Prisiminimuose – Konstantino Sirvydo mokykla

Dabužių bažnytkaimyje nuo 1921 – ųjų mokykla buvo tarsi gyvybės eliksyras. Čia mokė vaikus rašto, žadino žinių poreikį, visus mokytojų pavyzdžiu skatino siekti geresnio, tauresnio, šviesesnio gyvenimo. 1989 m. šiai mokyklai, pirmajai iš devynmečių mokyklų Lietuvoje, buvo suteiktas Konstantino Sirvydo, mokslininko, kalbininko, suvokusio, kad tautos dvasia gali reikštis tik gimtąja kalba, vardas.
Tačiau 2010 – aisiais mokykla visam laikui užvėrė duris, buvo niokota laiko bei žmonių, paskendo sužėlusiuose krūmynuose. Tačiau neišblėso čia dirbusių mokytojų atminimas, o jų sėta K. Sirvydo idėjų sėkla sudygo ir subujojo… Mokykloje yra mokęsi nemaža garsių žmonių, tarp jų profesorius Juozas Paškevičius, skulptorius Vladas Vildžiūnas, gamtininkas, biologijos mokslų daktaras Bronius Šablevičius ir kiti.

Vaikai mokėsi dvare

Pirmoji mokykla Dabužiuose buvo pastatyta 1921 m., vadovaujant Pranui Šulgai. Kaip teigiama Anykščių krašto vietovių žinyne, tuomet trijuose skyriuose mokėsi 72 mokiniai, o prieškariu I – IV skyriuose mokinių skaičius buvo net gerokai perkopęs šimtą. 1949 – aisiais mokykla buvo reorganizuota į septynmetę ir įkurdinta dvare. „1962 – aisiais pradėjau dirbti dvare veikusioje mokykloje, tačiau jau po metų mokykla buvo reorganizuota į aštuonmetę,  persikėlėme į ką tik pastatytą didelį vienaaukštį pastatą, – prisiminė ilgametė buvusi chemijos ir biologijos mokytoja Regina Avižienė, kone keturis dešimtmečius išdirbusi šioje mokykloje, o vaikai (Dabužiuose gyvenantis  fotografas Arūnas Aviža ir Anykščių policijos komisariato veiklos skyriaus vyriausioji tyrėja Rūta Avižaitė) baigė šią mokyklą. –  Naujame pastate žiemomis būdavo labai šalta, vaikai per pertraukas šildydavosi prie koklinių krosnių, o per pamokas dažnai sėdėdavo apsirengę kaip lauke. Tačiau kaimo vaikai buvo geri, paklusnūs, smalsūs, mokytojų kolektyvas puikus, nors mokyklos vadovai ir dažnai keitėsi. Povilas Kairys, Pranas Sipas, Algimantas Jakutis, Alvydas Gražys, Birutė Liaudanskienė, Jonas Kukta, Heronimas Čegys, Aušra Sapkauskienė…“ – vardijo čia dirbusius mokyklos vadovus pašnekovė. Kaip vieną iš ypač įsimintinų mokyklos direktorių R Avižienė prisiminė jauną, vos  studijas baigusį ir metus mokyklai vadovavusį Vytautą Balčiūną. (Jis žinomas kultūrologas, buvęs Kultūros viceministras, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojas, Anykščių kultūros tarybos narys). „Buvo savas mokytojų kolektyve, mėgstamas vaikų, – prisiminė R. Avižienė. –  Būtent jis Dabužiuose prikėlė K. Sirvydo atminimą ir inicijavo jo įamžinimą. 1989 –  aisiais Dabužių devynmetei mokyklai pirmajai šalyje  buvo suteiktas K. Sirvydo vardas“. V. Balčiūnui pirmoji darbovietė ypač daug reiškė dėl šalia Dabužių esančios mokslininko, kalbininko, teologo, pedagogo, pirmojo lietuvių kalbos žodyno –„Dictionarium trium linguarum “  – autoriaus  Konstantino Sirvydo gimtinės.  Šis iškilus žmogus veik buvo pamirštas, prisimenamas nebent mokykloje dirbusių lituanistų. Jaunam, kupinam energijos mokyklos direktoriui atsivėrė prasminga veiklos kryptis – iš istorijos gelmių ištraukti K. Sirvydą, parodyti jo reikšmę Lietuvos istorijoje ir įamžinti jo atminimą gimtinėje, nes jokių jį menančių ženklų čia nebuvo. V. Balčiūno administracinis darbas neviliojo, jis norėjo dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą, tad savo pasiekė – perėjo dirbti į Debeikių vidurinę mokyklą, tačiau  veikla, susijusi  su K. Sirvydu, toliau plėtojosi ir, kaip teigė vienas Anykščių krašto šviesuolis, V. Balčiūnas uoliai „sirvydino“ ir aktualizavo žymiojo lietuvio gimtinę. Apie visa tai – darbą mokykloje, Dabužius ir dabužiškius, V. Balčiūnas mielai sutiko pasidalyti prisiminimais.

