Keliautojas, įkopęs į du Everestus, nusileido Anykščiuose

Vladas Vitkauskas – alpinistas, žmogus legenda. Jis keliautojas, Lietuvos alpinizmo asociacijos steigėjas ir pirmasis prezidentas, fotografas, iškilių žmonių ir įvykių atminimo gaivintojas, ekologas.
Viduklėje gimęs Raseinių garbės pilietis, Vilniuje keturis dešimtmečius nugyvenęs, 2015 –ųjų rugsėjo mėnesį įsikūrė Anykščiuose.
O mūsų pokalbis, prisiminus kalnus, rutuliosis apie Anykščių rajone įamžintą Lietuvos Everestą ir santykius su anykštėnais bei gyvenimą šalia Šventosios.

– Kada  pirmą kartą teko apsilankyti Anykščiuose, kokius įspūdžius prisimenate?

– Pirmą kartą Anykščiuose lankiausi būdamas moksleivis, kai lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos organizuotoje ekskursijoje keliavome po literatūrines Lietuvos vietas. Važiavome nedengtu sunkvežimiu, kažkodėl pramintu „Zose“, atviri vėjui ir saulei.  Anykščiai atmintyje įstrigo kaip žalias kraštas su Puntuko akmeniu, literatūros klasikais Jonu Biliūnu, Antanu  Vienuoliu – Žukausku, Antanu Baranausku.  

– Į Everestą įkopėte vienas, tačiau, kad galėtumėte kopti , buvote formaliai registruotas kaip Nepalo moterų ekspedicijos fotografas, tad, atrodo, pati lemtis ragino tapti fotomenininku. Nusileidęs nuo didingojo kalno viršūnės į bazinę stovyklą 5300 m. aukštyje, išsekęs, nušalusiais pirštais,  grįžote atgal, į viršukalnę, kad grąžintumėte žuvusios šios ekspedicijos vadovės Pasang Lhamu kūną.  Lietuvoje gimė jūsų fotoalbumas „Aukščiau pasaulio viršukalnių“. Jo  pristatymą ir nuostabiausių fotografijų parodą prisimenu 1999 – aisiais buvus Anykščiuose. Gal tada, susipažinus su anykštėnais, sukirbėjo mintis kada nors čia apsigyventi?

– Mintis ištrūkti iš didmiesčio tvaiko, sumaišties, beprasmiškai prarandamo laiko, pagaliau ir dėl sveikatos, subrendo po 2011 – ųjų. Dairiausi artimesnės kultūrai, sveikatai nekenksmingos vietos maždaug 100 kilometrų nuo Vilniaus spinduliu. Nebuvau pasiruošęs kažką statyti ar perstatyti, ieškojau nediduko namo. Tuomet dažnai lankydavausi Anykščiuose, draugavau su sveikos gyvensenos klubo „Vaivorykštė“ nariais. Kartą paskambino anykštėnams gerai pažįstama Sveta Smertjeva ir pasakė,  kad yra parduodamas namelis, kuris galbūt man tiktų. Kai atvažiavęs jį pamačiau ir dar sužinojau, kad jis priklauso legendinio Anykščių mokytojo, keliautojo, poligloto, sodininko Jono Juknevičiaus šeimai, supratau, kad geriau nerasiu. Taip 2015 – ųjų rugsėjo mėnesį apsigyvenau Šilelio gatvėje, prie A. Baranausko išaukštinto Anykščių šilelio ir ranka pasiekiamos Šventosios. Man pasisekė – visiems sakau, kad  taip žmoniškai gerai kaip čia niekuomet nesu jautęsis. Kartais po susitikimų su didmiesčių vaikais susimąstau, pagalvoju, kad dalis jų gyvena tamsos nematę, tylos negirdėję. Aš tyla ir ramybe džiaugiuosi kiekvieną dieną, bėgioju Anykščių šilelyje, maudausi Šventojoje.

– Pirmosios dienos Anykščiuose, pažintys, džiaugsmai, o gal nusivylimai?

– Daugybė malonių atradimų. Aplinka labai palanki sveikatai. Beveik nesugadinta, natūrali gamta, kairiojo upės kranto atkarpa nuo kempingo iki Dainuvos slėnio funkcionali, meniška, nuteikianti poilsiui ir kūrybai. Bendraujant su kaimynais,   santykiai, galima sakyti, beveik giminiški. Šilelio gatvėje naktį ramiau negu kaime. Man svarbi bendrystė su Anykščių krašto kultūros žmonėmis. Tarp  jų turiu daug bičiulių ir tuo džiaugiuosi.

– Esate Pasaulio anykštėnų bendrijos Anykščių kolegijos narys. Kiek po visą pasaulį pasklidę anykštėnai gali keisti Anykščius?

– Mano nuomone, ne tik gali, bet ir keičia. Žinau ne vieną, kurie, sugrįžę iš kitų šalių, čia pradeda verslą, kuria šeimas. Anykščių koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre juk nuolat vyksta kraštiečių koncertai, parodos. Dalyvavau Pasaulio jaunimo suvažiavime Vokietijoje, lankiausi Vasario 16 – osios gimnazijoje. Ir ten teko sutikti  bendradarbiauti norinčių anykštėnų, kurie domėjosi galimybėmis sugrįžti ir gyventi Anykščiuose.

