Jaunuoliai tramdė ir riaušininkus, ir banditus

Trejus metus JAV dirbęs pulkininkas, kraštietis Aleksiejus Gaiževskis sako, kad Lietuvoje ir maistas skaniausias, ir žmonės gražiausi. Rugpjūčio pradžioje į Lietuvą grįžęs pulkininkas juokėsi, kad net kvapas, sklindantis nuo srutomis laistomų laukų, jam buvo mielas. „Žmogų iš kaimo gali ištraukti, bet kaimo iš žmogaus – ne“, – šypsojosi A.Gaiževskis.
Nuo Sudeikių (Utenos raj.) kilęs A.Gaiževskis 2018-2021 buvo Lietuvos atstovas strateginėje NATO vadavietėje JAV. Nuo šių metų rudens jis yra Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo karinio rengimo valdybos viršininkas.
Vienas pirmųjų pulkininko pasirodymų viešumoje grįžus į Lietuvą buvo jo knygos „Tarp dangaus ir žemės. Taip gimsta kariai – 1991-1992“ pristatymas Vyžuonose, Utenos rajono miestelyje, kuriame prabėgo visos jo vaikystės vasaros.

Jungtinėse Valstijose – išskirtinė pagarba kariams

JAV A.Gaiževskis gyveno su žmona, Lietuvos kariuomenės vyresniąja seržante Svetlana, ir 14 metų Laura, jaunesniąja savo dukra. 23-ejų Roneta, vyresnioji dukra, mokėsi ir dirbo Lietuvoje. Pulkininkas „Aukštaitiškam formatui“ sakė, kad, grįžus į Lietuvą, pirmasis šeimos noras buvo kiek galima ilgiau pabūti su pasiilgta Roneta. Mat per trejus tarnybos JAV metus A.Gaiževskiui į Lietuvą pavyko grįžti tik vieną kartą, 2019-aisiais.
Laura JAV lankė mokyklą. Roneta dirba banke ir neakivaizdžiai mokosi jaunesniųjų vadų mokykloje, kurią baigusi gaus leitenanto laipsnį.
Gaiževskiai gyvendami JAV savo buitimi turėjo rūpintis patys, tarnybiniai butai ar mašinos ir aukštas pareigas užimantiems kariškiams nėra skiriamos. „Skyrė lėšas išlaikymui, o toliau jau turi viską susidėlioti pats“, – dėstė pulkininkas. Šeima didelę laisvalaikio dalį skyrė kelionėms po Jungtines valstijas. „Nuostabaus grožio šalis, o aš esu gamtos fanatas, stengėmės kuo daugiau pamatyti. Ir medžiojau, ir Kaliforniją aplankėme. Važiavom ir į Floridą, į Ernesto Hemingvėjaus miestą Key West. Suvokiau, jog turime didžiulį privalumą prieš emigrantus, nes mes grįšime, o jie… Pasiilgau ir namų, ir draugų“, – „Aukštaitiškam formatui“ kalbėjo A.Gaiževskis.
Uniformą dėvintis žmogus JAV yra gerbiamas. Pasak A.Gaiževskio, pagarba išreiškiama ir materialiai – kariams taikomos didžiulės nuolaidos ir kavinėse, ir parduotuvėse. „Jaučiama pagarba, dėkingumas. Suvokiama, kad karys yra ir valstybės veidas, ir asmuo, kuris pats sau lyg ir nebepriklauso“, – dėstė pulkininkas. Pasak jo, ilgalaikius kario santykius su visuomene, jos požiūrį formuoja ir patys uniformuoti asmenys. „Jei pats elgsiesi chamiškai, jei tavo kolegos elgsis chamiškai – sunku tikėtis visuomenės pagarbos“, – aiškino kraštietis.

