Gruzijos šiaurės rytuose, pakankamai giliai Kaukazo kalnuose esanti Tušetija, administraciškai priskirta Kachetijai. Tačiau realiai Tušetija – visiškai autonomiškas kraštas. Nuo slėnyje esančio Kvemo Alvani miestelio iki Tušetijos administracinio centro Omalo – 70-80 kilometrų. Didžioji dalis kelio driekiasi kalnų serpantinais, aukščiausia vieta, kurią reikia pervažiuoti norint pasiekti Tušetiją, yra beveik 3 km. aukštyje.
Gruzijos šiaurės rytuose, pakankamai giliai Kaukazo kalnuose esanti Tušetija, administraciškai priskirta Kachetijai. Tačiau realiai Tušetija – visiškai autonomiškas kraštas. Nuo slėnyje esančio Kvemo Alvani miestelio iki Tušetijos administracinio centro Omalo – 70-80 kilometrų. Didžioji dalis kelio driekiasi kalnų serpantinais, aukščiausia vieta, kurią reikia pervažiuoti norint pasiekti Tušetiją, yra beveik 3 km. aukštyje. Grunto kelias, kuriuo riedant kartkartėmis reikia įveikti kalnų upelius, pravažiuojamas tik visureigiais ir tik nuo gegužės pabaigos iki rugsėjo pabaigos. O didžiąją metų dalį kelias būna užverstas lavinų ir patekti į Tušetiją galima tik sraigtasparniais.
Tušetijoje – 5600 gyventojų, 52 kaimai. Ne visi kaimai gyvenami. Žiemai didelė dalis tušetų iš tėviškės išsikrausto į Kvemo Alvani arba Zemo Alvani miestelius.
Kvemo Alvani prie mūsų priėjo visureigio vairuotojas Mamuka ir už 200 larių (300 litų) pasiūlė nuvežti į Omalo. Pagalvojau, kad nepigu. Tačiau, 70-80 km važiavome keturias valandas, Ričardas pastebėjo, kad vairuotojas sudegino bent 20 litrų kuro, tad Mamuka tikrai atidirbo už gautus pinigus.
Įsivaizdavau, jog Omalo – kurortinis miestelis, su kavinėmis, parduotuvėmis, suvenyrų prekiautojais. Bet, pasirodo, nieko panašaus – slėnyje stovi keliasdešimt namukų, keliukuose pusmetrinės provežos, po kalnų šlaitus slankioja avys. