Tolerancija – ne vanduo be krantų

Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ jau penktus metus skiriama Leonido Donskio premija šiemet atiteko anykštėnui Rimantui Vanagui. L. Donskio premija teikiama už ilgametes pastangas stiprinti pilietinį sąmoningumą, pakantą ir toleranciją. Rašytojas, žurnalistas, vertėjas buvo įvertintas už „ilgametes kūrybines pastangas atskleisti savo krašto istoriją, dramas, šviesulius,  jautrumą ir atminties gaivinimą prikeliant Anykščių žydus ir nenustojant tiesti tiltų“.

Buvo nominuotas ir anksčiau

Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdyba apie laureatą R. Vanagą rašo:

„Jo kūryboje susisieja meilė savo gimtajai vietai ir kraštui bei globalios tendencijos. Jis nuolat liudija, kad nuoširdus gyvenimas savo gimtojoje vietoje nėra prastesnis nei didžiuosiuose pasaulio centruose. Tuo pačiu jis primena atvirumo ir skaudžių patirčių aktualizavimo, atminties gaivinimo svarbą, todėl dalį savo darbų yra paskyręs Anykščių žydų istorijai, vietos lietuvių gyventojų dalyvavimui Holokauste“.

R. Vanagas sakė, kad apdovanojimas jam svarbus, tačiau ši nominacija jo nenustebinusi: „ Už prieš 15 metų išėjusią, 18 metų rašytą mano knygą „Žali žydų plaukai“ Kauno žydų bendruomenė buvo pristačiusi mane metų Tolerancijos žmogaus vardui gauti. Tačiau tuomet likau „antruoju“, nes pirmoji vieta buvo skirta populiariai dainininkei Jurgai Šeduikytei, renginio metu išreiškusiai pilietinę poziciją, – sakė rašytojas, –  L. Donskio premija mane labiau nustebino todėl, kad jau buvau pasijutęs  esąs „neparankus“ aukštesniems apdovanojimams: prieš tai buvau nominuotas kelioms literatūrinėms, net triskart – Vyriausybės premijoms, bet jų negavau, šiuokart vis dėlto buvau „palaimintas“.

Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ Leonido Donskio premija skiriama nuo 2018-ųjų (mirus prof. L. Donskiui), o metų Tolerancijos žmogus renkamas nuo 2001 metų; abu apdovanojimai vyksta tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje – Vytauto Didžiojo universiteto reprezentacinėje Didžiojoje auloje, dalyvaujant užsienio šalių ambasadoriams, aukštiems dvasininkams, Seimo nariams, universiteto profesūrai.

Pasaulis tampa vis mažiau nuspėjamas

Atsiimdamas apdovanojimą – diplomą, 1000 eurų premiją ir G..Kanovičiaus rinktinių raštų penkiatomį – R. Vanagas perskaitė atvirą laišką, skirtą a. a. Leonidui Donskiui.

„<…> Išklausęs istorijas, kurias verkdami, nostalgiškai prisimindami gimtąją Lietuvą, o paskui vėl braukdami ašaras man išklojo prieš karą Anykščiuose gyvenę žydai, aš pajutau skaudžią naštą. Ji, manyčiau, tenka kiekvienam lietuviui, norinčiam, kad jų naujoji, teisėta žmonių valia sukurta valstybė jaustųsi laisva ir garbinga kitų tokių pat valstybių draugijoje.

Per vėlesnius dešimtmečius mano kompiuteryje, bibliotekoje ir atmintyje kaupėsi holokausto Anykščiuose detalės, iki netikėčiausių niuansų, klausimų. Iš daugybės pasakojimų, liudininkų atodūsių susiklostė, susivijo vasaros vakaro šešėlių procesija, slenkanti stačia gatvele netoli siaurojo geležinkelio. Paklaikę veidai ir akys, ryšulėliai drebančiose rankose, jaunos motinos, stumiančios įkalnėn vežimėlius su kūdikiais – ir ištisinis banguojantis vaitojimas… Visas šis apokaliptinis reginys buvo toks nerealiai, nežmoniškai klaikus, kad man jau dingojos, jog net nužudymas būtų gailestingesnis už tą myriop nekaltai pasmerktųjų būseną. Elementaraus žmogiškumo paniekinimą, žmogaus, kaip sąmoningos būtybės, kaip Dievo ir visatos kūrinio, pažeminimą.

