Specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus tenka „prisijaukinti“

Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Elena Bražiūnienė pedagogės darbą dirba jau 42-ejus metus.
Nuo pat mokytojavimo pradžios E. Bražiūnienė susiduria ne tik su gabiais vaikais, – ir su įvairių sutrikimų turinčiais moksleiviais. Tokį darbą mokytoja teigia pasirinkusi neatsitiktinai – vaikystėje pati patyrusi neteisybės jausmą, nusprendė: užaugusi sieks, kad kiti vaikai būtų laimingesni.

(Atkelta iš 1 psl.)

– Kas yra specialiųjų ugdymosi poreikių vaikai? Ar tai vaikai su emociniais sutrikimais, ar tiesiog mokymosi sunkumus patiriantys?

– Tai mokiniai, kurių galimybės mokytis, įsisavinant ugdymo turinį, dalyvaujant klasės, mokyklos, visuomenės gyvenime dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų, yra ribotos. Specialiųjų ugdymosi poreikių klasifikacija yra plataus spektro. Tai intelekto, specialiojo pažinimo, kalbos ir komunikacijos, judesio, regos, kompleksiniai, emocijų, elgesio, socialinės raidos, neurologiniai, autizmo spektro sutrikimai.

– Kaip suprasti, kad vaikas turi sunkumų? Gal jis tiesiog tinginys ar išlepintas, kaip dažnai yra sakoma?

– Vaikai iš prigimties yra labai smalsūs, kūrybingi ir tikrai nevalia jų vadinti išlepintais ar tinginiais. O atpažinti sutrikimus nėra labai sudėtinga: jei pirmoje klasėje vaikas sunkiai pritampa, stokoja mokymosi motyvacijos, yra agresyvus, atsiranda ryškių pykčio priepuoliukų, jis vengia bendravimo, šalinasi klasės draugų, vengia akių kontakto, patiria mokymosi sunkumų, greit pavargsta – tai pirmieji signalai suaugusiesiems: „Padėkite man“.

– Kokių sutrikimų turinčius vaikus Jums tenka mokyti? Kaip juos „prisijaukinate“?

– Tenka mokyti įvairaus spektro, specialiojo ugdymosi poreikių turinčius mokinukus. Tai intelekto, kompleksinių, emocijų, elgesio, socialinės raidos, autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai. Labai tinka žodis ,,prisijaukinti“, dažnai jį vartoju, ne tik specialiųjų poreikių mokinių, bet ir sveikų vaikų artumui apsakyti. Tik ,,prisijaukinus“ vaiką, pažinus jo charakterio, temperamento savybes, pažinus ir pripažinus jį, kaip asmenybę, abipusio pasitikėjimo, pagarbos, pakantumo ir didžiulio tikėjimo vaiko sėkme, kad jam pavyks, sąlygomis imiesi ugdymo. Toks mokinukas pirmiausia turi saugiai jaustis mokykloje ir tikėti tavimi.

– Ar pritariate tam, kad tiek specialiųjų poreikių, tiek ir gabūs vaikai mokytųsi kartu? Ar nenukenčia gabieji ir galbūt sunkumų turintiems būtų lengviau mokytis pagal jiems vieniems pritaikytą programą ir su tik jiems vieniems paskirta mokytoja?

– Tai tikrai labai skausmingas ir aktualus klausimas. Nuo 1991 metų yra pradėtas vienas iš švietimo politikos prioritetų – įtraukusis ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose. Iš dalies pritariu: nukenčia tiek vieni, tiek kiti.

Kadangi visose Lietuvos mokyklose vykdomas specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių įtraukusis ugdymas, švietimo sistema vis dar ruošia aplinką tokiems vaikams. Ji dar nėra davusi reikalingų įrankių. Nėra lengva dirbti su tokiais moksleiviais: klasėje reikalingas padėjėjas, reikia specialistų, kurie talkintų šiems mokinukams. Reikia dar įdėti darbo.

Pirmiausia, ką reikėtų padaryti, kad abiejų šių grupių vaikų ugdymas vyktų kokybiškai ir kad nė viena pusė nebūtų nuskriausta ,– tai  sumažinti mokinių skaičių klasėse. Tai būtinybė. Tikiu, jog artimiausiu laiku mūsų šviesiausieji švietimo sistemos protai taip ir padarys.

Vaikas, turintis raidos sutrikimų, turi teisę būti pripažintas, jam turi būti suteikta galimybė lavintis pagal savo gebėjimus, gyventi klasės, mokyklos bendrijoje. Manau, jog tie mokiniai, kurie turi emocijų, elgesio, žymių intelekto sutrikimų, negebantys valdyti pykčio priepuolių ar yra agresyvūs, turi būti mokomi mokykloje įsteigtoje specialiojoje klasėje. Su šiais vaikais dirbtų ne viena mokytoja, o specialistų komanda. Ir tik tuomet, kai vaikas įgytų tinkamus elgesio korekcijos, emocijų valdymo įgūdžius, jis būtų pamažėle integruojamas į pamokas. Taigi, laimėtų abi pusės. Ir ugdymo procesas vyktų sklandžiau.

