Lietuviškų elementorių autorius, logopedas ekspertas, knygų apie vaikus autorius, visą savo gyvenimą pašventęs vaikams. Tai – Juozas DANILAVIČIUS. Sulaukęs garbaus 93-ejų metų amžiaus, vyras teigė kasdien vairuojantis automobilį, dirbantis kompiuteriu ir, kaip pats sako, vis dar negalintis pabėgti nuo rašymo, nes tai – jo gyvenimas…
Mokytoju norėjo būti visada
J. Danilavičius mokytoju dirbo bemaž 60 metų. Gimė ir užaugo Alytaus rajone, o vos baigęs Alytaus gimnaziją ir įstojęs studijuoti mokytojų seminarijoje, jaunas vyras tapo to paties rajono Einoronių pradinės mokyklos vedėju.
„Kad būsiu mokytoju, tai tikrai žinojau. Man ir tėtė yra sakęs: „Juozuk, tu matematiką aiškini labai gerai!“. Bet juo tapau labai atsitiktinai. 1947 metų sausio10 dieną buvau paskirtas Einoronių pradinės mokyklos vedėju. Nuo to praėjo 55 metai“, – prisiminė J. Danilavičius, – „Tuo metu neakivaizdžiai studijavau mokytojų seminarijoj Kaune. Vieną dieną jos direktorius man pasakė: „Juozuk, neturi pažymos, kad gali mokytis, mes privalom tave pašalinti iš seminarijos“. Aš atsisveikinau ir išėjau. Paskui, tas pats buvęs mokytojų seminarijos direktorius tapo švietimo skyriaus vedėju. Sutiko jis mane, pasikalbėjom, pakvietė eiti kartu. Savo kabinete padėjo baltą popieriaus lapą ir sako: „Rašyk pareiškimą: „Prašau mane skirti Einoronių pradinės mokyklos vedėju“. Ir aš iki gegužės mėnesio pirmos dienos ten dirbau“.
Kiek vėliau, J. Danilavičiaus teigimu, tasai direktorius apsižiūrėjo, kad jaunojo mokytojo tėvas lageryje, o brolis – miške. „Išsikvietė valsčiaus švietimo skyriaus vedėją ir sako jie man: „Kol ne vėlu, tai nerk“. Ir aš nėriau. Rugsėjo mėnesį pradėjau dirbti Mažylio pradinėje mokykloje Trakų rajone. Ten mane labai gerbė, mokytojauti sekėsi. Neturėjau diplomo, bet vaikai mane labai mylėjo“, – apie savo, kaip mokytojo, kelio pradžią pasakojo pašnekovas.
Dirbo su kurčiaisiais
Kiek vėliau J. Danilavičius buvo pakviestas tarnauti kariuomenėje. „Būdamas kariuomenėj radau labai gerų globėjų, jie mane išleido mokytis. Tad tarnavau trejus metus kariuomenėje ir kartu mokiausi vakariniame institute Maskvoj, kur gavau pedagogo diplomą. Po kariuomenės sugrįžau į Lietuvą ir vėl dirbau mokytoju“, – kalbėjo J. Danilavičius.
Paklaustas, ar nekilo mintis likti Maskvoje – juk ten turėjo būti geresnės galimybės, sąlygos dirbti, J. Danilavičius net sušuko: „O Jėzau, ne! Man Lietuvoj ir darbas buvo surastas. Jei taip šiandien neturėčiau iš ten bilieto, pėsčias pareičiau!“, – nė už ką anuomet Rusijoje nenorėjo likti jaunas mokytojas, neliktų svečioje šalyje ir dabar.
Grįžęs į Lietuvą L. Danilavičius mokytojauti buvo paskirtas Prienų rajone, o po metų atsidūrė Žemaitijoje: tapo Rusnės (Šilutės r.) kurčiųjų mokyklos pedagogu.
