Gailutė KUDIRKIENĖ
Dviejų entuziasčių Lukštų kaime įkurtas etnografinis muziejus su milžinišku šiaudiniu kubilu, senovinėmis svarstyklėmis, mediniu lopšiu ir netgi senovine asla – tikra įdomybė to nemačiusiems ekskursantams. Tik asla ne visai senovinė, o darbščių entuziastų suplūkta…
Paskui save patraukė ir visą kaimą
Pačiam šalies pakrašty, Rokiškio rajone, vos 5 kilometrai nuo sienos su Latvija esantis Lukštų kaimas, kad ir koks atokus, turi kuo pritraukti keliautojus.
Žmones čia atvilioja etnografinis muziejus ir kaimo pašonėje stūksantis piliakalnis.
Idėją kurti muziejų prieš 21-erius metus išsakė tuometė istorijos mokytoja Laima Garuolienė, prie jos iškart prisijungė kultūros centro vadovė Gražina Dapkuvienė, o tada jau ir visas kaimas.
Muziejus įdomus ne vien eksponatais, bet ir patalpų apipavidalinimu: viskas įrengta kaip senovinėje kaimo troboje, yra net dalis molinės aslos.
Klebonijos mokykloje buvo ankšta
Mūsų gidė – Lukštų bibliotekininkė Sigutė Šimanauskienė, mat biblioteka ir muziejus yra po vienu kultūros namų stogu.
„Viskas prasidėjo nuo to, kad mano sesuo dvynė L.Garuolienė, istorijos mokytoja, mokykloje turėjo kraštotyros būrelį, ji su vaikais vaikščiojo po kaimus ir rinko senienas, visokius rakandus“, – prisimena 2000-uosius metus.
Istorikė vaikams įžiebė didžiulį norą pažinti savo kraštą, tad mokinukai veržėsi kartu su mokytoja į ekspedicijas, iš jų grįždavo su lobiais – taip jų sparčiai daugėjo.
Reikėjo sugalvoti, kur tuos daiktus laikyti, be to, magėjo ir kitiems parodyti, ne vien su vaikais juos aptarti.
Etnografinį kampelį įkurti mokykloje nebuvo galimybių, mat Lukštų mokykla nuo seno naudojosi klebonijos pastatu, laisvų klasių nebuvo.
Būsimą muziejų mielai įsileido kultūros namai.
Smalsiems vaikams buvo įdomu
„Aš – rokiškietė, į Lukštų mokyklą važinėjau tik dirbti, o štai sesuo ten liko ir gyventi“, – paaiškina L.Garuolienė.
Tas kaimas joms nesvetimas, tai motinos gimtinė.
Seserys dvynės Rokiškio kultūros mokykloje baigė bibliotekininkystę. S.Šimanauskienė gavo paskyrimą į Lukštų biblioteką, o L.Garuolienė išvyko studijuoti istorijos į Vilniaus pedagoginį universitetą ir į Lukštus atvyko jau kaip istorijos mokytoja, dirbo iki 2009 metų, kol mokyklą uždarė.
Dabar ji dirba Rokiškio savivaldybės archyve.
Prisimenant, kaip gimė muziejus, sako, jog iš pradžių turėjo tikslą su būrelio vaikais surinkti Lukštų mokyklos istoriją, ėjo pas vietinius ir gretimų kaimų gyventojus, užrašinėjo jų prisiminimus.
„Penktokai, šeštokai, septintokai – toks amžius, kai viskas smalsu ir įdomu, tad kažkaip ypatingai tų mokinukų vilioti į ekspedicijas nereikėjo“, – prisimena pašnekovė.
Kai jau užsimegzdavo pokalbis, sodybų šeimininkai ne tik į pasakojimus leisdavosi, nuotraukas rodydavo, bet parodydavo ir visokių seniau buityje naudotų daiktų, apie kuriuos dabartinė karta nė nenutuokė.
Tarsi savaime gavosi, kad jaunieji kraštotyrininkai ir mokytoja pasisvečiavę išeidavo ne tušti, išsinešdavo kokį senovinį rakandą.