– Kiek šiuo metu klasėje turite mokinių? Kiek iš jų – su specialiaisiais ugdymosi poreikiais?

– Šiuo metu turiu 21 mokinį, antrokus. Iš jų – keturi su specialiaisiais poreikiais. Pirmoje klasėje tokių mokinukų buvo septyni, bet trys išvyko gyventi  kitur.

Prisitaikyti tiems „kitokiems“ vaikučiams klasėje iš tiesų yra nelengva. Ugdymo metu vyksta ištisas procesas, kol pavyksta ir vieniems, ir kitiems mokiniams prisitaikyti, pripažinti vieniems kitus, toleruoti, būti pakantesniems, jausti pagarbą. Tai yra labai nuoseklus, sistemingas ir nelengvas darbas. Bet mums pavyko. Džiaugiuosi, kad šiemet mes jau sutariam ir bendradarbiaujam, vieni kitiems padedam, ir, sakyčiau, labai ryškių patyčių išvengiam.

– Ar yra klasėje kažkoks „limitas“, kiek gali mokytis specialiųjų poreikių turinčių vaikų?

– Tokio „limito“ nėra. Yra tik nustatytas maksimalus moksleivių skaičius klasėje – 24.

– Kaip integruoti klasėje „kitokį“ vaiką? Kaip išvengti Jūsų minėtų patyčių, užgauliojimų? Vaikai žiaurūs, greitai „suuodžia“, kuris silpnesnis…

– Klasėje atsiradus neįgaliam vaikui, išryškėja jo padėties kitoniškumas. Vaikai puikūs psichologai,

greitai „suuodžia“, jog kažkas vyksta ne taip. Koks yra mokytojo požiūris į tą „kitonišką“ vaiką, toks požiūris bus ir klasės mokinių. Todėl, nors ir tikrai toks mokinys kelia labai didelių rūpesčių, mokytojas turi priimti vaiką ne tik su privalumais, bet ir su trūkumais ir į aplinką transliuoti gerąsias vaiko savybes, kad klasės draugai pamatytų, jog tas vaikas toks pat kaip jie, tik truputį kitoks. Ir jam reikia draugų pagalbos. Būna visko – ir patyčių, ir užgauliojimų – bet šiame procese, pamokose, pertraukose, klasės valandėlėse, išvykose ir kitose veiklose vyksta sistemingas, nuoseklus, vaiką į klasės gyvenimą integruojantis, procesas.

Tai tarsi akmens ridenimas į  kalną. Bet, kai pamatai, jog vaikas užaugo elgesiu, valdo emocijas, kai ima šypsotis jo akys, jis patiria sėkmę, pažinimo džiaugsmą, vadinasi, ne veltui ridenai tą sunkų „akmenėlį“…

– Kaip Jūs elgiatės su netramdomais mokiniais? Ką daryti, jei pamokoje vaikas neklauso, kelia isteriją, galbūt net mušasi?

– Yra parašyta labai daug knygų, kaip elgtis su šiais mokinukais, tačiau nėra parašytos knygos tam konkrečiam tavo klasėje besimokančiam vaikui, kuris patiria sunkumų. Ją betarpiškai rašo mokytojas ir vaikas bendradarbiaudami, patirdami sėkmes ir nesėkmes, tikėdami ir pasitikėdami. Labai svarbu rasti laiko išklausyti ir suprasti. Dažniausiai vaikas vienaip ar kitaip elgiasi, nes nepatenkinami jo baziniai poreikiai. Tad kokia gali eiti kalba apie mokslus? Jam iki mokslų toli, kaip iki kosmoso…

Netramdomi vaikai – tai SOS pagalbos šauksmas, transliuojamas suaugusiems: „Prašau tik supratimo“. O kaip „tramdau“, nuraminu? Turime nusiraminimui įvairių priemonių, mokykloje – nusiraminimui skirtas kambarėlis, klasėje – nusiraminimo pagalvėlė, nusiraminimo kėdutė.

Pamenu, vieną ramybės „drumstėją“ pasodinau ant tos kėdutės, jis man sako – vis tiek nenusiraminu, o aš jam sakau, dar reikia 3 minutes pasėdėti ir įdaviau smėlio laikroduką, jis žiūri į byrančias smilteles ir matau, kaip šypsosi ir rimsta.

– Kiek svarbu yra kuo anksčiau nustatyti vaiko raidos, elgesio sutrikimus?

– Iš tiesų, mama drauge su šeimos gydytoju turi vaikutį stebėti nuo pat gimimo. Stebėti, kalbėtis, neslėpti. Kuo anksčiau pastebimi raidos pakitimai, tuo lengviau yra vėliau. Nes dažniausiai diagnozė būna pavėlinta. Vaikučiai į pirmą klasę ateina su deformuotais charakteriais, labai ryškiais emociniais ir elgesio sutrikimais.

Pastebėjau labai įdomų dalyką ir pasidariau  statistiką: daugiausia su emociniais, elgesio ir dėmesio sutrikimais į mokyklą ateina berniukų. Yra tik viena kita mergaitė. Mano nuomone, tai yra netinkamas suaugusiųjų arba tėvelių elgesys berniukų atžvilgiu. Ko gero, trūksta žinių, kaip juos auklėti. Žinau, kad nuo dvejų iki ketverių metukų, kuomet vyksta savarankiškumo krizė, kai berniukai protestuoja ir užsispiria –  pykčio priepuoliai per dieną kartojasi net iki 24 kartų –  tėveliai nebesusitvarko, jie ima „laužyti“ vaiką kaip asmenybę, netinkamai bausti. Į mokyklą vaikai iš namų atsineša netinkamą elgesio modelį. Tada smurtauja kitų vaikų atžvilgiu, o tada tą rėžį ištaisyti yra labai sunku. Nors įmanoma.

– Ar tiesa, kad šiais laikais yra daugiau vaikų su specialiaisiais poreikiais? Kaip su jais būdavo elgiamasi anksčiau, ar teikiama kokia pagalba? Dažniau turbūt už netramdomą elgesį mokiniai būdavo metami iš mokyklos nei jiems ieškoma pagalbos?

– Daugiau kaip 600 milijonų žmonių (apytiksliai 10 procentų visos pasaulio populiacijos)  kenčia dėl vienos ar kitos negalios. Sparčiai besikeičiant ekonominėms ir socialinėms visuomenės sąlygoms, daugėja specialiųjų poreikių vaikų. Šie mokiniai, jei neklystu, sudaro iki 20 procentų visos Lietuvos moksleivių populiacijos.

Nuo 2011 metų keitėsi ir specialiųjų ugdymosi poreikių apibrėžimas. Jis įvardija platesnį sutrikimų spektrą.

– Jei klasėje yra „kitokių“ mokinių, galbūt likusi klasės dalis yra tolerantiškesnė, užauga kitokiems žmonėms pakantesni žmonės?

– Be abejo, jie įgyja kitokių patirčių, išmoksta pamatyti, kad yra visokių žmonių, suprasti kitokį vaiką.

(Atkelta iš 5 psl.)

Kartais būna ir skausmingų patirčių, bet jie geba pamatyti savo bendraamžių kitoniškumą ir jiems padėti.

Net ir mūsų klasėje, kai vaikai buvo pirmokai, sveikieji mokiniai labai šalinosi „kitokių“ vaikų, juos ignoravo. Buvo labai daug tokių dalykų, kur reikėjo kalbėtis tiek klasės valandėlėse, tiek individualiai. Yra net ir tėvelių, kurie pasako savo vaikams, kad su tuo ar anuo draugauti negalima. Vaikai atviri, jie taip ir pasako: „Man mamytė liepė su tavim nedraugauti“. Kalbamės, kad klasėje esame kaip šeima ir turime padėti išmokti elgtis tinkamai, jei sunku, suteikti draugui „pirmąją pagalbą“. Ir mums pavyko: jie randa bendrą kalbą tarpusavyje.

– Tačiau tokiems vaikams pagalbos mokykloje neužtenka, reikalingi ir kiti specialistai?

– Tikrai taip. Kai tokiam vaikučiui prasideda ta didžiulė audra galvelėje ir savo priemonėmis klasėje nepavyksta jos nuraminti, į pagalbą pasikviečiu specialistą ir tada jis vaiką nusiveda į nusiraminimo kambarį. Kai jis nusiramina, tada vėl būna integruojamas į pamoką.

– Ar nebūna problemų su tėvais? Ar visi pripažįsta, kad jų vaikas – „kitoks“, ar netenka įrodinėti, kad vaikui reikia pagalbos? Koks tėvų ir koks mokytojo indėlis turi būti mokant tokį vaiką?

– Sėkmė juk priklauso ne tik nuo mokytojo lūkesčių, bet ir nuo tėvų vertybinių nuostatų, bendradarbiavimo, stereotipų, požiūrio į vaiką. Dažnai tėvai vengia arba gėdijasi pripažinti, jog vaikas yra „kitoks“, ypatingas, tuomet tenka įrodinėti, jog vaikui reikalinga pagalba. Mokytojo, tėvų, specialistų indėlis yra didžiulis. Juk tai mes, suaugusieji, esame pagrindiniai vaiko pagalbininkai, globėjai, patarėjai, padedantys vaikui susivokti ir atrasti savo vietą šiame sudėtingame pasaulyje.

