Kai žmogus žmogui žmogus, tai ir žmogus žmogui žmogus („Aukštaitiškas formatas, Nr. 90)

Molėtų rajono miestelis Alanta ir technikumo gyvenvietė susiglaudę šonais. Kiek atsimenu, vietiniai šią vietą paprastai vadino „dvaru“, arba „Alantos dvaru“, nes gyvenvietė įkurta šalia buvusio Tadeušo Pac-Pomarneckio dvaro, nors sovietmečiu gyvenvietė buvo žinoma kaip Naujasodis. 1972-aisiais Alantos dvare filmuotas vienas garsiausių lietuviškų filmų „Tadas Blinda“.
Alantai pasisekė – beveik prieš penkiasdešimt metų į Alantą atvyko iš kaimyninių Balninkų kilęs Vladas Pusvaškis. Buvusio Alantos technikumo, o dabar Aukštaitijos profesinio rengimo centro direktorius V. Pusvaškis nugyventą technikumą pavertė klestinčia švietimo įstaiga, ją aplipdė įvairiais verslais. Rekonstruotas Alantos dvaras – jame veikia Vaidoto Žuko meno galerija ir palaimintojo Teofiliaus Matulaičio ekspozicija, dvaro tvartas paverstas kino teatru, kuriame vasaromis rengiamos „Santaros-Šviesos“ konferencijos.
V. Pusvaškis vietinių laikomas ne tik itin veikliu ir sumaniu vadovu, bet ir geru žmogumi, kuris pirmas atsišauks, kai reiks pagalbos. Net šiek tiek keista, nes paprastai direktoriai, verslininkai ir kiti ponai sodiečių būna prastai kotiruojami…
Prieš beveik dvejus metus prie Alantos technologijos ir verslo mokyklos prijungta Anykščių technologijos mokykla ir suformuota bendra įstaiga – Aukštaitijos profesinio rengimo centras. Anykštėnai dabar stebi, kaip V. Pusvaškis gaivina bemaž komos būklės buvusią Anykščių „profkę“.

Teisingus kelius parodė…eksperimentai

– Regis, esate patologinis kūrėjas – pradedant žmonos Janinos tėviškės sodyba Geliogaliuose (Balninkų sen.), kurią visą perstatėte ir persikraustėte iš išpuoselėtų namų Alantoje, iki Aukštaitijos profesinio rengimo centro Anykščių filialo. Jau nekalbant apie darbus Alantoje… Gyventi neįdomu, kai kažko naujo nedarote?

– Matyt, toks mano charakteris. Sulaukiu ir replikų, jog vietoje man nepatinka stovėti. Turbūt dėl to ir pavyksta.  Kai dirbi, tai ir padarai, bet buvo visko. Sovietmečiu ir kūrėm, ir nusivylėm kūrimu. Visaip juk buvo. Ir sužlugo daug kas. Ir grybus auginom, ir vilnas karšėm, ir šiltnamį net 18 arų turėjom. Reikėjo katilinę išjungti per blokadą  – ir sužlugo mūsų šiltnamio verslas.Tada vėl turėjom kažką iš naujo daryti…

