Angelų muziejuje-Sakralinio meno centre (Vilniaus g. 11, Anykščiai) atidaryta šviesios atminties Lietuvos moderniosios dailės klasikės Domicelės Tarabildienės (1912 — 1985) fotografijų paroda „DOMICELĖ TARABILDIENĖ. KITA KŪRYBOS PUSĖ“, kuria pažymima iš Anykščių krašto kilusios garsios dailininkės gimimo 110-ečio sukaktis. Parodoje pristatomos Anykščiuose dar nedemonstruotos autorės asmeninių archyvų fotografijos, kadaise matytos tik artimų žmonių ratui. Parodos eksponatai atkeliavo iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondų.
Gegužės 19 d., ketvirtadienį, 17.30 val. parodą pristatys dailės istorikė, Vilniaus dailės akademijos profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Giedrė Jankevičiūtė.
Parodoje eksponuojamos fotografijos, kuriose užfiksuotas Kauno meno mokyklos mokinių gyvenimas, kelionių ir studijų Paryžiuje momentai, lietuviško kaimo ir didmiesčių vaizdai. Didelę nuotraukų dalį sudaro autoportretai ir rafinuoti aktai, kuriuose pagrindinis modelis buvo pati menininkė! Tai buvo didžiulis iššūkis to laikmečio visuomenės gyvenimo normoms. D. Tarabildienė laikoma pirmąja moterimi Lietuvoje, kuri fotografavo aktus.
Menininkė sugebėjo keisti savo įvaizdį nuo romantiškos, dekadanso dvasia švytinčios studentės, mąsliai parimusios ant stalelio su kaukole, iki fatališkos širdžių ėdikės. Didžioji dauguma šių nuotraukų jos fotografuota prisitaisius fotoaparatą ant stovo, ji naudojosi automatiniu užraktu, dar vadinamu autoknipsu.
D.Tarabildienė išdrįso peržengti ir dar kai kuriuos visuomenės tabu — ji nusifotografavo kaip madona su kūdikiu. Žaisdama su pieštomis detalėmis, eksperimentuodama su šviesa, pasinaudodama montažu, ji sugebėjo persikūnyti ir į minios dievaites — to meto populiarias užsienio aktores.
DAILININKĖ, GRAFIKĖ, KNYGŲ ILIUSTRATORĖ
Domicelė Tarabildaitė-Tarabildienė gimė 1912 m. gegužės 9 d. Andrioniškyje, Vilkmergės apskrityje, netoli Anykščių. Devynių vaikų šeimoje Domicelė buvo jauniausia. Nuo vaikystės, tėvų paskatinta, Domicelė mėgo piešti, lipdė iš molio, drožinėjo.
1929–1935 m. ji mokėsi Kauno meno mokykloje, skulptūros studijoje pas Juozą Zikarą, baigė ją su rekomendacija tęsti studijas užsienyje. Ypač sėkmingi kūrėjai buvo 1937 m., kai Pasaulinėje parodoje Paryžiuje už iliustracijas Kazio Binkio knygelei „Jonas pas čigonus“ ji buvo apdovanota aukso medaliu, o už etnografinę lėlių kompoziciją „Vestuvės“ gavo Garbės diplomą. 1938 m. ta pati lėlių kompozicija apdovanota medaliu Tarptautinėje dailiųjų amatų parodoje Berlyne. 1937 m. gavusi Švietimo ministerijos stipendiją, D. Tarabildienė dvejus metus gilino skulptūros žinias Paryžiaus valstybinėje aukštojoje dekoratyvinio meno mokykloje (École Nationale Supérieure des Arts Décoratifs) pas Ogiusto Rodeno mokinį profesorių Polį Niklosą (François-Paul Niclausse). Studijų Paryžiuje metais ji sukūrė keletą reljefų: „Rugiapjūtė“ (1937), „Kariatidė“ (1938), „Vynuogių rinkimas“ (1939), o mokyklos organizuotame Senos tilto skulptūros konkurse už dekoratyvinę kompoziciją „Žvejė“ (1938) laimėjo pirmąją premiją.