Buvo pasiruošę susisprogdinti

Pulkininko A.Gaiževskio knyga „Tarp dangaus ir žemės. Taip gimsta kariai – 1991-1992“, pasak jo paties, – dokumentinė medžiaga. „Knygoje rašiau tik apie tai, ką mačiau pats, kitų lūpomis nekalbėjau“, – kūrinio pristatyme Vyžuonose dėstė A.Gaiževskis.
Septyniolikmetis Aleksiejus tarp Lietuvos nepriklausomybės karių atsirado atsitiktinai. Jam, tuometiniam Utenos profesinės mokyklos mokiniui, paskambino draugas ir pasiūlė prisidėti prie Parlamento gynėjų. Ir kaip išvyko jis tada į Vilnių, taip iki šio laiko liko Lietuvos kariuomenėje.
„Tarnyboje jau per 30 metų. Kas motyvuoja? Žmonės. Didžiulis įsipareigojimas, tu atsakai už kiekvieną žmogų, už jo karjerą, gyvenimą. Susidūriau ir su alkoholizmo atvejais kariuomenėje. Bet kokia visuomenė, tokia ir kariuomenė. Turiu krūvas knygų, kur užrašyta, už ką žmonės dėkoja. Ne ženkliukai puošia žmones, o santykiai. Gaunu žinučių, kuriose klausiama, ką daryti, kad mano sūnus tarnautų pas jus? Tokia žinutė yra didžiausia dovana. Tau tėvai patiki savo vaiką – brangiausią turtą“ , – susitikime Vyžuonose kalbėjo karininkas.
Knygoje „Tarp dangaus ir žemės. Taip gimsta kariai – 1991-1992“ A.Gaiževskis aprašo Lietuvos kariuomenės kūrimosi ištakas. Knygoje įvykius pulkininkas dėsto chronologine tvarka, o Vyžuonose atkreipė dėmesį į atskirus fragmentus. Po atrankų patekęs į elitinį specialiosios paskirties būrį, A.Gaiževskis buvo pasirengęs net susisprogdinti.
„Mes negalėjome naudoti ginklų, net ir tų, kuriuos turėjome. Nes sovietų kariuomenė laukė, kad mes juos pultume ir darytume kažkokias provokacijas. Ką nors nužudytume ar sužeistume. Bet mums neuždraudė naudotis rankomis ir kojomis. Mes turėjome geriausią kovinį parengimą.
Mes buvome tie, kurie ėjo į minias, į „Jedinstvos“ mitingus, kai reikėdavo juos vietoje užgesinti. Saugodavome žmones minioje, jiems patiems nieko nežinant. Į mitingus ateidavo provokatoriai. Mes juos tyliai numaldydavome. Be muštynių stengdavomės. Niekada nieko nedarėme prieš valstybę, bet blogiems žmonėms labai kenkėme. Įsivaizduokit – važiuojame perimti OMONO bazės ir neturime nė vieno ginklo. Ir KGB rūmus be ginklų perėmėme. Pradžioje net klaidą knygoje buvau padaręs. Atsimenu, kad KGB rūmuose turėjome ginklus, bet mes tuos ginklus radome KGB sandėliuose ir juos pasiėmėme. Įėjome be ginklų. Drąsūs buvome kaip velniai, visas būrys buvome nutrūktgalviai.
Kas eis į operaciją po 2-3 žmones, kai ten laukia 20-30 žmonių. Eis įžūlūs, kurie darys, ką reikia daryti. Visi buvome liekni. Žmonės bijo ne mūsų išvaizdos, o charizmos. /…/
Nejautėme mes pykčio ir agresijos. Agresyviausi būna tie, kurie kelias savaites sėdi apkasuose ir nieko nedaro. Mane agresija ir pyktis buvo užplūdę, kai laidojo Sausio 13-osios aukas. Aš buvau Parlamente. Tada norėjau žudyti. Buvau 17-os, „kūdas“… na, toks baisus „žudikas“. Bet tą mūsų agresiją ir pyktį numalšino treniruotės. Rytą – treniruotė, per pietus – treniruotė, vakare – treniruotė. Visada buvome alkani, Svėriau 78 kilogramus, būdamas 188 cm ūgio. Ir dar numečiau 7 ar 8 kilogramus. Uniforma kabo. Stovi – miegi, sėdi – miegi. Kokia agresija… Bet per visą naktinį žygį eini – užtenka ir valios, ir drąsos. Turėjome nuostabius vadus, buvome geležine ranka valdomi. Brigados generolas Česlovas Jazerskas – triskart pasaulio sambo čempionas, Pranas Kasteckas, mūsų specialiojo būrio vadas, – penkiskart Tarybų Sąjungos kovinės savigynos čempionas ir amžinatilsį Rimantas Baltušis – buvęs jūrų pėstininkas. O Pociūnuose, kur ruošėmės, per dieną atlikdavome po 8 šuolius parašiutu. Atrodo – nieko, bet grįžęs vakare krenti kaip lapas, o rytą, 6 valandą, keliesi, bėgi, paskui – vėl šuoliai. Mūsų užduotis buvo sugebėti per pusvalandį atvykti į bet kurį pasienio postą. Lėktuvu nuskraidina, su parašiutais išmeta. Mes buvome ruošiami ir susisprogdinimo operacijoms. Dabar visi mėgsta su Afganistanu lyginti. Kai rodė tas grėsmes, juokas imdavo. Mes jau 1991-aisiais tai darėme. Burokevičius, Jarmalavičius… visos mašinos šalia jų namų buvo užminuotos. Tik signalo laukėme. Jeigu būtų keitusis valdžia, būtume visus į orą pakėlę. Ir prie Šiaurės miestelio… Bet čia buvo ne agresija, o šaltas planavimas. 1991 metų rugpjūčio mėnesį, kai įvyko pučas Maskvoje, mūsų užduotis buvo atidengti išėjimą savo kūnais Parlamento gynėjams. Mes turėjome atidengti liniją. Jeigu reikės – sprogdinamės, tada žmonės išsilakstys ir kiti galės atsitraukti. Mes tuo laiku dar neturėjome vaikų, namų, nebuvome tarnavę sovietinėje kariuomenėje. Neturėjome nieko, per ką mus būtų buvę galima paveikti“, – Vyžuonose kalbėjo A.Gaiževskis.