<…> Agresija! Pasaulio akimis žiūrint, šis slibinas tebespjaudo siera ir mūsų dienomis. 1997 metais su pora Lietuvos rašytojų dalyvaudami Vašingtone vykusioje pasaulio rašytojų konferencijoje „Vakarų literatūros perspektyvos XXI amžiuje“, išgirdome apie žmonijai gresiančius pavojus, priešpriešas, religinius, ekonominius, informacinius ir dar kitokius karus. Tada tuo nenorėjome patikėti, tačiau dabar jau akivaizdu, jog tos prognozės pildosi su kaupu, pasaulis tampa vis konfliktiškesnis, karštligiškas, mažiau nuspėjamas. Tos tendencijos atsispindi ir Lietuvoje, jos žmonių santykiuose. Tiesa, agresija pas mus dar ne tiek suįžūlėjusi, nepalyginti rafinuotesnė – bent kol kas.

Politikai mėgsta girtis, jog sukūrėme laisvą, demokratišką valstybę, gyvename kaip niekad gerai. Tai tiesa. Bet ar mylime žmogų, gerbiame jį ir jo nuomonę, rūpinamės juo? Kodėl net žodžiai „garbė“, „atsiprašau“ beveik nebegirdimi?

<…> Kaip šiandien trūksta laisvų, drąsių valstybininkų! Aktyvių, energingų Tolerancijos, Atjautos riterių. Lyderių ir šauklių, kurie autoritetingai nuo visų bokštų ir piliakalnių kviestų žmones šviesos, pagarbos, savęs ir savitarpio supratimo paieškai. O sukvietęs ir susodinęs, kažkas juk turi, privalo perspėti, BE PYKČIO paaiškinti ir įrodyti, jog kiekvienas esam vertybė. Kaip žydų išmintis sako, žmogus – tai visata!

O šią Jūsų, gerbiamasis Profesoriau Leonidai, vardu pavadintos premijos man suteiktą garbę skiriu visiems savo respondentams, lietuviams ir žydams, kuriems ne tas pat, kuo gyvas žmogus, kaip gyvas ir ar išvis gyvas“, – kalbėjo premijos laureatas R. Vanagas.

Reikia „šaukti“ atjautą

Paklaustas, kokia jo nuomonė apie šiųmetinius Sausio 13-osios įvykius, kurgi toji vienybė ir tolerancija, R. Vanagas svarstė: „Tai politiniai, emociniai dalykai ir, vertindamas juos, neguldyčiau galvos už nieką. Neretai ir žiniasklaida pateikia nežinia ką, ji dažnai labai šališka, tendencinga. Arba atlieka savo darbą neprofesionaliai – pats tai ką tik patyriau savo kailiu. Televizijos žurnalistei uždavus man kelis klausimus, aš pats visą gyvenimą dirbęs žurnalistu, iškart supratau, kad ji nelabai nutuokia, ką kalbinanti. Todėl paaiškinau, kas ir kaip. Bet štai žiūriu laidą – ir išgirstu ką? Vieną vienintelį, nei šiokį, nei tokį sakinį….Tuomet ir svarstau: kam išvis reikėjo televizininkams trukdytis, važiuoti į kitą miestą? Kam apsimetinėti, kad jie pateikia kažkokią šviežią, objektyvią informaciją? Juk žiūrovas mano nuomonės taip ir neišgirdo… 

Bijau, kad panašiai buvo pateikiami ir dabartiniai reportažai iš mitingų, eitynių. Kai pirmąsyk daugiatūkstantinis „Šeimų maršas“ iš visos Lietuvos susirinko Vingio parke, ką pamatėme to vakaro valstybinės televizijos žinių laidoje? Nieko! Išgirdome tik faktą apie įvykį… Nors buvo tikrai rimtų, protingų pasisakymų – smuikininko Vilhelmo Čepinskio, kunigo Roberto Grigo ir kitų.  Tą vakarą nejučia su širdgėla pagalvojau, jog panašiai būdavo rengiami reportažai ir Atgimimo laikais. Pats dalyvavęs mitinge, žinojai, kas ir kaip iš tiesų jame vyko, o per Maskvos „Panoramą“ pamatydavai tik neapykantos iškreiptus veidus,  tikriausiai provokatoriaus iškištą vėliavą su svastika…  Tada mes piktinomės ir bjaurėjomės tokia primityvia propaganda, akivaizdžiu šmeižtu ir melu.  Negi ratas apsisuko, ir dabar mes patys šitaip kompromituojam kitaminčius, nepritariančius dabartinei valdžiai? 

Nemanau, kad žodžio laisve vadintinas pamazgų pylimas ant valdžios oponentų, patyčių objektu nuolat verčiamas net Prezidentas, – argi tai galima toleruoti? Mes patys tampame nepadorūs, išsigimstame, jei pateisiname  tokius dalykus“.