Rimti darbai ir …linksmi nutikimai

– Jūs 1982 – 1983 metais dirbote Dabužių K. Sirvydo mokykloje. Gal galėtumėte prisiminti tą laikotarpį ir Jūsų pastangas įamžinti K. Sirvydo atminimą Dabužių krašte?

– Taip, Švietimo skyriaus vedėjo Vytauto Pluko klastingu sprendimu 1982 m. rugpjūčio 25 d. buvau paskirtas Dabužių aštuonmetės mokyklos direktoriumi ir jai vadovavau lygiai metus, o po jų, man įsakmiai prašant, buvau perkeltas Debeikių vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, bet jau nebegyvenau toje vietoje, kaip Dabužių atveju, o vykdavau į darbą iš Anykščių. Vedėjo V. Pluko klasta buvo ta, kad žadėjo skirti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju Dabužiuose, bet už mano akių sugalvojo skirti direktoriumi, nes pamatė mano baigimo labai gerus vertinimus ir sužinojo, kad visus ketverius metus dirbau Lietuvių kalbos katedroje laborantu, o tai anuomet buvo labai reta. Mokyklai vadovauti pradėjau 22 metų. Prieš  mane dirbusių pedagogų šeima išvyko į Uteną ir liko dvi vietos – direktoriaus ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo (direktorius buvo sporto mokytojas, jo žmona – lituanistė). Švietimo skyrius mane be sutikimo paskyrė direktoriumi, nors mano noras buvo dirbti tik lituanistu ir su kuo vyresnėmis klasėmis. Tai išsipildė po metų jau Debeikiuose. Dabužiuose radau gan graudžiai atrodančią mokyklą su L formos tipo vienaaukščiu plytiniu pastatu, prie jo – valgyklos namus, o darbų mokymo bazė buvo už poros kilometrų ar dar toliau, buvusioje dvarvietėje, medinio dvaro griūvančiame pastate. Teko pradėti nuo jo ir, kolūkio pirmininkui patalkinus, mokyklos pastato gale atitverti patalpą darbų mokymo kabinetui ir į jį iš dvaro perkelti šį kabinetą. Dvarvietė buvo išniekinta fermų statiniais, dalis dvaro ūkinių pastatų sugriuvę, o dvaro pastatas jau buvo avarinis. Dar tada nežinojau ar neturėjau argumentų, kad dvaras yra pasaulinio garso dainininko M. Dobužinskio tėvonija. Tik vėliau tai ėmė aiškėti. Jei pamenate, ne taip seniai „Aukštaitiškame formate“ rašiau du straipsnius apie tai. Menų centre  rodžiau stendą kartu su iš JAV atvežta Dobužinskio paroda „Senoji Lietuva“ (Lietuvių fondo dovana Lietuvai yra perduota Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui). Kadangi Artūras Šajevičius turi išsaugotų dvaro knygų, reiktų tęsti to dvaro atminimo tyrimą ir tai aktualizuoti.

Konstantinas Sirvydas buvo labai brangus man, kaip lituanistui, o jo ryšį su Dabužiais, su prie jų esančiu Sirvydų kaimu, pagrindė dvi asmenybės – akademikas Zigmas Zinkevičius, kuris lietuvių kalbos istorijoje  nustatė iš Sirvydo rašto tarmybių, kad būtent iš šio Sirvydų kaimo yra kilęs Konstantinas Sirvydas (1988 metais akademikas dalyvavo mano inicijuoto paminklo atidaryme) ir poetas Justinas Marcinkevičius, kuris Vilniaus universiteto jubiliejui skirtoje poemoje „Pažinimo medis“, skyriuje „Paskutinis Sirvydo pamokslas“, fiksavo Sirvydo kilmę iš šios vietos:

Dar ačiūdie, kad iš Dabužių, –

iš tėviškės – ateis arkliai. Su saule

rytoj galėsiu judintis į kelią.

Tik viržių mėnesio pabaigoje

turėsiu grįžti… mokslo metų pradžiai

pamokslą pasakyti. (…)

Raštai, Vilnius 1982, III tomas, p. 89

 Dar viena sąsaja su Anykščiais yra šios poemos skyriuje „Jaunuolis akademijos kieme“, kuriame naktį, tamsoje, Observatorijos kieme, jaunuolis, stebėdamas dangaus žvaigždes, mąsto:

Dangus tas pats virš Vilniaus,

pagalvojo,

kaip ir viršum Anykščių ar Kavarsko.

Tik čia jisai arčiau. Ir lyg pilioriai

jį laiko miesto bokštai. O žmogau,

koks tu čia didis!

(p. 92)

Kai A. Baranausko tyrinėtoja Regina Mikšytė su Kaziu Pakalka, apgynusiu disertaciją iš šio žodyno leidimų, tyrusiu jo turinį, aplinkybes ir išleidusiu taip pat ir jubiliejinį 400 metų leidinį, bei prof. Aldona Vaitiekūniene lankėmės Dabužių mokykloje prieš ar jau po to, kai mokyklai buvo suteiktas Sirvydo vardas, buvo aišku viena, kad Sirvydo gimtinės suvokimas, surengus renginius Dabužių mokykloje ir Anykščių kultūros centre, genialios Kultūros ir švietimo ministro Dariaus  Kuolio kalbos apie „Punktai sakymų“ išmintį, baroko žmogaus K. Sirvydo teologijos  šviesą ir prasmingumą, tapo tikru ir visaverčiu raštijos pradininko aktualizavimu, kuris paskatino Anykščių bažnyčios kleboną,  monsinjorą Albertą Talačką surasti skulptorių Joną Meškelevičių, kuris sukūrė K Sirvydo biustą su gausiais įrašais (gaila, kad paminklo bažnyčioje niekas nevalo, tai beveik tapo tekstas neįskaitomas). Šio paminklo šventinimas buvo pirmas kartas, kai atkurtoje Lietuvos Respublikoje Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas  bei Kultūros ir švietimo ministras D. Kuolys viešai atidengė paminklą ir pasakė kalbas.

K. Sirvydo paminklas gimtinėje buvo sukurtas tų idėjų, kurias aktualinau, pagrindu, o konkreti idėja buvo iškelta Vilniaus intelektualų – Sirvydo tyrinėtojų vizitų metu. Ačiū dviem žmonėms, kurie to ėmėsi konkrečiai – tai Juozui Ratautui, buvusiam vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui, daug mano idėjų pavertusiam kūnu, ir tuometei Kultūros skyriaus vedėjai Rimai Lesnikauskienei. Jie abu rado skulptorių, rado pinigus, viską darė pagal mano planą, tad man reikėjo tik sukurti turinį – kada ir kaip atidaryti. O proga buvo lyg ir nebloga – tąkart Anykščiuose vyko kultūros įstaigose dirbančių literatų konferencija ar suvažiavimas, tarp jų buvo ir Kultūros ministerijos darbuotoja, šviesaus atminimo Bronė Stankūnienė, vėliau, jau atvykusi į Anykščius, tapusi Brone Lukaitiene. Kai Seimas paskelbė, kad D. Kuolys bus kultūros ir švietimo ministru, tai ministerijoje, pradedant viceministru Giedriumi Kuprevičiumi, niekas nežinojo, kas tas D. Kuolys, ir tik Bronė (ji man tai liudijo) sušuko žinanti, kad jis tobulai kalbėjo Anykščiuose prie paminklo K Sirvydui per jo atidengimą Sirvydų kaime, o vėliau – tą vakarą Kultūros centre, pilname žmonių, kur vyko vakaras, kur kalbėjo Viktorija Daujotytė, Valentinas Sventickas, Zigmas Zinkevičius, aktorius Laimonas Noreika, K.  Pakalka ir kiti.

