Amiliutė pasiilgo tikrų švenčių
Karantinai iškankino –
Lašinių tik prigamino.
Bet – nei balių, nei veselių,
Trūksta netgi festivalių.
Lyg gyventum ant kapų…
Viešpatie, bet tai baisu!
Joninės kitur praėjo,
Žmonės šventė, kaip norėjo.
Degė laužus ant kalnų,
Pynė vainikus žolių,
Šnekučiavosi ir šoko
Taip, kaip tik senoliai moka.
O Anykščiuos – it šventoriuj –
Nei kalbėt, nei melstis uoliai…
Arba smarkiai sakralu,
Arba kvepia metalu.
Bėga dienos kaip pasiutę,
Plukdo laiką miesto upė.
Greitai būsiu jau sena … –
Mąsto Amilia viena.
Piešė Kęstutis Pabijutas, rašė Antonas Feljetonas