– Bet nesėkmės Jūsų nešokiravo ir nežlugdė…     

– Viskas gyvenimiška… Sovietmečiu mes vieninteliai rajone laikėm avis. Kur dėti vilną? Važiavau iki lengvosios pramonės ministerijos, susipažinau su ministru. Išsišnekėjome ir iš Šiaulių mums davė nurašytą vilnų karšimo mašiną. Dar atsiuntė ir meistrus. Meistrai sumontavo mašiną ir buvome ją paleidę. Bet… griuvo kolūkiai, o avys niekada nebuvo rentabilios. Išnaikinome avis, nereikalinga tapo ir vilnakaršė. Tada tose patalpose nutarėme grybus auginti. Iš Sankt Peterburgo pirmiausia šampinjonų sėjinukų atsivežėm. Auginom gal porą metų. Bet pamatėm, kad nėra didelio biznio, tad ėjom vėl tolyn. Sovietmečiu prie technikumo gyvulininkystės komplekso buvo buitinės patalpos ir dar du kabinetai. Sumąstėm, kad ten reikia mėsos cechą įrengti. Su lenkais susitikom, susibičiuliavom ir dar 1990 metais, dar nepaskelbus  nepriklausomybės, Maskva davė leidimą išvežti iš Lietuvos Jonavos gamybos trąšas. Ir pradėjome vežti. Sukaupėm pinigų. Paskui „Azotas“ pamažėjo, trąšų kaina pakilo, lenkams Jonavos trąšos tapo nebepopuliarios. Bet jiems reikėjo ir kalio trąšų. Tada pradėjome bendrauti su Soligorsko kombinatu. Važiuojam pas juos, pasišnekam, susipažįstam. Lietuvoje perkame šaldytuvus „Snaigė“, vežam juos baltarusiams, o į Lietuvą jie atvaro vagonus kalio trąšų. Varom, būdavo, kokius 8, 10 ar 11 Kamazų iš  Molėtų ir pervežame trąšas į Lenkiją. Vėliau persiorientavome į trąšų išsiuntimą Lenkijon vagonais, juos peradresuojant. Pinigai kaupėsi, kaupėsi… Pagalvojom –  čia išgyvenam iš savo pelno, o iš tų pinigų, kurie kaupiasi, reikia nusipirkti lenkiškos įrangos. Nusipirkome ir pastatėme mėsos cechą, kuris sėkmingai veikia ir šiandien, tiktai valdomas kitų šeimininkų.

Technikumui pradėjo vadovauti per žmonos ašaras

– Tarybinis ūkis-technikumas, kuriam tarybiniais metais vadovavote, buvo ypač keistas darinys. Jo vadovas turėjo būti toks mėsėdis vegetaras – viena vertus, jis turėjo būti ūkininkas, kolūkio pirmininkas, kita vertus  – pedagoginio darbo administratorius…

– Pradžioje žemės ūkio technikumai buvo steigiami prie ūkių, nes technikumo mokiniams reikėjo turėti praktinę bazę. Bet tarybinio ūkio direktorius buvo vienas, o technikumo – kitas. Alantos atveju, Kareiva, kuris mane priėmė 1973 metais į darbą, buvo ūkio direktorius, o Jovaiša – technikumo direktorius. Jei technikumiečiai prasižengia, prasikalsta, pasigeria – metams jie siunčiami į tarybinį ūkį padirbėti. O tarybiniame ūkyje ir taip žmonių daug. Priima be didelės meilės. Ūkio direktorius sakydavo:  „Čia mes –  ne auklėjimo darbų kolonija. Eik ir pasakyk technikumo direktoriui – nėra čia vietos“. Ministerija pamatė, kad nėra variantų, reikia  įstaigas jungti. Ir padarė tarybinį ūkį- technikumą, direktoriui skyrė du pavaduotojus. Vienas pavaduotojas – mokymui, kitas – gamybai.  Aš Alantoje pradėjau dirbti dirbtuvių vedėju, paskui inžinieriumi,  o tada gal ketverius metus buvau pavaduotoju gamybai. Susitvarkėme gamybą. Net vėliavas gaudavome. O technikume 600 mokinių, po 4 kambaryje gyvena, visko yra…  1985 metais, gal birželio mėnesį, „Komjaunimo tiesoje“ straipsnis – technikumo langai išdaužyti, sienos ištrupėjusios, durys supjaustytos…  Buvo tada tarp mokinių tokia mada – mėtyti peilius į duris. Po to straipsnio ministerija kvietėsi mus visus  – pavaduotojus, vyriausiuosius specialistus – ir davė pylos. Parvažiavę turėjome imtis priemonių. Mane pradėjo įkalbinėti  vadovauti, matyt, po to „Komjaunimo tiesos“ straipsnio.Atvažiavo iš ministerijos kadrų rengimo viršininkas. Be žmonos pritarimo nesiryžau duoti atsakymo. Žmona tuoj verkt – neik, technikume bardakas.

– Vis dėlto Janina leido imtis vadovauti technikumui, o ar dabar nesako – Vladai, gal jau viskas, užteks?

– Dabar sako, ką nori, tą daryk… Kai suėjo man 68 metai, buvo direktoriaus konkursas, aš į konkursą nėjau. Gana, sakau… Tada ministerija parašė rezoliuciją  – „pratęsti neterminuotai darbo sutartį“. Neterminuotai trejus metus atidirbau. Pernai spalio 5 dieną buvo direktoriaus konkursas, nesiruošiau dalyvauti. Bet  ministerija vėl parodė iniciatyvą, kad reikia įšnekinti… Ir įšnekino. Kvietėsi ir Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius su visa valdžios komanda. Sako, pradėjai, tai reikia nors metus kitus… Taip ir atsidūriau čia.  Kai matysiu, jog atsibodo arba nebėra ką veikti, išeisiu.

Sėkmę lėmė ir mokėjimas bendrauti

– Žinau, kad gimtuosiuose Balninkuose  ar Geliogaliuose, kur gyvenate, žmonės supranta, kad Jūs esate daug pasiekęs, tačiau vis tiek esate laikomas savu, vienu iš bendruomenės narių. Visur Jūs toks savas, ar tik Geliogaliuose?

– Visur… Ir Alantoje savas, ir Molėtų savivaldybėje savas. Toks mano būdas. Taip buvome mokyti nuo mažumės. Nebuvome išpaikinti. Gal ir paveldėtas komunikabilumas. Per direktoriaus konkursą buvo įvairių klausimų… Aš sakau –  supraskit, jeigu vyresnieji vadovai, kurie dirbo ir Sąjūdžio laikais, tada nebuvo nušvilpti, vadinasi, jie moka dirbti su žmonėmis.  Per šitiek darbo metų niekas nėra parašęs skundo. O kai kūrėsi Sąjūdis, buvau vadovu išdirbęs penkerius metus. Alantos Sąjūdžio grupę aš praktiškai ir sužlugdžiau. Alantoje buvo nemažai Sąjūdžio žmonių. Vieną dieną jie sumąstė –  norime, kad atvažiuotum į posėdį. Gerai, sakau, atvažiuosiu, bet tą dieną atvažiuoja Romualdas Sikorskis, Finansų ministras, aš su juo bendrausiu, gali būti, kad aš atvažiuosiu vėluodamas. Tiesiai šviesiai sakiau – jūs mane salėje galėsite pasmerkti:  atvažiavo direktorius į susirinkimą vėluodamas lyg koks ponas. Ateinu pas juos, o sąjūdininkai bara kolūkio pirmininką. „O, – sako, – ir direktorius atvažiavo“ (šalia Alantos tarybinio ūkio-technikumo, kuriam vadovavo V. Pusvaškis, buvo Mičiurino kolūkis, kurio centras buvo Alanta – aut.past.). Sakau, ką tik Finansų ministrą išleidau, jis daug visai Alantai padėjo. Sąjūdininkai perskaitė žmonių atsiliepimus, –  prieš tai jie anketą buvo išplatinę. Mane anketose išliaupsino, o kai išliaupsina, nėra ko labai ir šnekėt. Išvažiuoju. Sąjūdžio renginiai tada buvo nelyginant sambūriai žmogelių, kiaulių skersti susirinkusių, lygio… Nei pirmininkaujančio, nei sekretoriaujančio. Visi vienu metu šneka, priekaištauja… Kitą dieną susitikau su sąjūdininkais, sakau, netvarka pas jus, reikia nors šiokios tokios tvarkos. Sako, direktoriau, steikime kartu atskirą Sąjūdį. Susirinkome kino salėje. Gal apie 20 žmonių. Sakau, turi būti staliukas, išrinkta, kas protokoluos, kas pirmininkaus… Ir, sakau, šnekam, kas kiek nori ir ką nori, bet vienas kito nenutraukiam. Pašnekėjo visi, kas ką norėjo, ir tuo pasibaigė. Ir daugiau posėdžių Alantoje  nebuvo. Kai visi išsišnekėjo, Sąjūdžio veikla nutrūko.

