Jolanta VAZBUTAITĖ
… Baigėsi žydėjimas ir kančios,
Bet renku praėjusius laikus
Tartumei sutrūkusio rožančiaus
Kruvinus tamsius karoliukus.
Surenku, ir viskas vėl pabyra.
Ir tuščiam pasaulio vidury
Išgirstu, kaip kasa šiurkštų žvyrą
Tyloje kastuvai keturi.
Pajuntu, kaip tolsta mano laikas
Nuo tavęs, nuo meilės, nuo pradžios.
Motin, ar jauti? – aš, tavo vaikas,
Šiandien paskutinįsyk glaudžiuos.
(J. Strielkūnas, iš eil. „Atsisveikinimas su motina“)
Žmonės dalijasi į dvi grupes: vieni dar turi mamas, kiti jau nebe. Pirmieji niekada nesupras antrųjų, net jei jiems ir atrodytų, kad tikrai supranta. Vis viena viskas būna kitaip, nei anksčiau įsivaizdavai. Kitaip spengia tuščių namų tyla, kitaip girgžda spintos, dar pilnos jos daiktų, kitaip varstosi durys, kitoks kvapas padvelkia į tave iš drabužių, kurių nebėra kam vilkėti, klosčių. Kitoks žingsnių, juoko, atodūsių, prisilietimų nebuvimas sutinka tave kas rytą. Kitoks tavo paties (pačios) nebebuvimas vaiku (nors jau ir žilstančiu, vis tiek…) nusmelkia tave kas vakarą. Kitaip gelia skaudus suvokimas, kad iš esmės niekam, išskyrus tave, jos išėjimo faktas labai ir nerūpi. (Nes visi maratono dalyviai bėga toliau, kada gi jiems rūpintis? Tai irgi supranti). Tu, rodos, esi vienintelis, ūmai ir galutinai, akivaizdžiai suvokęs, kad gyvenimas vis dėlto yra baigtinis. Kalbiesi su žmonėmis apie tai, kaip jie įsivaizduoja, kas laukia po to?.. Po finišo juostelės… Tu ieškai patvirtinimo, kad niekas ja nesibaigia. Tu nenoriai slenki visiems iš paskos, eini į naują dieną be vilties stebuklo : jau žinai – jis neįvyko. Bet gyventi juk reikia. Kažkurią akimirką net išsigąsti, lyg būtum pirmą kartą iš arti išvydęs tą gyvenimo jėgos gaivališkumą: savo brutalumu ji, rodos, nenusileidžia mirčiai. Tik toji viską nušluoja, palikdama po savęs vien išdegintą plynę, o gyvenimas kuria, augina, verčia keistis, bręsti, stumia eiti į priekį. Net jei tas „į priekį“ – jau tik nuo kalno žemyn… Tu lyg iš šalies stebi, kaip užsipildo likusi tuštuma (taip nulaužtos medžio šakos vietoje atauga nauja). Ji ir užsipildo ta nerimstančia gyvastim, visokiais banaliais, paprastais dalykais: kasdienybe, darbais, buitimi… Užsipildo dienų šviesa. Kitų žmonių šiluma… Ir ilgesingom naktim, persmelktom širdį verčiančio skausmo, praeities rūke ištirpusių šypsenų… Ir naujais rožinio – kurio, beje, tu net nemoki kalbėti – karoliukais. (Ten, stalčiuje, jos rožinis, kurį vis prašė nunešti į ligoninę. Paskui – nenešk, nebepajėgsiu laikyt…). Užsipildo gyvenimu, tokiu gražiu, tokiu baisiu ir, pasirodo, tokiu neilgu.
… paskui vėl svarstai, kas gi iš tiesų pasikeitė. Šypteli – tapai visai pavyzdingu piliečiu. Tu nebesikeiki, nors ir darei tai tik retkarčiais, dėl bravūros, tu nebežiūri siaubo filmų, tu net laiku susimoki mokesčius…
Galybę smulkmenų darai nebe taip, kaip nori tu, o taip, kaip mokė ir norėjo ji, mama. Maištauti nebėra prasmės…Tada prisimeni, kad tai ji, ji, o ne tu jųdviejų sąjungoje jau daugybę metų buvo labiau ne mama, o vaikas. Jau seniai tu maitinai, prausei, rengei, raminai ją, migdei, sekei pasakas… Vedei klumpančią. Barei, kai neklausė. Ak, mama, mama, galėtum būt neklaužada, jeigu tik būtum. Jei sugrįžtum…
Vėl tyliai paverki. Sakai sau: paskutinį kartą. Tu – vienas po dangum. Bet tu ne vienas toks… Teks ir šitai ištverti.
O vieną naktį susapnuoji: ji – graži, tokia jauna, pasidažiusi lūpas. Šypsosi. Sveika, mama, sakai. Sveika ir sudie. O gal – iki pasimatymo? Auštant pradeda lyti. Žiūri į tuos plonus sidabrinius siūlus, krintančius iš dangaus. Ir tau atrodo, kad tarp jų yra vienas ypatingas, iš ilgesio ir meilės suverptas, ariadniškai tvirtas siūlas.
Jis driekiasi Žemėn iš pačių aukštybių, iš ten, kur gyvena vien žvaigždės – ir jos, Išėjusios mūsų mamos. Vienintelės. Vienintelės. Visiems ir kiekvienam – visada vienintelės. Sakai sau: vis dėlto ryšys yra. Gal iš tiesų mes nė neišsiskyrėm. Tai tik kūno lukštas nukrito… Kas man tas lukštas, aš juk mylėjau mamos širdį. Mylėjau jos sielą. Jos esmę. Mylėjau jos meilę. Ir tada pirmą kartą pagalvoji, kad gal vis dėlto įstengsi susitaikyti. Juk tai, ko visada bijojai, pagaliau įvyko. Ne, tu, žinoma, nenugalėjai. Bet ir nepasidavei. Tu tiesiog įveikei dar vieną laiptų į dangų – į ten, iš kur lyja lietūs, – pakopą.
Labai gražiai parašyta ,ačiū Jolanta jautru.
Labai jautru…pravirkau. Skaitydama grįžau į vaikystę, jaunystę, į brandą. Prisiminiau savo tėvų mamas, krikšto mamą, tetas, kaimynes ir tą šaltį įėjus į nekūrentą trobą, nejaukią tylą… Viskas taip gražiai aprašyta, tarsi mano mintys būtų skaitytos. Išsisaugosiu, nes kai sunku žodžiu prabilti, tai tarsi laiškas visiems ką norisi pasakyti. Ačiū!
Labai gražiai parašyta
Jautru, gražu ir labai teisinga.