Po Sausio 13-osios įvykių žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo ir profesoriaus Vytauto Landsbergio žodžiai, kuomet „rėkaujantieji“ buvo pavadinti „ne žmonėmis“. Vėliau, Vasario 16-osios minėjimo metu, buvo skirstomi žmonės – kuriuos į aikštę įleisti, o kurių – ne. R. Vanago nuomone, atsižvelgiant į bendrą situaciją, šventinės kalbos turėtų būti vienijančios tautą, skleidžiančios šviesą, teikiančios jėgų: „Vyksta pandemija, pasauliniai konfliktai, žmonės pavargę, nusiminę. Į visas puses reikia skleisti kitus dalykus: atjautą, toleranciją, pakantumą – tai, kas žmones vienija ir kelia dvasią, – kalbėjo R.Vanagas ir pridūrė, – pas mus, deja, dar labai daug nežinios, netikrumo, žmonės nesusigaudo paprastuose dalykuose, o kažkas tuo mikliai naudojasi. Pavyzdžiui, atėjo „Knygų mugė“. Jeigu kas mano, kad joje reklamuojamos geriausios knygos, tai toli nuo tiesos. Kiekviena leidykla reklamuoja tai, ką pati išleidusi, ką nori žūtbūt parduoti, bet ar tai tikrai gera knyga – didelis klaustukas. Vos pasibaigus vienai mugei, leidyklos iškart pradeda dirbti kitai, investuoja į ją:  patrauklaus įvaizdžio dėlei užsakomos recenzijos, pokalbiai, laidos, kviečiami garsūs užsienio autoriai ir t.t.. Kai pats padalyvauji mugėje ir žinai, kodėl prie vienų dalyvių (ir nebūtinai rašytojų!) pulte puolama, o pro kitus praeinama lyg pro elektros stulpą,  kai pasišneki su kolegom rašytojais ir vertėjais, pasidaro ir gėda dėl tokios tvarkos, ir išties apmaudu. 

Reikia išmokti mąstyti savarankiškai

R. Vanagas teigė šiek tiek nusivylęs menku kraštiečių susidomėjimu ir jo naujomis knygomis: viena jų turėjusi įtakos L. Donskio premijai gauti.

„Dar vienas knygų situacijos dabartinėje rinkoje pavyzdėlis: renkant kandidatus  L. Donskio premijai, kiek žinau, mano labui nusvėrė pernai A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko muziejaus išleista, savivaldybės paremta ir trimis kalbomis (kaip Anykščių suvenyras) išleista dokumentinė poema „Anykščių dantiraštis“. Pernai per Miesto šventę Anykščių kultūros centras pagal ją senosiose žydų kapinėse parodė sukrečiančią misteriją, tačiau kad patys anykštėnai būtų puolę ją skaityti… Nemanau, nejaučiu. Neatrodo, kad kas būtų susidomėję ir neseniai pasirodžiusia linksmai graudžia apysaka „Skiedrų ganytojas“, kurioje nesunkiai atpažįstamas Anykščių šeimos gyvenimas sovietmečiu, – negi anykštėnams tikrai neįdomu? O gal knyga paprasčiausiai nebuvo deramai pristatyta?“, – retoriškai klausė rašytojas. 

„Tarybiniais laikais daug kuo netikėdavom, nes visi supratom, kad viena sakoma, o kita daroma, kitaip nė būti negali, tačiau dabar… Dabar vienintelė išeitis – išmokti mąstyti savarankiškai, susirinkti kuo daugiau informacijos ir pačiam pasirinkti, nuspręsti, ko iš tiesų nori. Deja, vieni žmonės pasidarė tingūs, kiti per greit lekia, neturi kada pagalvoti, todėl tiki net visiškom nesąmonėm, net anoniminiais komentarais. Užuot patys pasidomėję, laukia, kad viskas būtų paduota „ant lėkštutės“ “, – savo pamąstymais dalijosi pašnekovas.

„Yra padorumo krantai“

R. Vanagas, apie tai, ar galima būti viskam atlaidiems, tolerantiškiems, sakė: „Negalima toleruoti to, kas akivaizdžiai nehumaniška. Pakaktų vien laikytis dešimties Dievo įsakymų. Mano pirmoji knyga žydų tema „Nenusigręžk nuo savęs“, išėjusi 1995 metais, buvo raktas į penktą Dievo įsakymą „Nežudyk“. Kaip normalus, padoriu save laikantis žmogus, ir dar krikščionis, gali toleruoti žmonių žudymą, melą, puikybę ir kitas didžiąsias nuodėmes? Tai tinka ir kalbant apie šiuolaikiniais vadinamus bendražmogiškus kriterijus. Laisvė ir tolerancija nėra vanduo, į visas puses besipilantis, o jeigu ir vanduo, tai jis privalo turėti padorumo krantus“.