Sudaryk darbuotojui geras sąlygas –  ir jis gerai dirbs

– Užsiimate lyg ir visuomeniniu verslu – uždirbate pinigus Aukštaitijos profesinio rengimo centrui, o ne sau asmeniškai. Švietimo įstaiga turi statybininkų brigadas, siuvyklą, šiltnamius ir kt.. Alantos filiale įrengti saulės kolektoriai, biodujų jėgainė. Kodėl  darote verslą visiems, o ne sau asmeniškai?

– Kai išeisiu, žinosiu, jog palieku kažką po savęs, niekas negalės reikšti priekaištų, jog palikau netvarką. Vėlgi, matyt, toks buvo mano auklėjimas. Pradedant seneliais, baigiant tėvais. Aišku, galėjau daryti savo individualius verslus, bet, kai įsisuki, pradedi galvoti, jog už tai, kad šitoje terpėje normaliai gyvenu, normaliai augau, kad mane supo geri žmonės, reikia ir žmonėms būti geram.   

Šnekėjau su Audroniumi Gališanka (anykštėnas, siuvyklos direktorius – aut.past.). Mes turime siuvimo mašinų, bandysime rasti bendrą kalbą, yra moterų, kurios gali siūti, bet jos į Molėtus ar į Pabradę negali važinėti, nes augina mažamečius vaikus. Mes Alantoje siuvome Padvaisko kompanijai čiužinius ir gana daug dirbome. Bet dabar jie gavo ukrainiečių, todėl mūsų moterys  liko be užsakymų. Jeigu žmogus žmogui žmogus, tai ir žmogus žmogui žmogus. Žmogui reikia gyventi. Sudaryk sąlygas, kad jis galėtų save išreikšti, tada ir tu būsi gerbiamas ir patenkintas. Tokia mano nuostata nuo mažens. 

Tėvai auklėjo subtiliai

– Jūs esate iš daugiavaikės šeimos. Jūs – vyriausias?

– Buvome šeši broliai. Aš vyriausias. Tarp manęs ir jauniausio brolio Broniaus 19,5 metų skirtumas. Jis gimė, kai aš buvau armijoje.

– Kai 19,5 metų skirtumas, Jūs jaunėliams buvote ne tik brolis, bet ir tarytum tėvas?        

– Kol jie maži buvo, – taip. Bet kai jie užaugo – bendraujame broliškai. Džiaugiuosi tais santykiais. Brolis Jonas (buvęs Suginčių (Molėtų raj.) seniūnas Jonas Pusvaškis – aut.past.) miręs, bet jo žmona Alė tarytum mūsų žmogus. Vieną kartą per metus tėvų garbei užsakome Balninkuose mišias, susirenkame visi į mano sodybą ir leidžiame laiką. Čia tokia oficiali giminės šventė. Renkamės ir per gimtadienius, žmonų gimtadienius. Niekada nekonfliktavome nei dėl turto, nei dėl žemių.

– Bet jeigu broliams kyla problemų, Vlado patarimo pirmiausia klausiama? 

– Mano gyvenimiška patirtis didesnė… Bet spaudimo nebūna. Mes vienas kitam pasiruošę padėti bet kuriuo paros metu. Mūsų tėtė buvo griežtas, ir mes analogiškai visi esame griežtoki, bet visi blaiviai galvojantys, kad per didelis spaudimas taip pat yra blogai.

Kai grįžau iš armijos, metus padirbėjau Molėtuose ir man parūpo nusipirkti motociklą. 1971, 1972 metais su „Jawomis“ daugybė žmonių žuvo. Bet sumąsčiau, kad man reikia motociklo, ir tėtei pasakiau. Jau ir pažiūrėjau, ir pervažiavau, ir lyg ir rezervavau. „Gerai tu galvoji. Reikia pirkti. Bet dar pasvarstyk, sūnau, kada tu juo važiuosi. Kai dulkės – nugara balta, purvas – purvina, o kai sniegas ar lietus, tu apskritai nevažiuosi. Kada tu važiuosi?  Tu gi rankas turi. Nusipirk, nors ir seną, mašiniuką. Mūsų telyčia veršiuosis, karvę parduosim, palauk iki pavasario – pridėsim. Dar ir mus paveši. Dar ir į kapines užeik, pažiūrėk, kiek ten tavo bendraklasių jau guli“, –  ramiai išdėstė tėtė. Prisiminiau, kiek mūsiškių tikrai jau kapinėse…Ir, be jokių kitų argumentų, be didesnių priekaištų, jis mane privertė persigalvoti. Po metų įsigijau senąjį kupriuką „Zaporožec“.

– Pats buvote griežtas tėvas?      

– Reiklus, griežtokas. Tvarka turi būti. Bet vaikai mano buvo labai geri. Motyvuoti. Jokios problemėlės.

Įsikūrė uošvijoje

– Užauginote sūnus Jaunių ir Liną bei dukrą Justę. Jaunius yra Energetikos ministerijos kancleris. Kuo užsiima Linas ir Justė? 

– Justė SEB banke dirba, pernai dar mokėsi masažuotoja, profesinę mokyklą baigė. Dabar po pagrindinio darbo dar dirba ir SPA. Ji sportiška, buvo „Lietuvos ryto“ šokėja gal 4 ar 5 metus. Už Jaunių ji jaunesnė 11 metų, už Liną – 7. 

1985 metais į mokyklą turėjau ateiti Rugsėjo 1-ąją, į mokslo metų atidarymą, ir pradėti direktoriauti, o naktį –  2 valandą 15 minučių gimė Justė.  Iš vakaro žmoną nuvežiau į Uteną, į ligoninę. Su pažįstamu chirurgu dar pasijuokėm, kad bus sūnus. Net negalvojau, kad gali būti dukra, nes mes septyni – broliai. (vienas brolis mirė septynių mėnesių), pas mamos brolį penkios mergaitės, pas tėtės pusseserę – keturios mergičkos. Ir mano brolio Jono jau buvo dvi dukros. Na, negali būti pas mus mišrinta. Chirurgas man pusę trijų skambina – viskas gerai, gimė dukra. Galvoju, dar sulaukęs ryto pats į ligoninę paskambinsiu, dėl viso pikto. Skambinu, sako – tikrai dukra. Tik tada apsidžiaugęs patikėjau.    

Linas yra teisininkas, dirba privačioje įmonėje. Gyvena Alantoje, mūsų sodyboje, ruošiasi laikyti advokatūros egzaminą. Dirbo Žemės ūkio ministerijoje, tačiau dėl sveikatos problemų grįžo į kaimą.

– Beje, kodėl iš Alantos išsikraustėte į Balninkų seniūnijoje esančius Geliogalius, į uošviją?

– Nenorėjo žmona prarasti tėviškės. Jos seseriai tėviškės namų nereikėjo, o jei mums nereikia, tada lieka tik parduoti. Nors Alantoje, prie namų, 80 arų žemės, tvenkinys, viduryje tvenkinio – gal 10 arų sala.

Į renginį kvietė ir kunigą, ir LKP sekretorę

– Ne tik Alantoje ir Balninkuose, bet visame Molėtų rajone – jeigu kažkam reikia kažkokios pagalbos – keliauja pas V. Pusvaškį. Esate tarytum etatinis geradarys. Ar nepradeda prašytojai erzinti? 

– Daryk kitam gera, ir tau viskas grįš geru.  Esu įsitikinęs, jog mane kažkas globoja. Kažkas suteikia ir jėgos, ir noro… Manęs kartą klausė, koks mano moto. Atsakiau: „Jeigu gali – padėk kitam“.