– Kas Anykščiuose jus džiugina, kokias matote perspektyvas?

– Manau, kad Anykščiai juda strategiškai teisinga linkme. Prasmingas siekis dėl kurorto statuso. Per Anykščiuose praleistus metus pastebiu ženklių pasikeitimų. Lajų takas vilioja kaimyninių šalių keliautojus, kokybišką poilsį suteikia SPA,  atsiveria kokybiško maisto kavinės, vis daugiau pramogų teikia verslininkai. Tačiau nemaloniai nuteikia ir šilelyje, ir paupyje primėtytos šiukšlės. Anykščių šilelio, SPA,  Lajų tako link vedanti Vilniaus gatvė turėtų labiau reprezentuoti Anykščius. Deja,  ją dar „puošia“ sovietmečiu statyti elektros stulpai…

– Jūs su oreiviu Vytautu Samarinu prieš 15 metų, lapkričio 27 – ąją, karšto oro balionu pasiekėte absoliutų Lietuvos aukščio rekordą: Anykščių rajono teritorijoje pakilote į 10064 metrų aukštį. Tai gerokai aukščiau negu Everestas. Nors skrydis truko vos porą valandų, patyrėte nemaža išgyvenimų. Ką jums reiškia šis Everestas?

– Šis skrydis  su Vytautu Samarinu į dangaus žydrynę tiesiogiai siejasi su Everestu. Du lietuviai oro balionu buvo pakilę į septynių kilometrų aukštį, o bendrovė „Kauno grūdai“ turėjo šalyje didžiausią oro balioną. Vadovui parūpo rekordą pagerinti. Jie susirado mane ir pasiūlė kilti kartu su pilotu, tačiau atsisakiau: skrydis dėl rekordo manęs nesudomino. Po kiek laiko mane susirado jų atstovė ir paklausė, ar aš nenorėčiau Lietuvoje pakilti į Everesto aukštį. Kiek pasvarstęs, sutikau. Prieš tai su šiokiais tokiais nuotykiais buvo bandomasis skrydis Birštone, po to pasiruošę mėnesį laukėme tinkamo oro. Mums reikėjo palankaus vėjo koridoriaus, kad  nenuskristume į Kaliningradą arba vėjas nenuneštų pas Lukašenką. 2006 – ųjų lapkričio 27 – osios rytą Vilniuje pylė lietus, o sinoptikai mums buvo išpranašavę skrydžiui palankų orą.  Kilome iš Šiaulių, o čia oras buvo  giedras, vaiskus, be vėjo. Buvau apsirengęs ta pačia apranga, su kuria įkopiau į aukščiausią Antarktidos viršūnę, užsidėjęs deguonies kaukę. Esu kalnuose įpratęs taupyti deguonį, tad ir šį kartą, kai pakilome į keturių kilometrų aukštį, atsukau deguonies baliono rankenėlę ne iki galo.Tačiau čiaupas, matyt, tinkamai nesuveikė. Kvėpuoti darėsi vis sunkiau, o kai pakilome aukščiau nei aštuonis kilometrus, pajutau, kad temsta sąmonė. Intuityviai rankenėlę atsukau pirma į vieną, po to į kitą pusę, nes nesusigaudžiau, kada atsuku ar užsuku. Pataikiau, čiaupas suveikė, atsigavau. Vytautas pasakė, kad pasiekėme dešimties kilometrų aukštį, o aš ženklais rodau, kad galėsime kilti iki vienuolikos kilometrų, tačiau jis kategoriškai parodė, kad aukščiau nebekilsime. Oro srautas 56 laipsnių šaltyje  mus nešė 150 kilometrų per valandą greičiu. Sėkmingai nusileidome kitapus Utenos. Vietą, kurioje mes pasiekėme aukščiausią tašką,  po kelių metų anykštėnai pažymėjo masyviu akmeniu iš Andrioniškio laukų, dar vėliau buvo pritvirtinta emblema, vaizduojanti kalno viršūnę, ir užrašai. Tuo pasirūpino Anykščių savivaldybės vadovai Sigutis Obelevičius, Donatas Krikštaponis, vyriausioji architektė Daiva Gasiūnienė ir kiti.

– Jūsų kasdienybė, buitis. Ar sapnuojate kalnus?

– Kiekvieną dieną turiu užsitarnauti. Nepabėgiojęs arba nepažygiavęs šilelio takeliais, Šventosios pakrantėmis, nebūčiau darbingas. Darbų daugiau negu galėčiau suspėti  – projektinių, leidybinių, susitikimų, kultūros renginių… O kalnus sapnuoju – ne viršūnes, dažniausiai snieguotus kalnagūbrius. Būnu laimingiausias, kai į šonus ištiesiu rankas, išskleidžiu jas kaip sparnus, pakylu nuo žemės ir sklendžiu, nejausdamas kūno…