Na, o kokia rašytojo nuomonė apie neką mažiau visuomenėje eskaluojamus LGBT, seksualinių mažumų atstovus? „Gal verčiau nesivelkim į dviprasmiškus išvedžiojimus: kai esi, kaip rašytojas A.Zurba sakydavo, „aštuntam vagone“, t. y. aštuntoj dešimty, seksualinė orientacija nėra labai svarbi aktualija… Rimčiau tarus, kaip vyresnis, konservatyvesnis  žmogus, į visa tai žiūriu kiek iš tolo. Bet vien priešiškai nusiteikęs nesu, nes neigimas prasmingas tik tada, kai pagrįstas, nežeidžia žmogaus orumo“, – savo nuomone pasidalijo R. Vanagas.

Parašė per 200 apybraižų

Lietuvos Rašytojų sąjungos narys R. Vanagas nuo 1996-ųjų gyvena ir kuria Anykščiuose. Iki tol jis buvo žurnalų „Jaunimo gretos“, „Moksleivis“ redaktoriumi. Nuo 2005 m. jis yra Anykščių Jono Biliūno gimnazijos Garbės galerijos narys. Jis parašė išleido 30 knygų, i: dokumentinė proza „Iš vieversių gyvenimo“ (2002 m.) įvertinta Vaižganto, Tersesės Mikeliūnaitės premijomis. Dokumentinė proza „Žmonės mylėjo žmones“ (2004 m.) įvertinta Jono Marcinkevičiaus literatūrine premija, už dokumentinę prozą „Žali žydų plaukai“ (2007 m.) rašytojas buvo nominuotas tapti metų Tolerancijos žmogumi.

Premija teikiama už žmogaus teisių gynimą

Pirmuoju Leonido Donskio premijos laureatu 2018 metais, Č.Sugiharos valdybos narių ir našlės Jolantos Donskienės sprendimu, buvo paskelbtas istorikas profesorius Saulius Sužiedėlis.

L. Donskio premija teikiama už ilgametes pastangas stiprinti pilietinį sąmoningumą, pakantą ir toleranciją, taip pat už žmogaus teisių gynimą, dialogo mezgimą ir palaikymą tarp skirtingai mąstančių, už pamokas ir pastangas kalbėti be pykčio ir šališkumo, už kitokios nuomonės išklausymą ir jos gerbimą, už nuolatinį priminimą, jog lavinimasis ir apšvieta yra nuolat mus lydintys reiškiniai, stiprinantys abipusį supratimą ir empatiją.

Č.Sugiharos fondo„Diplomatai už gyvybę“  tikslas – saugoti garsaus Japonijos diplomato Čijunės Sugiharos ir Nyderlandų garbės konsulo Jano Zwartendijko atminimą, skleisti pilietinės visuomenės bei tolerancijos idėjas. Fondas „Diplomatai už gyvybę“ dalyvauja Lietuvos ir tarptautiniuose projektuose, prisideda prie Holokausto švietimo Lietuvoje projektų, jaunosios kartos auklėjimo ir edukacijos, tolerancijos idėjų skleidimo. Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ pirmininkas – Ramūnas Garbaravičius, fondo nariu buvo ir Leonidas Donskis.

Rimanto Vanago kūrybos apdovanojimai:

1979 m. Zigmo Gėlės literatūrinė premija už poetinį debiutą (eilėraščių rinkinį „Autobiografijos pradžia“).

1979 -1986 m. Beveik kasmetinis Žurnalistų sąjungos konkurso (publikacijos apie keliones)  laimėtojas.

1983 m. Maksimo Gorkio premija už eilėraščių rinkinį rusų kalba „Motinos laiškas“.

1988 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos kūrybinio konkurso laureatas (už knygą „Karas mūsų nepamiršo).

2000 m. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos kūrybinio konkurso „NATO – tai mes“ I vietos laimėtojas.

2002 m. Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premija.

2003 m. Juozo Tumo-Vaižganto premija už dokumentinės prozos knygą „Iš vieversių gyvenimo“.

2004 m. Jono Marcinkevičiaus premija už dokumentinės prozos knygą „Žmonės mylėjo žmones“.

2006 m. I vieta respublikiniame „Kauno rampos“ konkurse už pjesę „AB vienetas“.

2008 m. Almanacho „Varpai“ premijos laureatas už „Pašventupių noveles“.

2011 m. Antano Baranausko literatūrinė premija už dokumentinės prozos knygą „Peslių akademija“.

2013 m. LR Kultūros ministerijos premija už publicistiką kultūros temomis.

2017 m. Almanacho „Varpai“ premijos laureatas už novelių ciklą „Spanguolynas“.

2022 m. Č.Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ Leonido Donskio premija.