenda. Viename žvilgsnį traukia miestelis, globojamas aukštyn kylančių bažnyčios bokštų, kitame romiai tyvuliuoja ežeras, kurio raibuliuose tarytumei aidi legendinio varpo gaudesys.
P.S. Prabėga metai, kartais jie veik ir neužkliudo žmogaus. Kažkas gimsta, kažkas tyliai miršta, pasitraukia iš spalvingo miestelio paveikslo… Tik atmintis, joje įstrigę vaizdai, garsai, nutikimų nuotrupos atgaivina ir vis primena tuos, kurie jau ne su mumis: jau nutolę, nurimę, Anapus išėję. Taip tyliai išėjo ir mokytojas J. Baleišis. Jo žmona dar pasirodo miestelyje. Džiugiu šypsniu švysteli mokytojų anūkė Agnė Kiaušienė, stumdama vežimuką su savo dvyniais. Gyvenimas tęsiasi, skleidžiasi, teka nesustodamas. Vienos giminės išnyksta amžiams, kitos skleidžiasi naujomis, vis labiau džiuginančiomis formomis.