„Šešerius ar septynerius metus dirbau kurčiųjų mokykloj. Ten vaikus mokiau tarti garsus, skaityti, kalbėti. Bet vėl gi – neturėjau logopedo diplomo. Įstojau į Šiaulių institutą ir gavau tą diplomą. Dirbti sekėsi. Prisimenu tokį atvejį, kai atvažiavo į mokyklą kurčiųjų ministras ir pasiprašė užeiti į kieno nors pamoką. Užėjo į mano. Mes tuomet dešimtoje klasėje nagrinėjome Antano Baranausko „Anykščių šilelį“. Ir tie kurtieji vaikai deklamavo „Anykščių šilelį“! Ministras sako: „Jie girdi turbūt?“. Sakau – patikrinkit“, – apie ypatingus sugebėjimus mokyti pasakojo J. Danilavičius ir pridūrė, kad pats turėjo labai gerų mokytojų, viena tokių – paralelinėje klasėje dirbusi mokytoja, baigusi Ciuricho universitetą. „Taip dviese ir dirbom“, – sakė J. Danilavičius.
Akademikas, skaitęs vaikus
„Dalyvaudavau mokslinėse konferencijose su savo pranešimais. Tai mane 1974 metais išrinko Tarybų sąjungos Pedagogikos mokslų akademijos moksliniu korespondentu. Kai buvau išrinktas, prezidentas, sakydamas kalbą, taip pasakė: „Šitoj pusėj sėdi akademikai, kurie skaito knygas. O šitoj pusėj – akademikai, kurie skaito vaikus“. Ir aš sėdėjau toj pusėj, kurioje skaito vaikus. Tada prasidėjo mano klestėjimas. Išleidau dvylika skirtingų elementorių“, – su vienu svarbiausių savo gyvenimo darbų skaitytojus supažindino J. Danilavičius: „Dar besimokydamas mokytojų seminarijoj sukūriau elementorių. Parodžiau savo dėstytojams ir jie man pasakė, kad jis vaikams tinka bei patarė užmegzti santykius su leidykla“.
Įnešė daug naujovių
Prieš 53-ejus metus J. Danilavičius tuometinės Lietuvos Švietimo ministerijos buvo patvirtintas elementorių autoriumi. Jis išleido elementorių, skaitymo pradžiamokslių įvairaus amžiaus vaikams bei vaikams, turintiems raidos sutrikimų. Elementoriai yra perkami ir šiandien, jų leidimai nuolat kartojami.
„1969 metais buvau patvirtintas elementorių autoriumi. Keturiasdešimt vienerius metus su „Šviesos“ leidykla bendradarbiavom, labai draugiški buvom. Aš jiems buvau labai pelningas. Lietuvišką elementorių, po 20 000 egzempliorių, tiekdavo lietuvių mokykloms Amerikoje: tiek jų sekmadieninė lietuvių mokyklų asociacija nupirko“, – prisiminė autorius.
Paklaustas, ar elementorius paruošdavo vienas, J. Danilavičius sakė, kad tam reikdavo nemažos komandos, tačiau rankraštis paruoštas būdavo jo vieno paties.
„Įnešiau daug naujovių. Dabar mane peikia, kad aš tų naujovių neužpatentavau, nes kas po manęs rašys elementorius, jau turės labai gerą pavyzdį. Aš pirmas įvedžiau, kad pas mus paukšteliai ir žvėreliai kalba. Rašau: „Kas čia braška? Šakelė“, „O kas čia bėga? Vilkas. Geras. Blogas“. Visi elementoriai žodžius dalina į skiemenis. Aš pirmas tuos skiemenis pradėjau žymėti skirtingom spalvom. Taip žodžio aš nesuardau, jis lieka vientisas, bet vaikas skaito skiemenimis ir taip skaityti yra daug paprasčiau. Įnešiau naujovių visoje Lietuvoje. Kauniečių „Šviesos“ leidykla nebūtų manęs „laikiusi“ keturiasdešimt metų: buvo tikrai talentingų autorių, o jie pasirinko mane – mokytoją iš Aulelių“, – pasakojo J. Danilavičius.
Taip pat elementorių autorius džiaugėsi, kad šiam darbui ruošti jam buvo suteiktos išskirtinės sąlygos: „Rašyti aš turėjau labai geras sąlygas. Kai mane paskyrė autoriumi, ministerija skyrė komandiruotę. Nuvažiavęs į biblioteką Maskvoj, su savo kamera nufotografavau šimtą užsienio elementorių. Kiekvieną puslapį. Paskui gulėdavau ant sofos ir peržiūrėdavau. Sėmiausi idėjų iš ten, nes vienam žmogui viską sumąstyt, sugalvot, neįmanoma. Ir mano elementorius kai išėjo, be paramos nieko nebūtų buvę. Buvo toks mokyklų tyrimų institutas, jo rektorius mane labai globojo, buvo daug gerų žmonių, kurie prie jo prisidėjo“, – apie didžiulį savo indėlį Lietuvos švietimui pasakojo autorius.