– Kiek metų pati dirbate pedagoge? Ar dirbate ir vaikų psichologe? Ar visuomet dirbote ir su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais? Kuo šis darbas sunkus, kuo – įdomus? Ar patartumėte jauniems žmonėms rinktis tokią profesiją?

– Kartu su mokinukais esu jau 42 metus. Niekada nesuabejojau profesijos pasirinkimu. Žaviuosi savo profesija, nors neslėpsiu, būna nepaprastai sudėtingų situacijų, akimirkų… Bet pamatai ryte vaikų spindinčias akis ir negali nesišypsoti, neri į pamokas, į vaikų pasaulį. O mokytojas be psichologinių žinių – tarsi be oro… Ypač dirbant su specialiųjų poreikių vaikais.

Taip, visuomet teko dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, nors jie taip ir nebuvo įvardijami. Šis darbas yra sunkus, nes tenka ginti vaiko teisę į visavertį ugdymą bendrojo lavinimo mokykloje nuo sveikus vaikus turinčių tėvų, visuomenės požiūrio. Dažnai sveikus vaikus turintys tėvai mokytoją smeigia prie sienos ir kaltina dėmesio stoka jų vaikams arba, ignoruodami klasę su „kitokiais“ vaikais, pasirenka kitą mokyklą. O juk kiekvienoje mokykloje ir kiekvienoje klasėje „kitokių“ mokinių yra.

Šiems vaikams ypač reikalingas ugdymo kompleksiškumas, visapusiškumas: tėvai, pedagogai, specialistai, bendraamžiai, visuomenė. Tolerancija už teisę būti „kitokiam“. Kai vaikas patiria sėkmę, klasėje tampa lygiaverte asmenybe, yra aktyvus, išdrąsėja, susivaldo, patiria pažinimo džiaugsmą, galų gale patiria sėkmę, atgimsta motyvacija mokytis, tuomet ir pajunti Sizifo ridenamo į kalną akmens  motyvo prasmingumą.

Nėra kūrybiškesnės, spalvingesnės, prasmingesnės, įdomesnės, įvairiapusiškesnės profesijos nei mokytojo profesija. Tik pakeliui į šią profesiją jaunuoliams rekomenduočiau pasiimti neišsenkančią kantrybę ir besąlygišką meilę vaikams.

– Kokios savybės yra svarbiausios mokytojui, dirbančiam su tokiais vaikais?

– Manau, kad diplomas mokytojui suteikia tik teisę dirbti. Ypač specialiųjų poreikių vaikams mokytojas turi būti linksmas, būtinai – empatiškas, charizmatiškas, intriguojantis bet kokioje situacijoje, geras, bendraujantis, pasitikintis savimi, kūrybiškas, pakantus ir be galo kantrus, turėti talentą mokyti. Taip pat jis turi mokėti spręsti vaikų problemas, turėti tam įgūdžių. Ir, žinoma, jis privalo mylėti vaikus ir savo darbą.

Vaikas, turintis specialiųjų poreikių, labai jaučia mokytoją, jo energetinį pulsą. Jei susinervini, būni ne visai kantrus, neramus, gauni atgal tą patį – vaikas taip pat bus neramus. Todėl privalai į pamoką ateiti linksmas, gerai pailsėjęs, nusiteikęs pozityviai, kad tau pavyks ir kad atneši sėkmę.

– Kur mokėtės pati ir kaip nusprendėte tapti mokytoja, dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais?

– Klaipėdos universitete baigiau  ikimokyklinės pedagogikos ir psichologijos studijas, o Šiaulių universitete pradinio ugdymo socialinių mokslų edukologijos studijas.

Iš tiesų, jau būdama maža žinojau, kad dirbsiu su mažais vaikais. Mano vaikystėje įgyta neigiama patirtis pastūmėjo rinktis šitą profesiją. Kai buvau maža, patyriau tokių neteisingų nuobaudų savo atžvilgiu, kuomet net nesupratau, už ką buvau baudžiama. Mano tėtis buvo griežtas ir aš protestavau prieš tas neteisingas nuobaudas. Vėliau mokykloje pastebėjau diskriminaciją iš mokytojų pusės kai kurių mokinių atžvilgiu, nes kai kurie mokiniai buvo privilegijuoti. Matydama visa tai, galvojau: kai aš užaugsiu, aš dirbsiu su mokiniais ir mokysiu suaugusius ir tėvelius, kad jie taip nesielgtų. Jau mažytė žinojau, kad šį darbą dirbsiu, ir šito siekiau.