Diskusija apie „užmiškėjusius“ Anykščius

Lapkričio 23 dieną į nuotolinį posėdį buvo susirinkusi Anykčių rajono savivaldybės Kultūros taryba. Nuspręsta Anykščių rajono tarybai rekomenduoti į tradicinių festivalių sąrašus įtraukti konkursą – festivalį „Muzikinė akvarelė“ bei festivalį „Pėdos“.
Kultūros tarybos nariams taip pat buvo pristatytas Anykščiuose planuojamas „Lėtos architektūros ir lėto meno“ festivalis. Pristatymo metu užgimė diskusija apie Anykščių miesto botaniškumą.

Festivalį pristatęs architektas, Lietuvos architektų rūmų tarybos narys, laikraščio „Statybų pilotas“ redaktorius Audrys Karalius sakė, kad planuojamame „Lėtos architektūros ir lėto meno“ festivalyje surengtoje konferencijoje jis bandys prikalbinti apie miesto botaniškumą pranešimą skaityti Anykščių rajono merą Sigutį Obelevičių.
„Miesto kultūros skleidimas per augaliją, per „žaliąją“ architektūrą yra ne mažiau svarbus nei per tą „kietąją“ architektūrą“, – sakė A.Karalius.
Apie miesto botaniškumą savo nuomonę turėjo Kultūros tarybos narys, kultūrologas Vytautas Balčiūnas.
„Botaniškumas Anykščių yra labai svarbu, bet būtų svarbus ir „išbotaninimo“, „išparkinimo“ aspektas. Esu paveiktas to senojo atminties kodo, kur čia buvo smėlio kopos. Man prieš mirtį yra liudijusi Monika Lapinskaitė, ji buvo dailininkė, bendravusi su Vydūnu, kuris negalėjęs patikėti, kad kažkur toli, kontinente, esančios smėlio kopos, tai buvo specialiai atvažiavęs, pas Vienuolį gyvenęs ir pats jas pamatęs. Ten, kur Jonas Biliūnas palaidotas, yra smėlio kalnas. Dar prisimena anykštėnai čia plytėjusius pustomo smėlio kalnus, o dabar visas miestas „suparkintas“, visur medžiai auga, net Laimės žiburio nebematyti. Čia viskas medžiais užauga, apauga. Net nuėjau prie Vienuolio kapo, tai žiūriu – krūmai beveik pusę paminklo užrašo dengia. Meras, kiek žinau, yra ne tik botanikas profesionalas, bet ir „išbotaninimo“ meistras. Net kartą kalbėjome, kad reiktų, kaip Rukloje, pasprogdinti, kad ta smėlio kopa atsivertų. Naftos čia gal nėra, mineralinis vanduo, kaip žinia, čia pulsuoja labai geros kokybės po Anykščiais, bet ką daryti su ta smėlio atmintim? Nusižiūrėjau buvusį kino teatrą „Šilelis“ – ten labai gera būtų siena didelei panoramai. Kaip pajusti, kad visa šita urbanistika „lėto miesto“ architektūriniame vaizdinyje turi ir labai svarbias spindinčio smėlio erdves.Lietuvos literatūros tyrinėtoja Regina Mikšytė, tyrinėdama Antaną Baranauską, yra labai gražiai įvardijusi, kad „tie šileliai kažkur buvo pakrašty, greitasroviai upeliukai vagojo smėlynų erdves“. Ir dabar visa tai yra pavirtę mišku, tokiu užmiškėjusiu miestu .Ir tos žemumos užpelkėjusios. Todėl kontrasto tokio nebejaučiame“, – kalbėjo V.Balčiūnas.
Anykščių rajono savivaldybei strategijas rengiantis architektas A.Karalius sakė, kad vienas iš jo uždavinių – į Anykščių miestą sugrąžinti pušis.
„Anykščiai gimė pušyne, o tos pušys iš miesto yra praktiškai išvarytos. Lietuvių ir šiaurės europiečių sąmonėje kurortas asocijuojasi su pušynu. Kuo daugiau pušų, tuo labiau kurortiškas yra miestas. Vartojant sąvoką „botaniškumas“, visiškai nereiškia „išprosyti“ vokiškai gazoną. Botaniškumą aš suvokiu kaip botaniškai sąmoningą ilgesį. Tai nereiškia, kad mes visur, kaip prie degalinių, „prosinam“ tuos gazonus ir formuojam iš kažkokių tujų burbulus arba „pudelius“. Mes kažkada su Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Daiva Gasiūniene diskutavome, kad Anykščiuose tam tikri plotai galėtų būti nešienaujami, kad natūrali žolė ateitų iki miesto.Mes kalbame apie Anykščius, kaip apie vertybinį miestą, kuris kažką daro ne dėl to, kad visi taip daro, o žino, kad taip daryti reikia. Todėl ir noriu S.Obelevičių ištraukti iš uždaro Traupio botaninio poligono į dienos šviesą. Miesto „žalioji“, „mėlynoji“ ir „kietoji“ architektūra turi būti tam tikroje partnerystėje. Jei kalbame apie kurortą, „žalioji“ architektūra tampa labai stipriu partneriu. Jokio kurorto negalima sukurti vien iš „kietosios“ architektūros, nes gausime tokią Dubajaus tipo fantasmagoriją“, – kalbėjo A.Karalius.
Į diskusiją įsitraukusi Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja D.Gasiūnienė kalbėjo, kad kurorto statusas – tai ne Vyriausybės surašytas sprendimas, o pirmiausia miesto želdiniai.
„Kaip ir minėjo architektas A.Karalius, iš miesto yra išvaryta pušis. Miestas nelabai į tą tradiciškai suvokiamą kurortą panašus, todėl sunku moraliai pereiti prie smėliakalnių atidengimo, nes tas balansas dingsta. Mes neturime 60 proc. žaliųjų plotų ir mes negausime kurorto statuso. Jei miestas būtų apželdintas ir kiekvienas nesigvieštų pjauti, tai dabar vyksta intensyviai ir beatodairiškai žiauriai, tada būtų kitaip“, – sakė D.Gasiūnienė.