Svarbiausia – gerbti vaiką
J. Danilavičius sakė, kad visą gyvenimą darbas su vaikais jam buvo labai svarbus, su kiekvienu vaiku jis stengdavosi atrasti bendrą kalbą, o ypač mylėjo tuos, kurie buvo skriaudžiami kitų ar gamtos neapdovanoti. Gal todėl mokytojas, 1978 metais atsidūręs mūsų krašte, Auleliuose, dirbo šio kaimo mokykloje, iki pat pensijos – ir vaikų globos namuose logopedu.
„Daug dirbau, buvau darbštus. Negėriau, nerūkiau, kortom nelošiau, nežvejojau. Darbas su vaikais man buvo viskas. Pamenu, viena penktokė nemokėjo skaityt. Atėjo pas mane verkdama. Aš ją pirmiausia pralinksminau, paskui pirmą dieną susipažinom su šešiom raidėm, perskaitėm dešimt žodžių. Kokios emocijos buvo! Reikia, kad mokiniai visų pirma savimi pasitikėtų. Mokytojo profesijoj svarbiausia detalė yra gerbti vaiką. Ir labiausiai tą vaiką, kurį visi stumdo“, – šiltai apie darbą su mažaisiais pasakojo pašnekovas ir prisiminė vieną kolegę: „Aš esu labai patenkintas viena mokytoja, kuri sutiko mokyti dauno sindromą turintį vaiką . Ji, sutikusi tą vaikelį, apkabino ir pabučiavo. Ir nusipirko šitą vaiką!“.
Pasak ilgamečio pedagogo, vaikas turi pajausti, kad gali pasididžiuoti savim: „Svarbu, jei kažko nemoka, kad pajustų: o va šitą dalyką moku. Mokytojo pareiga jam parodyti, kad jis nenurašytas. Kai kuriems vaikams yra sunku mokytis mokykloje, jie jaučia tam tikrą spaudimą. Aš turiu tokią atmintinę tėvams ir mokytojams: reikia turėti pamokų tvarkaraštį, kad mokykloje žinotum, ką reikia dėstyti. Bet ir mokytojai, ir tėvai turi turėti dar vieną tvarkaraštį: kaip formuoti asmenybę“.
J. Danilavičius taip pat patarė tėvams neskubėti išleisti savo atžalų į mokyklą: ankstyvas amžius vaikui gali padaryti meškos paslaugą. „Kartais gabūs vaikai nueina į mokyklą penkerių metų, ne šešerių. Moka skaityti, rašyti, skaičiuoti. Bet jie patiria psichologinį smurtą. Su juo daug kas nenori šnekėti, bendrauti. Ypač mergaitės. Kur ten – trylikametė su vienuolikamete draugaus. Ir toks amžiaus skirtumas klasėje iššaukia daug problemų. Patariu neskubėti išleisti vaiką į mokyklą. Amžiaus branda yra būtina bendravime. Mano dukra irgi į mokyklą išėjo penkerių metų, tai ji sako, kad tik trečiam kurse universitete pasijuto gerbiama. Vaikų gyvenimas, ypač – paauglių – yra labai sudėtingas. Savo knygoje „Atsargiai, paauglystė“ nagrinėju temą, kad šituo laikotarpiu antrą kartą gimsta žmogus. O kartais žmogus išlieka paaugliu visą gyvenimą. Mano giminaitis gyvena su septinta žmona ir džiaugiasi, kad jam labai gerai. Aš jam sakau – vaikeli, tu esi paauglys! Paauglys pabučiuos mergaitę ir paliks, o reikia rūpintis, kad ir kitam būtų gerai“, – kalbėjo J. Danilavičius.
Negali nerašyti
J. Danilavičius yra parašęs ne tik elementorių ir skaitymo pradžiamokslių. Jo bibliografijoje yra ir
knygų, skirtų nagrinėti įvairaus amžiaus vaikų lavinimo, kitoms problemoms. Knygos „Atsargiai, paauglystė!“, „Atsargiai – vaikas“, – tai J. Danilavičiaus darbai. Be to, jis dar yra parašęs ir knygą „Mikčiojimas įveikiamas“, kurią ruošė taip pat labai atsakingai.