Kaimo muziejus duris atvėrė 2001 metais.
Užsimetė ir molinę aslą suplūkti
Užveriam biblioteką ir šaltais koridoriais keliaujame į kitą pastato galą. Į muziejų mus palydi ir daugiau lukštiečių: Jonas Smalskys, Rimantas Pečiūra, Alvyra Smalskienė. Visi jie taip pat prisidėjo prie muziejaus kūrimo.
S.Šimanauskienė pasakoja, kad, gavus patalpą, seseriai eksponatus išdėlioti lentynose buvę per maža. Ji norėjo, kad senoviniai daiktai gulėtų jiems pritinkančioje aplinkoje, jog lankytojas pasijustų lyg užėjęs į kaimo gryčią.
„Ji užsimetė čia ir molinę aslą suplūkti!“ – aiškina, kuo virto dalis kambario grindų.
Kadangi į muziejaus kūrimą įsitraukė ir kiti kaimo entuziastai, buvo pasirūpinta pusrasčių ir jais iškaltos patalpos sienos.
Kai darbai užvirė, gausinti eksponatų suskato ir visas kaimas, siūlė, ką turėjo senoviško.
„Aš su vyru leidausi į žygius per nebegyvenamas sodybas, daug visko parvežėm, kiek į pikapą tilpo“, – sako bibliotekininkė.
Dar prisiminė, kad mediniam lopšy augo
Prie muziejaus durų patiestas rankomis megztas rainas takelis – kažkurios vietinės moters kūrinys.
Pravėrus duris norisi net galvą palenkti, stogas čia pat, kad kakta neatsidaužtum. Viename kampe stovi senų maldaknygių ir knygų pilna etažerė. Prie jos prisispaudęs stalelis su senu radijo imtuvu. Gal net tarpukario laikų, iš geresnių namų.
Šalia kanapa, užklota juodų ir raudonų ornamentų austine lovatiese, ir siuvinėta pablukusi pagalvėlė, kadaise buvusi labai efektinga: juodame fone dailus spalvotas paukštis, o šonuose rožių pumpurai.
Atsisėdęs pasiektum apvalų stalą, uždengtą kiauraraščiu megzta staltiese, o prie šio – supamas lopšys ir vaikiška lovelė.
„Esam sulaukę ir tokių lankytojų, kurie tvirtino tokioje lovelėje ar mediniam lopšy užaugę“, – sako S.Šimanauskienė.
Vienas retesnių daiktų – undorė, iš šiaudų pintas kubilas grūdams laikyti. Istorijos mokytojai ją įdavęs žmogus papasakojo, kaip tokius indus darydavo: rudenį, kai nukulia javus, ne kombainais, o rankom pjautus, ima šiaudus ir juos pagal formą suka kartu su virve.
Nepavykus atpažinti keisto medinio padargo, J.Smalskys, bendruomenės pirmininkas, tuoj paaiškina, kad tai arklas, pakelia jį ir parodo, kur arklys kinkomas ir už kur laiko artojas. Dar pademonstruoja, kaip senovinis galandymo įrankis – tekėlas – veikia.
Stebimės, kad lentynoje gausu medinių kurpalių. Ar tai iš kaimo batsiuvio namų?
A.Smalskienė, buvusi darželio vedėja, o vėliau pradinukų mokytoja, taria, kad jų krašte kiekvienoje troboje vyrai mokėjo savo šeimynykščių apavą taisyti ar klumpes išdrožti.
Kaimas atokus, bet muziejų randa
„Kol buvo mokykla, čia durys neužsidarydavo, muziejaus eksponatai buvo mokomoji medžiaga“, – sako A.Smalskienė.
Muziejus populiariausias vasarą, kai žmonės keliauja po vaizdingas Rokiškio apylinkes ir užsuka į Lukštus.
Vasaros gale, per kraštiečių susiėjimus, į muziejų eina nuo ryto iki vakaro, nes visi norintys pažiūrėti vienu kartu netilptų, patalpa juk nedidelė.