Gaila, kad mokyklos neliko, kad paminklo varis Sirvydų kaime  buvo gėdingai pavogtas, o idėją, kad medžio kolona iš viršaus išgaubtu metalu rieda Sirvydo ašara, meistriškai įkūnijo metalo skulptorius Jonas Žukas.

 Kai paminklas buvo atkuriamas, jau Dabužiuose, šventoriuje, paminklosaugininkė Daiva Stankevičienė prašė patalkinti ir tada dr. D. Kuolio prašiau K.Sirvydo citatos iš pamokslų rinkinio „Punktai sakymų“, kurią jis po kelių dienų atsiuntė, rodos, SMS žinute:„Pažinki, žmogau, kas esi: kaip didis ir kaip brangus“. Tai ir parašyta paminkle“.

– Kokią Dabužių mokyklą prisimenate, kokie buvo jos mokiniai?

– Ką galiu pasakyti apie mokytojus, mokinius, miestelį? Visi buvo puikūs žmonės, mane labai šiltai priėmė, ypač mokytoja Regina  Avižienė, kuri su kolege po daugybės metų atvyko į Dobužinskio parodos atidarymą Anykščių menų centre. 

Miestelis  buvo labai keistas – gamyklos statyba miške, nutiesta geležinkelio juosta, pastatyti trys miestietiški triaukščiai daugiabučiai (viename jų gavau 4 kambarių butą, bet jo atsisakiau ir išsinuomojau visą namą: nuo Ažuožerių tik įvažiavus į Dabužius, pirmąjį, kairėje, prie pat kelio), bet … pasirodė, kad briketės nelimpa, ne tokios, kurias galėtų presuoti gamykla. Statybos buvo nutrauktos, visas grandiozinis planas sustabdytas, monstras nebaigtas, gyvenvietė išniekinta bjauria urbanistika. Tokią ją radau atvykęs 1982 rugpjūčio pabaigoje, tokia ji turbūt ir dabar.

Bet kultūrinė atmintis ypatinga: trys kultūros didieji – K. Sirvydas, M. Dobužinskis ir  mano dėstytojai Irenai Veisaitei labai brangus žmogus, skulptorius Vladas Vildžiūnas. Jo brolis gyveno Dabužiuose, prie šiltnamių komplekso, jį puoselėjo, daug kartų kalbėjomės, perduodavau prof. Irenos Veisaitės linkėjimus. Su Vl. Vildžiūnu bendravau Jeruzalėje, jo studijoje Vilniuje, nuvykęs kartu su monsinjoru A. Talačka. Tada Vl. Vildžiūnas dar nebuvo nacionalinės premijos laureatas, dar nebuvo jo paminklo Anykščių bažnyčios šventoriuje, prie kunigo Gražio kapo.

Mokiau penktokus ir aštuntokus, kuriuos išleidau į gyvenimą. Regis, kad jų buvo aštuoni, visi puikūs mokiniai, nors nevienodai gabūs. Ketvirtokai buvo geri vaikai, bet lietuvių kalbos mokėsi skirtingai. Vienas,  toks gerulis Jonas, visiškai nesugebėjęs išmokti rašybos, bet labai geras vaikas, kai lankėme Dabužių užtvanką pavasarį, pamatęs jame gulbes, man sušuko: „Žiūrėkite, mokytojau, tos gulbės tokios gražios kaip mano lietuvių kalbos dvejetai!“ Penkiabalėje vertinimo sistemoje dvejetas buvo neigiamas vertinimas, bet, regis, Joną kažkaip pralaužiau ir į kitą klasę perkėliau. Kadangi mokytojas nežino, ar turi mokinių, o dėstytojai, ar turi studentų (ne formaliai, o iš esmės), tai tik buvę mano mokiniai gali pasakyti, ar buvau jiems mokytojas. Kolegoms, nors buvau jų direktorius, sovietiniu „paziku“ iš Anykščių grynais atveždavęs atlyginimus, buvau daugiau jaunas draugas, nes troškau juos suprasti, o ne vadovauti. Jokių konfliktų neturėjome nei su kolegom, nei su mokiniais, nei gyventojais. Pats nemaloniausias prisiminimas iš ten, kad turėjau nueiti pas kolūkio primininką, kuris gyveno Dabužiuose, prašyti pinigų mokyklos remontui ir teko gerti daug degtinės, nuo kurios kiekio tą kartą buvo kraupiai bloga, nes anksčiau visai negerdavau degtinės, o tąsyk buvau įspėtas, kad, jei negersiu, negerbsiu, tai paramos nebus. Parama buvo, gyvas likau…