Gąsdino banditus

A.Gaiževskis turėjo Voro pravardę. Pasak pulkininko, vienas kaunietis iš specbūrio visiems lipdė pravardes, o jis voru tapęs todėl, kad buvęs aukštas, lieknas ir lankstus. Specbūryje visi kariai buvo šaukiami pravardėmis. „Šaukiant per racijas, pravardės buvo labai geras sumanymas dėl saugumo. Į minią išeina Krabas, Voras ir Krokodilas… Niekas nesusigaudo, kas jie tokie. Ir dėl galimos atsakomybės buvo gerai – kažką Voras padarė, kas ten atrinks, kas tas Voras. Su teise nebuvo tuo laiku gerai, bet kokie laikai, tokios ir priemonės. Banditizmas labai buvo išsikerojęs. Mums Vilniuje reikėjo padaryti taip, kad banditai nedominuotų. Saugojome valstybinius bankus, ir reikėjo, kad banditai mūsų bijotų. Ir bijojo. Nueidavome ir išsiaiškindavome. Nuraminome kai kuriuos banditėlius, sakydavome, kad sutvarkysime mes juos be jokių įstatymų“, – apie praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžią kalbėjo Lietuvos kariuomenės pulkininkas.

Skausmas dėl draugo mirties nepraėjo

A.Gaiževskis kalbėjo, kad daugybę kartų skaitė knygos rankraštį, redagavo, tikslino ir kiekvieną kartą knygą padėdavo į šalį, kai prieidavo puslapį, kuriame aprašė draugo žūtį.
„Iššokome su parašiutais. Jo parašiutas neišsiskleidė. Mirė ant mūsų rankų. Kai taisiau rankraštį ir prieidavau iki to epizodo, visada dariau vienos dienos pertrauką. Trisdešimt metų praėjo, bet laikas neužgydė. Mes, kariai, nesame atbukę, nors per gyvenimą mačiau daug. Net per daug. Mačiau du autobusus susprogdintų vaikų ištaškytom galūnėm. Transportavome sužeistus karius, snaiperių nukautus karius. Nepripranti prie mirties, bet gali veikti tomis aplinkybėmis. O tas 17-18 metų amžiuje suformuotas prisiminimas iki šios dienos yra labai aštrus… Kartu kovojom, kartu eidavome į vakarėlius, gimtadienius šventėme, pratybose kartu buvom. Ir staiga jis žuvo. O per Sausio įvykius man buvo lengviau nei kitiems. Man buvo tik 17 metų, dabar suvokiu, jog tada mano mąstymas dar buvo paaugliškas. Baimę jutau, bet ji buvo kitokia nei subrendusio žmogaus“ , – Vyžuonose kalbėjo pulkininkas.
Pulkininko A.Gaiževskio tėtis kilęs iš Baltarusijos. Aleksiejus dėstė, kad tarp jo bendražygių, Laisvės gynėjų, buvo ir rusų, ir ukrainiečių, ir lenkų, ir žydų. Jaunuoliai niekuomet nekėlė tautinio klausimo. Pulkininkas vyžuoniškiams perteikė partizanų vado Juozo Lukšos Daumanto brolio Antano požiūrį į kitų tautybių žmones. „Daug su juo bendravau. Niekada iš jo neišgirdau blogo žodžio apie rusus. Šis žmogus 12 metų praleido tremtyje, buvo kariavęs prieš NKVD ir pats ne vieną priešą nukovęs… Žmogus gerbia žmogų. Jeigu tu „svoločius“, tai ir būsi „svoločius“ – ir visiškai tai nuo tautybės nepriklauso“, – dėstė karininkas.