„Apvažiavau labai daug logopedinių kabinetų – ir Ukrainoj, ir Rusijoj, Baltarusijoj, Lenkijoj. Mačiau, kaip dirba logopedai su mikčiojančiais. Su tokiais vaikais ir Lietuvoje dirbau truputį: tam neskyriau labai didelio dėmesio, bet teko dalyvauti konferencijose. Galėjau visą dėmesį skirti mokslui. Atskleisiu jums paslaptį: aš 22 metus pragyvenau su žmona ir neturėjau vaikų. Tai buvau vienuolis. Maskvoje buvo mano dėstytojų gėjų, tik jie nesiafišavo, kaip dabar. Jie buvo labai išsilavinę, mokėjo daug kalbų. Nes turėjo tam laiko – nebuvo nei vaikų, nei žmonos. Iš esmės ir aš taip gyvenau. Naktimis skaitydavau. Daug susirašinėjau. Neseniai sumaketavau 700 puslapių knygą „Laiškai“. Tai – tik kompiuteriniai laiškai, o kiek dar ranka rašytų! Yra knyga skaitmeniniame formate, tad kas nori, pasiskaito. Mano gyvenimas yra toks, ir aš nieko negaliu padaryti. Vieni vyžas pina, kiti – krepšius, o aš rašau“, – net sulaukęs garbingo amžiaus, rankų sudėjęs sėdėti neketina mokytojas ekspertas.
Telefonas – priemonė mokytis kalbų
J. Danilavičius, atvirkščiai nei daug jo kolegų pedagogų, neskuba peikti naujųjų technologijų ir mano, kad jos – tai tik dar vienas puikus būdas mokytis.
„Kai kurie uždraudžia vaikams kompiuteriu, telefonu naudotis. Atsiminkim, kad mums draudė knygas skaityti, bet mes skaitėm. Po paklode, su prožektorium. Mums sakė, kad „vaikeli, iš knygos duonos nevalgysi“. Knygas irgi reikėjo atimti? Ačiū, kad iš manęs neatėmė – užaugau galinga asmenybė“, – kalbėjo J. Danilavičius ir pridūrė, kad vaikas, besinaudodamas telefonu, gali net užsienio kalbų išmokti: „Sakau visoms mamoms – vaikų antrieji tretieji metai yra Dievo duoti – tiek galima išmokti! Anūkė man sako: „Ja vazmu nož i tebia ubju“. Tarimas – nepriekaištingas. O ji iš vakaro pažiūrėjo filmuką apie Alionušką. Vaikui mažame amžiuje į atmintį ne po žodį įsirašo, o ištisais blokais. Jų smegenys dar neužimtos, ląstelės nuolat auga ir didėja žaibiškai. Todėl antrais trečiais vaiko gyvenimo metais patariu mokyti dvi ar tris užsienio kalbas. O telefonas – puiki priemonė. Sakau, kad reikia filmukus žiūrėti ir vaikas kalbą pats išmoks“, – patarimais dalijosi ilgametis pedagogas.
Be žmonos slegia vienatvė
J. Danilavičius su žmona Stase, taip pat pedagoge logopede, užaugino penkis vaikus, nors jo kraujas teka tik dviejų dukrų – Audronės ir Lauros – venomis.
„Pragyvenau su pirma žmona 22 metus, taip ir nesusilaukėm vaikų. Bet baigiau tris universitetus“, – pasakojo pašnekovas, – „Su antra žmona 44 metus išgyvenau. Ji man pagimdė nuostabias dvi dukras. Nuostabūs mano anūkai. Žmoną labai mylėjau, užtat mano vienatvė tokia sunki, baisi kartais. Žmona buvo viskas. Ir virėjas, ir kepėjas, ir krovėjas. Aš buvau toks parazitas. Ji buvo mokytoja, labai talentingas žmogus, jautusi labai didelę meilę vaikams. Prisimenu įvykį: autobusų stotyje klykė vaikas. Žmona ėjo pro stotį, o berniukas priėjo prie jos ir pasakė: „Būk tu mano mamytė“. Ji parsivedė namo tą vaiką, surado jo tėvus. Žmona turėjo tokią didžiulę vaikų trauką! Dabar mano dukra Audronė tokią trauką turi. Ji dėstytoja. Dar jauna, o jau docentė, daktarė, priklauso pasaulinei lektorių asociacijai. Aš labai patenkintas savo dukra. Kita dukra taip pat didžiuojuosi, ji gyvena ir dirba Londone, yra baigusi politikos mokslus“, – gražių žodžių savo šeimai negailėjo pedagogas bei sutiko skaitytojams papasakoti jųdviejų su antrąja žmona pažinties istoriją.