Pirmoji darbo vieta po studijų…. Žmogus esi geresnis nei iš tikro esi, nes labai norisi sutarti, norisi suprasti, norisi padaryti. 22 metų jaunam žmogui tapti direktoriumi ir prisiimti atsakomybę buvo nejauku, bet teko bandyti. Ačiū jiems, mokiniams, mokytojams, Dabužių gyventojams, ypač kaimynams, kurie man buvo labai geri. Ir daug ko išmokė. Sykį einu iš namų į autobusą, o kaimynė su vyru eina iš kiaulių fermos. Ji ir klausia: „Vytuk, kur eini?“ Jos vyras nustebęs jai sako: „Kaip tu jį vadini, jis gi direktorius!“, o ši jam atkerta: „Ar tau, Jonai, būtų malonu, jei kreiptųsi ne vardu, o sakytų – kur eini, kiaulių šėrike?“

Gal nuo tada visada šlykštėjausi pareigų sureikšminimu, visokiais garbės vardais, garbės piliečiais ir ordinais, medaliais. Nė vieno jų nepriėmiau, kategoriškai atsisakiau. Kai tapau kultūros ir švietimo viceministru kultūrai, kolegoms viešai pasakiau, kad atėjau tik dėl darbų, dėl bendro gėrio kūrimo ir visi turime dirbti savo darbą, kad nėra skirtumo tarp ministro ir valytojos, tik kai ministras ko nepadaro, tai kolegos uždengia, o kai valytoja laiptų nenuvalo, tai visi mato.

Dabužių kultūrinė atmintis, jos aktualinimas – ir dabarties problema. Labai gaila, kad Anykščių biblioteka nebuvo pavadinta K.Sirvydo vardu, kad jis nėra suvoktas kaip kertinis akmuo kultūros miesto pamatuose. Iš to taško reikia formuoti Anykščių muziejaus sampratą, kurią būtina keisti.

Mokyklą gaivina buvusi mokinė

Vartydami mokyklos dienynus, nuotraukų albumus, su R. Avižiene grįžome prie tolesnio mokyklos likimo, o mokytojos dukra Rūta mums pasakojo, kad dalis buvusių jos bendraklasių gyvena Anykščiuose ir  jie tebedraugauja. Deja, mokykla prarado K. Sirvydo vardą, nes   2001 – aisiais buvo pertvarkyta į Anykščių A. Baranausko vidurinės mokyklos pradinio ugdymo skyrių, kuris 2010 m.  buvo uždarytas nelikus mokinių. Paskutinė iš šios mokyklos mokytojų, dabar Anykščiuose gyvenanti Nelė Rasalienė prisimena buvus vos 12 pradinukų, kurių keturi buvę iš Pagirių kaimo, kiti  – iš Dabužių.

Šešerius metus pastatą niokojo, langus daužė, metalą lupo, kas tik netingėjo, Pastatas buvo pasmerktas tapti griuvėsių krūva, tačiau apie 2016 – uosius jį nupirko buvusi šios mokyklos mokinė Deimantė Jenciūtė. „Ji su šeima jau daug nuveikė, iškirto krūmynus, sutvarkė aplinką, sudėjo langus. Vasarą čia atvažiuoja pagyventi, – sakė kitoje gatvės pusėje priešais mokyklą gyvenantis Deimantės tėtis, Dabužių seniūnaitis Edvardas Jencius. – Aš nežinau tolesnių jų planų, tačiau man džiugu, kad dabartinis buvusios mokyklos pastato ir aplinkos vaizdas jau nedarko Dabužių…“