Audra apgadino istorinei vietai skirtą medžio skulptūrą

Sausio 14-ąją šalyje siautusi audra daug kur pridarė didesnių ar mažesnių nuostolių. Nuo stipraus, tiesiog uraganinio vėjo gūsių gerokai nukentėjo ir pakeliui link lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gimtojo Malaišių kaimo (Svėdasų seniūnija) esanti medžio skulptūra.
Vėjas nuplėšė nuo masyvios ąžuolinės skulptūros stambiomis vinimis pritvirtintą nemenko svorio medinę lentą su užrašu „Malaišiams – 750“, kurią nubloškė ant žemės.

Šis meninis akcentas kryžkelėje, prie kelio, vedančio link Malaišių, ir krašto kelio Kraštai-Vaitkūnai, atsirado 2005 metų rudenį, kai buvo minimas 750 metų sukakties Malaišių jubiliejus. Tokią dovaną Vaižganto gimtajam kraštui sumanė palikti patriotiškus jausmus gimtinei puoselėjantis, visokiausių gražių idėjų nestokojantis mokslininkas, biomedicinos mokslų daktaras doc. Juozas Lapienis, kurio sumanymui pritarė Svėdasų seniūnija, nevyriausybinės organizacijos, Svėdasų krašto muziejus, svėdasiškių šviesuomenė. Svėdasiškių sumanymą įgyvendino kūrybingas aukštaitis iš Utenos rajono, Tauragnų, kilęs tautodailininkas, gamtos mokslų daktaras doc. Romualdas Šimkūnas.
Malaišiai – labai sena vietovė, kurioje gyveno sėliai – viena iš baltų genčių. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Malaišių vardas paminėtas 1255 metų spalio mėnesį, kai pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas pasirašė dokumentą, kuriuo kai kurios Sėlių krašto vietovės buvo perduotos valdyti Livonijos ordinui. Šiose ordino kronikose, liudijančiose apie Lietuvos valdovų diplomatiją ir priverstinius sandėrius su amžinais priešais – kalavijuočiais ir kryžiuočiais – lotynų kalba tarp išvardytų vietų minimi ir Malaišiai.
Vokietijos archyvuose saugomose „Livonijos aktų knygose“ („Livonische Urkundenbuch“) ne tiktai 1255, bet ir 1257, 1261, 1392 metų dokumentuose galima aptikti Malaišių pavadinimą lotynų kalba (Malesine, Mallaisen, Maleyzine, Malesyne).
Vertas dėmesio faktas, kad šių metų liepos 3 dieną sukaks 765 metai, kai 1257-aisiais Romos Popiežius Aleksandras IV specialiu raštu – bule patvirtino Karaliaus Mindaugo 1255 metų spalio mėnesį pasirašytą kai kurių Sėlių žemės vietų, tarp jų ir Malaišių, perdavimo valdyti aktą.
Taigi, šešiolika metų medžio skulptūra, įprasminusi Malaišių 750-ąjį jubiliejų, pasitikdavo ir išlydėdavo Vaižganto Tėviškę lankančius ekskursantus ir pavienius turistus, šio klasiko kūrybos gerbėjus, gausius kiekvieną rugsėjį organizuojamo respublikinio renginio – „Vaižgantinių“ – dalyvius. Per tą laiką Malaišiuose atsirado ir daugiau doc., dr. Romualdo Šimkūno bei kitų tautodailininkų sukurtų skulptūrų, įvairių meninių akcentų. O doc., dr. Juozui Lapieniui 2011 metais ir doc., dr. Romualdui Šimkūnui 2014 metais buvo įteiktos Vaižganto Mažosios premijos „Už nuopelnus Svėdasų kraštui“, įsteigtos Svėdasų seniūnijos ir asociacijos Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“.