Kažkada Alantos bažnyčios grindis keitė. Sovietmečiu, kai buvau vyriausiasis inžinierius. Atėjo kunigas Kazimieras Girnius. Beje, direktoriauti pradėjau nebūdamas partinis. Tik po paskyrimo susizgribo. Nori nenori – įstojau kandidatu. Kol praėjo kandidatavimo metai, kol įstojau į partiją, prasidėjo Atgimimas. Žodžiu, neilgai aš partinis buvau. Taigi, atėjo pas tuometinį direktorių Robertą Kontrimavičių kunigas Girnius. Motociklu važinėjo, kuprinę užsidėjęs nešiojo. Inteligentiškas toks. Sako, reikia grindis dėti, todėl reikia lentas padžiovinti. Mes turime šiltnamius, todėl turime ir kaloriferius. Man paskambino Kontrimavičius. Sako –  ateis pas tave kunigas, bet aš nenoriu komanduoti. Tu jį priimk. Atėjo. Dirbtuvėse kepurę nusiėmė. Stovi. Sako, man kaloriferių reikia, direktorius sakė į jus kreiptis. Sakau –  kurion vieton nuvežti? Ir elektriką atsiųsiu, pajungs. „Ajai“… – nustebo kunigas. Paskui, po Girniaus, į Alantą atėjo kunigas Jonas Balčiūnas. Prasidėjo Atgimimas, kino teatrą padarėme. Elvyra Satkūnaitė sako – padarykim kryžių. Reikia! Sakau, padarom ne kryžių, o koplytstulpį. Ir dabar jis prie kino salės stovi. Kunigas J. Balčiūnas pašventinio. Suremontavome dvarą, į atidarymą pakviečiau ir kunigą Balčiūną, ir komunistų partijos Molėtų rajono pirmąją sekretorę Eleonorą Blaževičiūtę.

Remontuojant dvarą, užsakiau šviestuvus, dvi kolegės (Elvyra Satkūnaitė ir Vida Puodžiuvienė) paprašė, ar negalėtų nuvažiuoti pasižiūrėti, kokie būsią šviestuvai. Bet jos turėjo kitą mintį – nuvažiavo ir užsakė man stalinę žvakę, tokio paties tipo, kaip ir dvaro šviestuvai. Ir dabar matau, kad ant žvakės išgraviruota ir dvaro po remonto atidarymo data – Vasario 16.  E.Blaževičiūtė į iškilmes 1987 m. Vasario 16-ąją neatvažiavo…Dailės kombinate pasiuvome vėliavą – Vytį, ant vieno dvaro kampo Vytis plevėsavo, ant kito – Tarybų Lietuvos vėliava. Balčiūnas iškilmėse dalyvavo, bet nešventino. O E.Blaževičiūtė  savo vieton atsiuntė V. Štermankovą, buvusį vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją. O jam net nė motais ta Vasario 16-oji…  Padarėm atidarymą, tik žvakidė primena, kad atidarymas vyko Vasario 16-ąją.         

– Padėjęs išdžiovinti Alantos bažnyčios grindų lentas, tarytum įsipareigojote ir toliau rūpintis bažnyčia…    

– Po kurio laiko tuometinis kunigas Algimantas Petkūnas šaukiasi: „Vladai, bažnyčios bokšto kryžius pasviręs“. Važiuoja meistrai pažiūrėti. 52 metrų aukštis. Iškišo skersinius, tvorelę uždėjo, o kunigui sako – reikia, kad kas nors atvažiuotų pažiūrėti. Važiuojam. Lipam abu su kunigu iki kryžiaus, aptariam darbus.

Reikia presbiteriją perdažyti: „Vladai, kas galėtų?“ Nusiunčiu savo dažytojus. Beje, dabar viena mūsų brigada dirba Anykščiuose, o kita Alantoje –  gyvenvietėje socialinį būstą remontuoja. Savivaldybė nusamdė.