„Su žmona susipažinom taip: įsivaizduokit, būdamas mokyklos direktorium, vežu aš į mokyklą studentę, kuri buvo paskirta dirbti. Klausia manęs: „Kiek jūs vaikų turit?“. Sakau, neturiu. O ji tokia prie humoro: „Aš jum sūnų galiu pagimdyt!“. Paskui ji apsivedė ir pagimdė tris vaikus – dvi mergaites ir sūnų. Kartą ji, atėjusi į mano kabinetą, pradėjo verkti, sako, kad vyras muša. Aš jai pasakiau, kad kito kelio nėra, kaip auginti vaikus. Taip išėjo, kad tarp mūsų užsimezgė santykiai. Ji atėjo pas mane gyventi. Aulelių kaime gimė mano mergaitės“, – pasakojo J. Danilavičius. Paklaustas, ar jam buvo svarbu turėti savo vaikų, mokytojas nė kiek nesuabejojo: „Aš pats visada labai svajojau vaikų turėti. Tokia garsi akademikė defektologė važiavo į Minską, o aš – į Vilnių traukiniu. Išsišnekėjom apie šeimą, kad turiu šeimą, bet neturiu vaikų. O ji sako: „Mesk tu tuos mokslus, tavo pareiga užauginti žmones!“. Aš žengiau tą žingsnį, ir gimė dukros. Laimingai su žmona gyvenom, palaikėm vienas kitą. Žinokit, ir su pirma žmona palaikom ryšius, ji už mane metais vyresnė. Ji vaikų taip ir nenusilaukė, kito sutuoktinio neieškojo…“, – asmeninio gyvenimo užkulisius praskleidė J. Danilavičius.
Gimęs po laiminga žvaigžde
J. Danilavičius kalbėjo, kad ne viskas jo gyvenime buvo rožėmis klota: „Mano gyvenimas turėjo ir daug blogų patirčių, bet galiu pasakyti, kad gimiau po laiminga žvaigžde. Dirbau mylimą darbą. Mūsų giminė buvo gerbiama. Ir dėdė mokytojas buvo, senelis – daraktorius. Buvom „priaugę“ prie mokyklos. Kas galėjo pagalvoti, kad tiek metų dirbsiu mokytoju! Aš dar už vairo sėdu, nors man 93 metai! Būtinai kasdien važinėju, kad kojos atminties nepamestų. Ir prie kompiuterio sėdžiu, nors jis manęs ne visada klauso“, – juokėsi J. Danilavičius.
2010-aisiais J. Danilavičius buvo apdovanotas Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premija, o 2018 metais Lietuvos Respublikos 100-mečio proga jam įteiktas Anykščių rajono savivaldybės „Šimtmečio anykštėno“ atminimo ženklas.
Su tėte – skaityti
Apie vaikystę, kuri praėjo mokytojų šeimoje, šiltai atsiliepė J. Danilavičiaus pirmagimė Audronė Nakrošienė. Moteris yra ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Vadovų verslo administravimo magistrantūros (MBA) studijų direktorė, docentė, socialinių mokslų daktarė, dėstytoja bei lyderystės ekspertė.
„Tėtė tikrai nebuvo tas standartinis, eilinis tėtė. Jam aš buvau pirmagimė. Kai aš gimiau, tėtei buvo 50 metų. Jis jau buvo išleidęs savo pirmąjį elementorių ir aš tikriausiai buvau tas vaikas, į kurį jis norėjo sudėti viską – ir ką jis žino, ir ką moka. Metukų aš jau mokėjau kalbėti, o trejų su puse pradėjau skaityti. Jis buvo labai susikoncentravęs į mano ugdymą, rašė dienoraštį nuo pat mano gimimo, kaip aš augu, tobulėju, kokius skiemenis, žodžius tariu. Mano vaikystė nebuvo ta tikra vaikystė, kai vaikas su tėvais daug žaidžia, dūksta. Mano laikas, ypatingai su tėte, būdavo kitoks nei kitų vaikų: atsimenu, kaip jis mane, už rankos paėmęs, vesdavosi skaityti. Ir man tai buvo tikras malonumas, laiko praleidimas kartu su juo skaitant knygutes“, – leidosi į prisiminimus moteris.
