Kas gi tie mūsų karaliai ir šventieji? (V)

Rimantas VANAGAS

Šis tekstas – pasiūlymas anykštėnams drąsiau pasisakyti svarbiomis mūsų krašto, istorijos, kultūros temomis, analizuoti jas. Kad, įgyvendindami bet kokius projektus, nenueitume vienos skubiai „nuleistos“ nuomonės, viešųjų pirkimų pamėgto „pigiausio varianto“ keliu.

Nors mes patys ne šventieji, bet…

…grįžkime prie jų. Kad ir prie Sąjūdžio laikais prisimintos, sovietmečio trąšų pridusintos Šventosios. Ji – mūsų kraujo gysla, mūsų kasdienybė ir šventė. Nors nūdienos turistai Šventąją su visais naujais takais ir apžvalgos bokštais garbsto bei giria, visi esam liudininkai, kaip ji vargsta ir sunkiai alsuoja, meldų, juodo dumblo, pakrantės krūmų ir dilgėlynų užgožta, tyro vandens vis labiau netenkanti. Net nepadoru lyginti, kiek aukso pinigėlių supilta išoriniam Šventosios papuošimui, pašventupio pramogų įrengimui – ir kokia apgailėtina variokų saujelė teko upės gyvybei palaikyti! Kodėl šitaip? Ar ilgai tarnaus skubotas, paviršutiniškai kuriamas neva vis modernesnių, patrauklesnių bei patogesnių Anykščių įvaizdis? Ne vienu atveju, nebaigus vieno projekto, ankstesnis jau pūna arba griūna. Užsimerkęs kažkodėl regiu dešiniajame upės krante sėdintį Rūpintojėlį, filosofiškai, su neslepiamu susižavėjimu ir tokiu pat liūdesiu stebintį prošal slystančią Šventąją…
Šioj vietoj tiktų dar kartą prisiminti ir Anykščių dangiškąjį globėją Nepomuką. Kovoti prieš šventąjį, tegu ir ne visai tiesiais keliais iš tolimos šalies pas mus atklydusį, tikriausiai nesiryžtų nė Don Kichotas! Nepomukas gražiai puošia mūsų miesto herbą, aš ir pats nešiojuos su juo susijusią kūrybinę idėją, bet… ar žaisdami istorinius žaidimus nepamiršome, nenutolome nuo savo krašto dorybingųjų žmonių? Konkrečių asmenybių, dėl krikščioniškųjų, žmogiškųjų vertybių pasirinkusių tremtį, kalėjimus, tapusių pripažintais dangiškaisiais kankiniais?
Kanadoje gyvenančio prel. J.Staškevičiaus laiškas priminė tikriausiai nedaugeliui anykštėnų žinomą faktą. Popiežiaus Pranciškaus įgaliotos Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretu arkivyskupas Teofilius Matulionis, 2017 m. birželio 25 d. Vilniaus Katedros aikštėje beatifikuotas Palaimintuoju, buvo gimęs ne kažkur už devynių jūrų, devynių kalnų, o Kudoriškyje, netoli Skiemonių. Literatūros apie šį nepaprastą dvasininką ir tokį pat jo gyvenimą gausu, tačiau kažkodėl – labai labai keista! – pakalbinti anykštėnai apie šį Palaimintąjį negalėjo suregzti nė poros sakinių… Nors kiekvienas, ieškantis užtarėjo danguje, juo galėtų pasirinkti ne tik čekų karalienės nuodėmklausį, o kuklų, katalikams didžiai nusipelniusį mūsų žemės sūnų…
Ak, tie guvūs, narsūs, talentais žibantys Anykščių krašto vaikai! Steponas Kairys, titnaginio kietumo socialdemokratas, vienas ištikimiausių XX a. Lietuvos valstybininkų, visą gyvenimą paskyręs šalies laisvei, – kur jis? Ant matomiausių sienų tapome kažkieno pasiūlytus gaidžius, o kur bent koks pagarbos ženklas pasaulinio garso dailininkui Mstislavui Dobužinskiui, besididžiavusiam savo lietuviškomis – dabužietiškomis – šaknimis? Nepaisant konkrečių pastangų atkreipti į jį kultūros vairuotojų akis, – kur tau!
Eikime toliau. A.Vienuolis buvo nekart užsiminęs apie pareigą išsaugoti atminimą kraštiečių, 1905 metais išdrįsusių pakelti galvas ir rėžusių liepsningas anticarines kalbas Rubikių Didžiojoj saloj. Nūdienos žiežirbų sūkuriuose prigeso kurkliečio kunigo bei rašytojo Stasio Ylos, prel. Stanislovo Kiškio (kas iš anykštėnų yra bent matęs nepaprastai turtingą jo palikimą Kaišaidorių Vyskupijos kurijoje?), teologijos ir filosofijos daktaro kunigo Juozapo Čepėno asmenybės ir jų darbai. O ar jau deramai įamžintas Nepriklausomybės kovų savanorių, pokario partizanų atminimas?
Šitaip klausinėdamas savęs ir kitų, vis pagalvoju, o ką apie tai pasakytų ilgametis mūsų bendražygis prof.Antanas Tyla? Daugybė pokalbių, straipsnių ir laiškų suponuoja maždaug tokią mokslininko nuomonę bei poziciją: istorijai svarbu viskas, bet mums privalu ją dėlioti taip, kad tėvynainiai turėtų iš ko pasimokyti, į ką lygiuotis, idant išsaugotų savo prigimtinę garbę, protėvių įdirbį, paveldėtus turtus. Taip ir girdžiu ramų, tvirtą Profesoriaus balsą: tiesa, kad Lietuvos vardui – 1000 metų, bet etnografinei, lietuviškai Lietuvos valstybei – vos 100! Ji dar labai jauna, ji daug ko mokosi ir labai daug tikisi iš savo vaikų. Geriausia ir vienintelė tikrai prasminga, patriotiška, perspektyvi investicija – mūsų valstybės, tautos vertybių židinys. Tiek dabarty, tiek ateity!
Beje, ar ne metas įamžinti prof. A.Tylos atminimą?

