Kas gi tie mūsų karaliai ir šventieji? (II)

Rimantas VANAGAS

Šis tekstas – pasiūlymas anykštėnams drąsiau pasisakyti svarbiomis mūsų krašto, istorijos, kultūros temomis, analizuoti jas. Kad, įgyvendindami bet kokius projektus, nenueitume vienos skubiai „nuleistos“ nuomonės, viešųjų pirkimų pamėgto „pigiausio varianto“ keliu.

Intriguojančių istorijų –
dar tik pradžia…

Ir štai, istorijos laikrodžiui dar truputėlį pasisukus, nūnai vėl viskas iš naujo, tarsi naujai užgimus! Smagu stebėti, kaip atgyja noras matyti gimtuosius Anykščius itin patrauklius ir netgi didingus, – gal pagaliau idėja virs kūnu? Vargu ar kas abejoja, kad anykštėnai suinteresuoti savo miesto bei krašto garsinimu, ir ne vien besitikintys pasipelnyti iš sėkmingai besiplėtojančio turizmo: jau senokai metas nuo mitų, legendų, spėlionių ir hipotezių pereiti prie mokslinių argumentų.
Tegyvuoja mokslas?
Kas gali būti gražiau už norą pažinti savo kraštą iki pašaknų? Sveika, patriotiška, visokeriopai palaikytina. Kiekvienas naujas faktas – pridėtinė vertė ne tik Anykščių įvaizdžiui, bet kiekvieno mūsų savivertei. Atsivėrus archyvams, naujoms istorijos, archeologijos, geologijos, kalbos ir kt. mokslų, o ypač išmaniųjų technologijų galimybėms, smalsūs protai atkasa iki šiol nežinotų, su mumis tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių gijų ir aukso smiltelių. Kai kurios jų privers daug ką naujai pervertinti, gal net perrašyti vadovėlius.
Sveikas pavydas ima pagalvojus, kiek naujos medžiagos, siužetų, temų būsimiems rašytojams, menininkams (dailininkams, dramaturgams, kompozitoriams, kino režisieriams…) pateiks švieži faktai apie LDK, Lenkijos karalystės diduomenės gyvenimą, jos žygdarbius ir nuopuolius. Jeigu, sakykim, dar neseniai lietuviškas istorinis romanas būdavo kuriamas žinant vos vieną kitą tikrą vardą ar įvykį, ir tą, nurašytą iš svetimų kronikų, dabar gi pirštų galais apčiuopiame kur kas patikimesnių žinių skrynias.
Pvz., tikriausiai mažai kas tegirdėjo, jog neseniai Mažąja kultūros sostine paskelbtas Kavarskas galėtų puikiausiai pasitarnauti kaip veiksmo vieta istorinei dramai, romanui ar kino trileriui. Pasirodo, Grigalius Jurgaitis Astikas, vienas LDK lietuviškos kilmės didikų Astikų giminės atstovų, buvęs nemenkas sukčius bei intrigantas. Rėmęs carą Ivaną Žiaurųjį (netgi žadėjęs šiam nužudyti karalių Steponą Batorą), bandęs prastumti jo sūnaus Fiodoro kandidatūrą į Abiejų Tautų respublikos monarchus. Galiausiai Grigalius taip nusigyvenęs, kad savajame Kavarsko dvarelyje įrengęs pinigų kalyklą ir ėmęs kaldinti netikrus pinigus. Negana to, padirbinėjęs senatorių parašus, slapčiom susitikinėjęs su Maskvos pasiuntiniu, kol galiausiai kaip valstybės išdavikas 1580 m. buvęs nukirsdintas Vilniuje, Vokiečių gatvėje, netoli miesto Rotušės ir savo namų…
Nors ši istorija mūsų kraštui lyg ir neteikia garbės, tačiau, tinkamai pateikta (materializuota, inscenizuota?), galbūt galėtų virsti tikru magnetu istorijos mėgėjams, smalsuoliams.

