Į mokytojo profesiją žiūri su didele pagarba

Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktorės pavaduotoja Veneta Veršulytė prieš 19 metų baigė Anykščių Antano Vienuolio gimnaziją.
„Į mokyklinius prisiminimus nuklystu retokai, tad ačiū, kad pastūmėjote pavartyti mokyklinių nuotraukų albumus, prisiminti tuos žmones, kurie vieni pirmųjų vedė per gyvenimą, suteikę ne tik daug žinių, bet diegę ir vertybines nuostatas“, – „Anykštai“ sakė V. Veršulytė.

„Mano pirmoji mokytoja buvo Regina Juozelskienė. Ją pamenu kaip itin kruopščią, be galo skrupulingą, daug savęs atiduodančią mokytoją. Prisimenu, kaip kažkada išliejau rašalą ant pažymių knygelės. Nebepataisomai. Knygyne nusipirkau naują ir teko sava ranka dar matomus pažymius perrašyti naujoje, mat sugadintos pažymių knygelės šiukštu nenorėjau nešiotis. Pradinukei tuomet neatrodė, kad pažymių knygelėje pažymius kopijuoti savarankiškai nebuvo itin gera mintis. Bet mokytoja suprato, kad penketų pati nepripiešiau ir pastabų puslapių neišplėšiau (juk pildė savo mokinių pasiekimų žurnalą), mat nuo pat pirmos klasės mokykloje man sekėsi, tad mokiausi labai gerai. Esu dėkinga pirmajai mokytojai, kuri gebėdavo sudominti, skatino tobulėti ir žinių siekti ne tik atsakymų ieškant mokykliniuose vadovėliuose. Juk tuomet interneto nebuvo, tad biblioteka buvo nuolatinis papildomų žinių šaltinis. Taip pat labai mėgau spręsti įvairius galvosūkius, nuolat prašydavau tėvelių, kad man pirktų galvosūkių žurnalus, knygas“, – pirmuosius žingsnius mokykloje ir pirmąją savo mokytoją prisiminė Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktorės pavaduotoja V.Veršulytė.
Pašnekovė pasakojo, kad nuo penktos klasės jos klasės auklėtoja buvo matematikos-informatikos mokytoja Violeta Raugalienė.
„Ir taip su nedidelėmis pertraukomis vedė į platųjį pasaulį iki pat dvyliktos klasės. Violetą dažnai sutinku, bičiuliškai pasišnekučiuojame. Kaip tuomet, taip ir dabar ji turi puikų humoro jausmą. Visuomet buvo tuo pat metu ir griežta, ir atlaidi. Labai stengėsi, kad visi būtume geri matematikai. Formulių pasaulyje Violeta nardė kaip žuvis ir dažnai itin sudėtingus dalykus gebėdavo papasakoti taip, kad būdavo neįmanoma nesuprasti. Ją pamenu kaip vieną atkakliausių mokytojų. Ko gero, ne veltui praėjusiais metais ji tapo Metų mokytoja. Su Violeta netrūko puikių užklasinių veiklų: eidavome į žygius, nakvodavome palapinėse, pamenu, ji net aerobikos užsiėmimus vesdavo. O kiek įvairiausių klasės švenčių, teminių vakarėlių turėjome!” – tęsė V.Veršulytė.
Kuomet mokytoja V. Raugalienė augino vaikučius, ją, kaip auklėtoją, kurį laiko pavadavo muzikos mokytoja Vilė Mikučionytė, o vėliau, kuomet V.Veršulytė jau buvo gimnazistė, biologijos mokytoja Aldona Biliūnienė.
„Nors ir trumpai mūsų klasės vairą į rankas perėmusi, Vilė irgi nestokojo nuostabių užklasinių pasiūlymų – drauge vykdavome į žygius, kepdavome blynus, ilsėdavomės kaime. Ši mokytoja pastebėjo mano muzikinius gabumus, tad ne kartą ruošė ir konkursui „Dainų dainelė“. Vėliau į muzikos pasaulį vedė muzikos mokytoja Daiva Širvinskienė – itin šilta, maloni mokytoja. Baigiamosiose klasėse iš Violetos mus trumpam perėmusi Aldona Biliūnienė taip pat buvo labai mylima visos klasės. Mes ją mažybiškai vadindavome Aldute. Net ir grįžus Violetai, Aldutę visuomet kviesdavome į klasės vakarones. Ir dabar nė vienas klasės susitikimas nepraeina be Violetos ir Aldutės“, – mokytojų kaitą Anykščių Antano Vienuolio gimnazijoje prisiminė pašnekovė.
Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktorės pavaduotoja V.Veršulytė atviravo, kad labai mėgusi anglų kalbos mokytoją Dalią Pupštienę.
„Ji visuomet buvo geros nuotaikos užtaisas. Ne vienoje pamokoje krizendavome iš kokių subtilių angliškų frazeologizmų arba draugiškai kikendavome patys, kai reikėdavo mokytis taisyklingos anglų kalbos tarties, o pavykdavo ne iš pirmo karto. Mokytoja niekad nepyko, kantriai mokė tarti tą sudėtingą priebalsių junginį „th“. Esu dėkinga už puikius anglų kalbos įgūdžius“, – šypsojosi V.Veršulytė.
„Su didele pagarba pamenu istorijos mokytoją Danutę Petrauskienę, biologijos mokytoją Audronę Urbonavičienę, rusų kalbos mokytoją Agripiną Jakimovą. Tokios atkaklios, tiek dėl mokinių besistengiančios, visuomet puikiai pasiruošusios mokytojos papuoštų bet kurią ugdymo įstaigą.
Nors buvau „tiksliukė“, man itin patiko mokytis lietuvių kalbos. Kaip tyčia, lietuvių kalbos mokytojai mūsų klasei keitėsi kone kasmet. Tad vis reikėdavo perprasti kiekvieno lietuvių kalbos mokytojo dėstymo manierą, prisitaikyti. Ko gero, vienu didžiausių autoritetų man buvo Irena Andrukaitienė, tuo metu dar ir vadovavusi gimnazijai. Po šiai dienai labai aiškiai pamenu, kaip ji pagarbiai pristatydavo lietuvių literatūrą, kaip mokė analizuoti kūrinius, kiek dėmesio ji skyrė kalbos kultūrai, kirčiavimui. Gal todėl net ir šiandien, tai, kaip mes vartojame lietuvių kalbą, kaip rašome, man yra be galo svarbu. Taip pat prie lietuvių kalbos įgūdžių lavinimo nemenkai prisidėjo mokytojas Alvydas Rimavičius – visuomet susikaupęs, solidus intelektualas“, – toliau prisiminimais apie mokyklinius laikus dalijosi V.Veršulytė.
Dalykinių pamokų spektrą paįvairindavo mokytojos Nijolės Šaltenytės parengtos etikos pamokos. Kiek pamenu, visi gailėjomės, kad etikos pamoka tebuvo vienintelė per savaitę. Nijolė „paserviruodavo“ puikių temų gilioms vertybinėms diskusijoms. Negana to, gebėjo mūsų nuomonių skirtybes valdyti, puikiai moderuodavo. Kiek galiu vertinti iš dabartinės perspektyvos, ko gero, tų laikų mokyklų programose buvo daug dėmesio dalykinėms žinioms, tačiau socialinių, emocinių įgūdžių ugdymas buvo kiek paliktas savieigai. Tad visa ši dalis labai priklausė nuo to, kiek tie patys mokytojai „dalykininkai“ skirdavo dėmesio minėtiems įgūdžiams ugdyti. Gerai, kad greta „dalykininkų“ turėjome ir Nijolę.
V.Veršulytė prisipažino, kad mokykloje buvo sportiška, tad labai mėgo kūno kultūros pamokas, o ypač džiaugdavosi, kai galėdavo žaisti krepšinį.
„Meilę sportui ugdė kūno kultūros mokytoja Bronė Mačiulienė. Buvo griežta, orientuota į aukščiausius rezultatus ir pasiekimus. Paprastu „skauda galvą, šiandien nedalyvausiu pamokoje“ niekas neprasisukdavo. Mokėjo sudominti, nežiūrėjo į pamokas abejingai – kaskart vis kitokie mankštos pratimai, vis kitos sporto šakos. Man, kaip tuo metu daug užsisėdinčiai prie šaškių lentos, tai itin patiko“, – pasakojo ji.
Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktorės pavaduotoja V.Veršulytė pastebėjo, kad paminėjo ne visus ją mokiusius mokytojus.
„ Jų buvo ir daugiau, irgi puikių. Būtų galima dar tęsti ir tęsti. Apskritai galiu tik džiaugtis, kad Antano Vienuolio gimnazijoje mane ugdė ir supo nuostabus mokytojų kolektyvas. Mokytojai nuolat įsitraukdavo į neformalias veiklas, prisidėdavo savo kūrybinėmis idėjomis drauge su mokiniais organizuodami įvairius renginius, išvykas. Gal todėl į mokytojo profesiją žiūriu su didele pagarba“, – sakė ji.