Post scriptum

Jau parašęs šį tekstą, prisiminiau poeto Justino Marcinkevičiaus 2009 metų spalį šių eilučių autoriui išlietą kartėlį. Jis grąžino į nesmagią vertybinę situaciją, kurioje esame atsidūrę. Apibūdinęs Anykščių kraštą kaip „gėrio, grožio, kūrybos, humanistinių lietuvybės idealų lopšį“, poetas su neslepiamu nusivylimu bei širdgėla kalbėjo:
„…man atrodo, kad Lietuvos istorijoje tokio laikotarpio dar nebuvo. Galbūt jį galėtų šiek tiek sušvelninti auklėjimo, švietimo, žiniasklaidos, pramogų turinys, iš mažens diegiamos etninės mūsų vertybės, kalbos, istorijos, kultūros akcentai. Deja, pas mus elgiamasi kaip tik priešingai: atsisakoma, perbraukiama, parodijuojama arba niekinama viskas, kas siejasi su tautiškumu, patriotiškumu. Atseit, pasenę, nemadingi, atsilikę. Aktualu tiktai saldaus, blizgančio, apnuoginto gyvenimo atspindžiai“.
Ar „karališkieji Anykščiai“ trikdo tradiciniais tapusius literatūrinius bei istorinius – lietuviškus – Anykščius? Ar šiuodvi (ir kitos, ir būsimos…) koncepcijos išgalėtų žygiuoti sutartinai, ne stumdydamos, o papildydamos viena kitą? Pagyvensim, pamatysim… Kol kas mūsų aktualija, manding, tokia: perstatinėjant Anykščių panteono figūras, atkasinėjant naujas ir šluostant dulkes nuo jų, pirmiausia turėtų būti aiškiai apibrėžti vertybių kriterijai ir prioritetai.
Siekiamybė, programa maximum – netikėčiausiais „kampais“, visokeriopa – sena ir nauja – atmintimi bei apimtimi žėrintys Anykščiai. Daugiabriauniai, tačiau besilaikantys ant savosios tapatybės stuburo, brendantys savąja, laiko patikrinta vaga. O kurstant toli už horizonto žybsinčias žarijėles, vaikantis cento, politinio populiarumo ir egzotikos, lietuvybė ir gimtųjų namų langai, žiū, tik gęsta… Dievaž, baugina ne naujovės – tiesiog labai nesinorėtų, kad vieninteliu atrankos kriterijum taptų tai, kas nūn šoumeniškai blizga, kad geri norai ir užmojai nevirstų istoriniu plataus formato kiču.
Pamenat daugelį šokiravusį istoriko E.Gudavičius pasirinkimą? Jo nuomone, naujajai, nepriklausomai Lietuvai vienas 1918-ųjų laisvės savanoris buvo reikšmingesnis už Mindaugą ir Vytautą kartu sudėjus! Šioj analogijoj ir man kartkartėm sukirba abejonė, ar, pvz., 1928 metais išleista Akiro (Petro Biržio, Pupų Dėdės) knygelė „Anykščiai“ nebus mūsų krašto istorijai vertingesnė, nusipelniusi daugiau, nei visi žiloje senovėje pro Anykštą ir Šventąją prabildėję karaliai?