Reikia bažnyčios grindis keisti. Kunigas Sigitas sumąstė grindis plėšt ir dėt naujas, ąžuolines: „Na, Vladai, reikia jėgos, reikia suolus išnešti.“ Suorganizuoju. Eina mokytojas su mokiniais, išplėšia senas grindis. O aš po kurio laiko gaunu apaštališką palaiminimą už pagalbą bažnyčiai (juokiasi – aut.past.).

,,Santara – Šviesa“ leido pažinti iškilius žmones

– Kaip klostosi Jūsų santykiai su  „Santara-Šviesa“?  

– Atsitiktinai jie pas mus atvažiavo, bet prigijo. Tas prigijimas ir mums naudingas. Nors mūsų patalpos ir šiaip nebūna tuščios. Šią vasarą ir Anykščiuose bus pilna žmonių. Pirmasis aukštas, kur yra bendrabučio kambariai, bus nuomojamas. Bus 38 vietos, jos bus apgyvendintos visą vasarą. Neatostogaus ten dirbančios moterys. Atostogaus vėliau, pasikeisdamos.

Per „Santarą“ suvažiuoja 350-400 žmonių. Vakare kažkoks renginys kino teatre, kurį iš tvarto padarėme. Sikorskio pagalbos dėka kiną iškėlėme iš dvaro. Dabar kino teatre 245 vietos. Kino salėje sudėjome 110 kėdžių iš Filharmonijos ir 150 kėdžių  atsivežėm iš Kongresų rūmų. Jie nuiminėja, o mes į kaimą vežam. Filharmonijos visas kėdes buvome sušnekėję pasiimti, bet dalį buvo nuspręsta atiduoti Rusų dramos teatrui – per geros mums dar buvo. Ką parsivežėm, prisukom, o už dviejų dienų jau „Santaros- Šviesos“ renginiai. Ir kaimui „Santara Šviesa“ naudinga – atveža nemokamai po keletą filmų. Pavyzdžiui, „Sengirę“ arba „Amerikos vaikus“. Ir spektaklių atveža. „Santara“ sugrįš, laukiam, – mums jos reikia. Pasodinta ąžuolų giraitė, gal 8 ar 9 ąžuolai. Prie tų ąžuolų nusifotografavome: du Prezidentai – Gitanas Nausėda ir Valdas Adamkus – tą pačią dieną atvažiavo. G.Nausėda yra buvęs ir anksčiau, o V. Adamkus beveik kiekvienais metais atvažiuodavo. Prieš Prezidento atvažiavimą atlekia apsauginiai, su prietaisais viską iššniukštinėja… Paskui sako: „Dabar galite šnekėti ką norite, pas jus saugu.“  

V.Adamkus atvažiavęs visada užeina į mano kabinetą, nusivelka švarką, nusiriša kaklaraištį, rankoves atsiraito: sako, kitaip mane nušvilps liberalioji visuomenė. Vienais metais, kai Algirdas Brazauskas mirė, vis atidarymą atidėdavo. Dešimta, vienuolikta, pusė dvylikos, dvylikta… Laukia V.Adamkaus, o jo vis nėra. Po dvylikos penkiolika ar dvidešimt atlekia budintis, sako – atvažiavo Ekscelencija. Išėjau pasitikti vienas. Matau – nelinksmas Prezidentas, pradėjom šnekėti… Sako, jeigu yra Raimondas Mieželis, jį pakviesk. Nuėjau į salę, pakviečiau R.Mieželį. Įvyko diskusija tarp dviejų užsienio lietuvių, kuriems kalbantis galėjai justi bei suprasti ir skausmą, ir nerimą. Juk pirmąjį prezidentą, prezidentavusį po ilgų sovietmečio priespaudos metų, Lietuva laidojo.

V. Adamkus labai žmogiškas. Niekada neužkalbės. Net jeigu jo nuomonė bus kitokia, jis tai pasakys atsargiai, netiesmukai. Tiesmukumas daugelį žmonių sudirgina. V.Adamkus to sugeba išvengti.