Amiliutė Anykščiuose ima skleisti jautrią lyčiai kalbą
„Prašom kreiptis – Amilio!
Tolerancijai valio!
Kūnas aš – su vagina!
O Petro – tai su mašna.
Turime modernūs būti.
Atlaikyti šitą griūtį.
Žmogo žmogai – ne vilko:
Esam jautrūs, kas be ko“, –
Taip kalbėjo Amiliutė,
Net liūliavo jos sofkutė –
Švietė, mokė senį Joną,
Kaip kalbėti turi ponai.
Jonas muistėsi, tylėjo,
Siurbė alų ir žagsėjo.
Ginčytis su Amiliute
Išgali tik jo Stefutė.
,,Ša, Brisio“, – išėjęs tarė, –
Šuo dantis blauzdon suvarė.
Nepasiekia pažanga
Žvejų gatvės, ir gana.
Piešė Kęstutis Pabijutas, rašė Antonas Feljetonas
Tris kartus sakau valio!
Bendravardei kas be ko.
Tu teisingai pavarai.
Parašai labai gerai.
Žmogus žmogai jau jadynstva
Arba didelis fašista.
Tai laikai Lietuvoje
Švilpia baubia šunauja.
O bėda, bėda,
Nukentėjo taip blauzda.
Brisio viešas pasmerkimas,
Te nuteisia jį likimas.
Žvejų gatvė ne korida,
Nusibodo mums skaityti
Šitą trydą.