Kaip mokslininkams mokėjo, taip jie ir dirbo…

Vyžuonose A.Gaiževskis kalbėjo ir apie šių dienų aktualijas. Apie pabėgėlius, grėsmes iš Rytų ir Covid 19.
„JAV tarnavau strateginiame NATO štabe, Norfolke, kur yra didžiausia pasaulyje karinių pajėgų bazė. 3-4 lėktuvnešiai… Vienas lėktuvnešis gali sunaikinti vieną nedidelę šalį. Tokią kaip Irakas, sakykim. Lietuva… Lietuva greičiau yra miesto dydžio valstybė. Bet Lietuva turi sąjungininkų, kurie turi tokių ginklų. Mūsų štabas Norfolke užsiima grėsmių planavimo analize. Yra 30-40 institutų, kuriems užsakytos programos, jie analizuoja pabėgėlių srautus, globalinių atšilimų įtaką migracijai, dirbtinai sukeliamus karinius konfliktus ir t.t.. Dezinformacija paveikia tik tuos, kurie patys negeba analizuoti. Pats baisiausias žmogus tas, kuris yra perskaitęs vieną knygą. Jis negali lyginti, analizuoti. Bet jeigu tu skaitai rusiškai, angliškai, vokiškai, tu gali lyginti.
Sakot, nenumatėm imigracijos? O jeigu numatėt, kodėl nesiėmėt priemonių? Todėl, kad nepopuliaru. Nepopuliaru didinti išlaidas gynybai. Kur jūs matėt valdžią, kuri pasakė, kad duosim krašto apsaugai 10 ar 20 proc. biudžeto, kad išleisime savo karius į Afganistaną. Niekas nenori ir visi tyli. Tik pirmi metai mes turime krašto apsaugai skirtus 2 proc. biudžeto. O prieš tai gyvenome iš 0,71 proc.. Iš to užteko tik išmaitint karius. Kariai per metus galėjo tik 20-30 šovinių iššauti. Koks iš jo tada karys? Tik po 2014 metų Krymo okupacijos visi atkuto. Lygiai tas pat ir su „Covidu“. Kur moksliniai institutai? O kiekgi jūs finansavot tuos institutus? Gaudavo mokslininkai „mizerną“ atlyginimą – atitinkamai ir dirbo. Ateina į darbą, pavarto „Delfi“, išgeria kavos ir eina namo.
Hibridinio karo grėsmė visada buvo numatyta. Ja visada buvo naudojamasi. Tik būdavo užglaistoma šnipų paėmimu. Rusija ėjo „va bank“, pasiėmė Krymą. Kas dėl to kaltas? Jeigu Rusija ateis į Lietuvą ir pasakys – imam Aukštaitiją ar Dzūkiją. Jeigu žmonės, gyvenantys tame regione, ir valstybė nepriims sprendimų gintis, tai tas regionas ir bus okupuotas. Svarbiausia yra tautos sąmonė. Priešas jus klaidins, siųs įvairiausias žinutes, „multikus“, paveiksliukus. Ką ta NATO padės!?
NATO dar niekada nenuvylė. Mes dabar turim dividendus, saugią valstybę“, – aiškino karininkas.