„Kitas dalykas, kurį labai gerai atsimenu, kad jis, nuo pat gimimo, nuo trejų metukų, mane laikė suaugusiu žmogumi. Aš niekada nesijaučiau vaiku, gerąja prasme. Jis mane vertindavo kaip suaugusį žmogų, klausdavo mano nuomonės. Ir žinoma, ta besąlygiška, begalinė meilė, kurią jaučiau: mūsų ryšys labai stiprus. Pamenu, kai grįždavau iš mokyklos, labai daug kalbėdavomės apie tai, kas vyksta mokykloje – jam rūpėjo tiek mokyklinis, tiek užklasinis mano gyvenimas. Tas pats buvo ir universitete. Aš buvau ir į tiksliuosius, ir į humanitarinius mokslus linkusi. Bet tėtė turbūt buvo savo svajonės neįgyvendinęs kaip matematiko, nes jis buvo ir labai stiprus matematikas, pasirinkęs humanitarinę kryptį. Jis matė, kad aš taip pat labiau krypstu į humanitarinį lauką. Tai jis buvo tas autoritetas, kuris vis dėlto pakreipė mane į inžineriją ir taip aš pasirinkau inžinerijos, tiksliųjų mokslų studijas, tačiau, padirbusi šioje srityje, ją vis tik iškeičiau į socialinius mokslus“, – pasakojo A. Nakrošienė.
Moteris sakė, kad šeimoje pagarba žmogui, įsiklausymas buvo labai svarbu. „Pavyzdžiui, jis man nedraudė valgyti saldainių. Bet aš valgiau saldainius su priekiniais dantimis, tam, kad nesugestų galiniai. Aš juos labai retai valgydavau, arba pasislėpus. Jis to lyg nedraudė, bet buvo taip vertybiškai įtikinęs, kad tai yra nesveika. Jis, nedrausdamas, mokėjo iškomunikuoti, kodėl tai yra svarbu. Tėtė taip mokėdavo įdiegti tas vertybes ir taip išauklėti, kad aš galvodavau: o kaip man tai perduoti savo vaikams?“, – sakė dvi atžalas auginanti A. Nakrošienė.
Paklausta, ar prašydavo tėtės patarimų augindama savo vaikus, garsiojo pedagogo dukra atsakė neabejodama: „Pamenu, kai gimė man vaikai ir būdavo kažkoks klausimas – tai visada skambindavau tėtei paklausti. Ir jo patarimai būdavo labai geri, įžvalgūs“.
J. Danilavičiaus vaikai, be abejo, mokėsi iš jo parašytų elementorių.
„Man pačiai buvo labai brangus jo pirmasis elementorius, iš kurio mokiausi. Net dabar atsimenu tuos paveikslėlius. O mano vaikai mokėsi iš jo naujų elementorių, jiems taip pat buvo smagu, kad tai senelis parašė. Jis buvo ir atskirų knygučių pridėjęs, mano vaikams iš kartono padaręs raides, kitų įvairiausių priemonių. Taip pat buvo labai graži jo piešinių knygutė su gyvūnais, nupiešta jo ranka. Tą skaitymo kultūrą jis mums labai smarkiai įdiegė“, – apie mokytoją ekspertą, elementorių autorių, rašytoją kalbėjo jo pirmagimė Audronė Nakrošienė.
Ačiū už tokį gražų straipsnį! Buvo malonu labai skaityti. Sveikatos ir sėkmės gerbiamajam, labai trūksta tokios geros širdies žmonių mums 🙂
Nuostabus žmogus!
Daugiau tokių asmenybių Lietuvai palinkėsiu. Nuoširdi pagarba.
kaip gera skaityt apie tokius puikius žmones. Sveikatos jums ir ilgų ilgų metų.