Atostogų metu jauna menininkė keliavo po Italiją, Šveicariją, Pietų Prancūziją. Pažintis su geriausiais Europos architektūros ir meno paminklais lavino, plėtė akiratį. Baigiamojoje studentės charakteristikoje profesorius P. Niklosas ją apibūdino kaip labai gabią, teikiančią geriausių vilčių, atnešiančią garbę savo kraštui. Dėstytojo žodžiai buvo lemtingi. Grįžusi į Lietuvą D. Tarabildienė neturėjo nei studijos, nei lėšų skulptūroms kurti. Vis daugiau susitelkdama į grafiką, būtent šioje srityje ji susilaukė didžiausio pripažinimo bei įvertinimo. Dar studijuodama Paryžiuje ji bendradarbiavo su lietuvių leidėjais, piešė iliustracijas vaikų žurnalams „Vyturys“, „Žiburėlis“, žurnalui „Motina ir vaikas“. Grįžusi į Lietuvą iliustravo Jono Balio sudarytą tautosakos rinkinį „Šimtas liaudies baladžių“ (1939), kuris 1940 m. buvo apdovanotas Valstybės taupomųjų kasų premija.
Dailininkė su savo darbais nuo 1935 m. dalyvavo parodose. Ji iš viso surengė 16 individualių parodų Vilniuje, Kaune, Palangoje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Maskvoje (Rusija, 1954 m.), Vokietijoje ir netgi Indijoje. D. Tarabildienė iliustravo ir apipavidalino apie 200 knygų, daugiausia vaikams ir jaunimui skirtų lietuvių literatūros klasika tapusių leidinių: Petro Cvirkos „Cukriniai avinėliai” (1935 m., kitas leidimas 1940 m.) ir „Nemuno šalies pasakos” (1948 m.), Bronės Buivydaitės „Auksinis batelis” (1936 m.), Kazio Binkio „Jonas pas čigonus” ir „Kiškių sukilimas” (1937 m.) ir daugybę kitų, taip pat ir vadovėlių. D. Tarabildienė visą gyvenimą tapė, dažniausiai portretus arba natiurmortus. Ji taip pat sukūrė estampų, skulptūrų ir skulptūrinių kompozicijų.
D. Tarabildienės grafikai būdingas liaudies grafikos kūrybiškas interpretavimas, emocingumas, dekoratyvumas, konstruktyvi kompozicija. Jos tapybos kūriniai – emocingi, sodraus kolorito, skulptūros – plastiškų formų. Savo kūryboje Domicelė itin daug dėmesio skyrė ir liaudies menui, perteikdama jį plastiška, modernia raiškos forma.
Dailininkės nuopelnai pripažinti ir įvertinti daugeliu apdovanojimų. 1962 m. jai suteiktas Lietuvos nusipelniusios meno veikėjos vardas, 1972 m. – Lietuvos valstybinė premija, 1974 m. – Lietuvos liaudies dailininkės vardas. Domicelė Tarabildienė mirė 1985 m. rugsėjo 8 d. Vilniuje. Palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
KITA KŪRYBOS PUSĖ
Apie 1930-uosius metus susidomėjusi fotografija, jaunoji kūrėja meistriškai įvaldė šią sritį. Išliko nemažas pluoštas jos fotografijų, kuriose užfiksuotas Kauno meno mokyklos mokinių gyvenimas, kelionių ir studijų Paryžiuje momentai, lietuviško kaimo ir didmiesčių vaizdai. Didelę nuotraukų dalį sudaro autoportretai ir aktai, kuriuose pagrindinis modelis buvo pati menininkė. Tuo metu ji sukūrė autoaktų ciklą: „Niu“ (1931 m.), „Niu su gipso modeliu“ (1931 m.), „Apmąstymai apie niu žanrą“ (1931 m.) ir kitus darbus.
Fotografijose ir begaline fantazija pribloškiančiuose fotomontažuose dailininkė įkūnijo daugybę pavidalų: ji ir kukli kaimo mergina, ir skulptūriškas modelis, ir fatališka moteris – viliojanti saloninė gražuolė. Režisuodama, eksperimentuodama su šviesa, veidrodžiais, pasitelkdama montažą ir kitas technines gudrybes, menininkė atsiskleidė kaip drąsi ir moderni savo laikmečio asmenybė.
Palyginti neseniai atskleista D. Tarabildienės-fotomenininkės veikla išryškino naujas, iki tol nepažintas dailininkės kūrybos ir asmenybės puses. Dabar D. Tarabildienę suvokiame ne tik kaip klasikę, bet ir kaip drąsią plačių pažiūrų menininkę, nebijančią eksperimentuoti dailininkę – modernistę ir novatorę.
Šios savo kūrybos srities dailininkė neviešino. Pirmą kartą D. Tarabildienės fotografijos visuomenei pristatytos tik po jos mirties. 2002 m. Kaune, M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, surengta dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės kuruota paroda „Nematyta ir nepažįstama Domicelė Tarabildienė: fotografijos ir fotografika“.
Organizatorių informacija