Ironiškai dėkojo Vladimirui Putinui

Kalbėdamas apie pabėgėlius, A.Gaiževskis sakė, jog natūralu, kad žmonės bėga ten, kur geriau.
„Lietuviai išvažiavo į Airiją, Ameriką, Prancūziją, Vokietiją. Įsivaizduokit, jeigu kariai su skydais tuos lietuvius ir jų šeimas būtų varę lauk. Sakysit – mūsų menatlitetas kitoks nei azijiečių… Su visa pagarba – visokie mūsiškiai išvažiavo. Ir narkotikų prekeiviai, ir prekiautojai žmonėmis Anglijos kalėjimuose sėdi. Aišku, važiavo žmonės ir mokytis. Azijiečiai taip pat bando… Nelaimė, kad Lukašenkos režimas tai naudoja kaip įrankį, kaip ginklą. Kaip kariškis pasakysiu – sustiprinome pasienį, peržiūrėjome planus. Mes neturime ginkluotų konfliktų. Todėl tik dėl žiniasklaidos pateikiamos informacijos jums galvą skaudą. Rūdninkų ar Dieveniškių gyventojai nerimauja pirma laiko. Jiems dar pabėgėliai nepakenkė. Policija ten skyrė 10-15 ekipažų, ten saugiau negu bet kur kitur. Mes su žmona ir dukra gyvenome Kanzaso valstijoje, kai aš mokiausi koledže. Fort Levenvorte, kuris Amerikoje garsėja kaip kalėjimų regionas, 5 kilometrų spinduliu buvo 8 kalėjimai. Spėkit, ką man instruktažo metu pasakė? Jūs gyvenate pačioje saugiausioje vietoje visoje Amerikoje. Čia batalionai apsaugos. 2014 metais, kai vyko Krymo okupacija, radikaliai pasikeitė gynybos planai. Reikia V.Putinui padėkoti, tik jo dėka visa NATO sistema sustiprėjo, finansavimas padidėjo. Jis parodė savo kėslus ir visos valstybės į Rusiją pradėjo žiūrėti kitaip. Tai buvo V.Putino klaida, nes Rusijos ekonomika tuo metu stipriai ėjo į viršų. Jie galėjo ją plėtoti. Bet patys prasilošė, jiems dabar tas Krymas eina per visus galus. Propagandą rusai daro profesionaliai, bet tik tiems, kurie tiki“ , – kalbėjo pulkininkas. Pasak jo, Rusija ir yra galinga tik propaganda, o jos karinė technika stipriai atsilikusi nuo NATO.
„Jie atsilikę. Tik meluoja profesionaliai. Po Gagarino skrydžio jie nieko naujo kosmose nepadarė. Ukraina buvo vienintelė vieta, kur buvo gaminami varikliai rusų naikintuvams ir transportiniams lėktuvams. Jie iš Europos gaudavo visas reikalingas technologines priemones, o dabar jiems durys uždarytos. Ką ten apie Rusiją kalbėti, jie savo kompiuterio sukurti nesugebėjo, savo automobilio neturi. Tik nesakykit, kad LADA yra automobilis. Prisimenu, kaip ties Vyžuonų kapinėmis pusašis iš mano LADOS išlėkė…“ – ironizavo Lietuvos kariuomenės pulkininkas A.Gaiževskis.