Trijų raidžių detektyvas

Šitam karališkam kely, suprantama, mūsų laukia ne tik aukso grynuoliai, greita šlovė ir nauda, bet ir ilgas, kantrus darbas. Piliakalniai smulkmenėlių, kurias kalbininkai vadina „bluselėmis“, – jos tyko kiekvienam žingsny. Pvz., XXI amžiuj kažkaip nebepadoru krašto istoriją mūryti vien ant romantinių legendų ir padavimų pamatų, o Anykščių, Rubikių, Šiaulių, Puntuko, Šlavės ir kt. pavadinimus kildinti jau net ne iš senolių perduotų pasakojimų, o iš lengva ranka šiandienos meistrelių sukurptų pseudopasakėlių.
Mokslinio smalsumo vedami, atsiverskime enciklopediją – tradiciniu požiūriu, patikimiausią duomenų bazę. „Pirmą kartą Anykščiai paminėti 1440 m. (kai kuriais šaltiniais dar 1422 m.) kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Anykščių dvaras – tuo metu Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Anykščių dvarą davė valdyti Radvilai Astikaičiui“. Būtent šios formuluotės įkvėpti, jau daugybę metų skaičiuojame mūsų miesto „amžių“, švenčiame jo jubiliejus. Betgi palaukit, palaukit!
Pradžiai patikslinkime: kunigaikščio Kazimiero Trakuose rusėnų kalba rašytame rašte Anykščių vardo išvis nėra – dvaro pavadinimo vietoje išliko įskaitomos tik trys slaviškos raidės „они“, ir nebūtinai žodžio pradžioje… Neatsitiktinai amžių tėkmėje būta mokslininkų, kurie „они“ siejo su kitais pavadinimais, pvz., su „Ионишки“. Istorikas T.Baranauskas logiškai klausia: ar Eišiškių valdytojui Mantautui galėjo būti priskirtas kitame Lietuvos pakraštyje stūksojęs „mūsiškis“ dvaras? Mane, filologą, ne mažiau nustebino šių dienų realybė: Trakų rajone (kur kadaise Kazimieras ir pasirašė tą lemtingą raštą) iki šiol tyvuliuoja Anykščio ežeras su gražia salele, įtekančiu Anykštės upeliu ir Ponykščio kaimu! O netoliese esama dar ir Dusmenėlių – kaip prie Rubikių (Anykščio) ežero prisiglaudusio Dusyno… Dyvų dyvai! Kas įmins šių vietovardžių sutapimo paslaptį?
Painiava, labirintai, mįslės – kiekvienam žingsny…Vėlesni lenkų istorikai (beveik po 4 šimtmečių!), matyt, patyrinėję valdovų maršrutus, „išskaičiavę“, jog Kazimiero rašte vis dėlto buvęs „mūsiškis“ Anykštos dvaras. Tebūnie. O kaip vadinosi prie jo įsikūrusi gyvenvietė? Оникшта, Оникшты, Onykszty? Slaviškuose popieriuose – taip, o kaip tas pavadinimas skambėjo lietuviškai: gal, pvz., ne Anykščiai, o Anykštos (kaip Aknystos, Viešintos, Širvintos, įsikūrusios prie atitinkamų pavadinimų upelių)? Tada būtų suprantamesnė Onykszty forma.
Ar anykštėnams neįdomu, kokie žodžio šaknies anykšt- kilmės variantai? K.Būgos, A.Vanago pateiktos versijos prašyte prašosi atnaujinamos, gilinamos. Pagaliau – kas pirmasis mūsų miestelio vardą užrašė lietuviškai, taip, kaip dabar vadiname? Antanas Baranauskas? Ar tikrai?
Šie pavyzdėliai, užuominos primena, kiek dar daug mūsų krašto tapatybės ženklų tebekybo ant plono spėlionių plaukelio…