Pasak pašnekovų, tie, kas ilgokai tėviškėje nebuvę, išsiilgę autentiškos kaimo buities, vaikystėje matytų ar turėtų daiktų, tad muziejuje akimis ieško širdžiai mielų prisiminimų. Vienas, žiūrėk, atpažįsta šventąjį paveikslą, kabėjusį senelių troboje, kitas paglosto medinį oblių, su kokiu tėvas meistraudavęs, trečiam ašaros tvenkiasi išvydus lygiai tokį molinį ąsotį, į kokį mama ar močiutė pildavo pieną.
„Iš Obelių vaikai atmina dviračiais, iš tolimesnių mokyklų atveža organizuotai autobusu“, – bibliotekininkė tikina, jog ir jaunųjų lankytojų netrūksta.
Į piliakalnį – per gyventojų kiemą
Dar viena Lukštų įžymybė – piliakalnis. Be palydovo jo niekaip nerastum, mat visa vietovė, kiek akys aprėpia, tai kyla, tai leidžiasi, regis, ir ten kalva, ir už jos iškilumas, o dar, kai sniego iki kelių, sunku ir susigaudyti.
Šįkart mūsų gidas – Rimantas Pečiūra, seniūnaitis, vienas aktyviausių kaimo gražinimo entuziastų.
Siauručiu keliuku vingiuojam pro nuo sniego linkstančias egles ir pušis, vienoj pusėj dauba, kitoj – aukštumėlė, keliuko išsišakojimas, posūkis, dar vienas vingis.
Ir štai ten, kur geltonuoja baltalangė sodyba, kur pušys tarsi lipa į kalną, ir yra piliakalnis.
„Planuojam tarp dviejų medžių ant storų grandinių pakabinti iš ąžuolo išdrožtą lentą, kad čia Lukštų piliakalnis, tada šitą vietą visi be vargo atras“, – vyras pasakoja bendruomenės užmojus.
Automobilį pasistatom sodybos kieme, kitaip piliakalnio nepasiektume. Tada per sniegą pūškuojam aukštyn.
Papėdėje – du piliakalnio žymekliai, naujas ir senesnių laikų.
Kultūros paminklu jis paskelbtas 1998 metais.
Vilioja kerinčia mėlyne
Piliakalnį istorikai datuoja pirmu mūsų eros tūkstantmečiu, rytinėje jo papėdėje buvusi gyvenvietė, toje vietoje rasta lipdytinės keramikos šukių.
„Mūsų piliakalnyje rastas ir akmeninis gludintas kirvis su keturkampe pentimi, jį saugo Rokiškio muziejus“, – R.Pečiūra pasidžiaugia, jog su radiniu jų kalnas tarsi įgavo dar daugiau vertės ne vien dėl grožio.
Užkopiam ant pat viršaus, čia stiebiasi šimtametės pušys, pridygę krūmų.
Lukštiečiai kasmet kalną aptvarko, krūmynus išpjauna, bet jie greit atželia.
R.Pečiūra veda prie įspūdingo skardžio. Jis apaugęs medžiais, bet labai status.
„Čia norėtume įtaisyti lyną nusileisti“, – pasakoja apie lukštiečių planus.
Vasarą kalną pasiekti lengviau, nereikia eiti per žmonių kiemą, link jo per pievą vingiuoja keliukas.
Lukštų ir gretimų kaimų gyventojai piliakalnio papėdėje susiburia per Mindaugines, gieda Tautišką giesmę.
Ankstyvą pavasarį piliakalnis traukia ir savus, ir svetimus kerinčiu grožiu, visi jo šlaitai mėlynuoja nuo žibuoklių.
J.Smalskys paaiškino, jog su šitais įrankiais moterys kadaise lygindavo skalbinius. Per Mindaugines žmonės renkasi į piliakalnio papėdę ir kartu gieda Tautišką giesmę. Lukštų muziejus įkurtas po kultūros namų stogu, čia veikia ir biblioteka. Kalno papėdėje stūkso Lukštų piliakalnio žymeklis, skelbiantis, jog čia yra kultūros paminklas.
panskliautas.lt
Projektas „Pasaulio centras“
qVSEOrtUjvhzYB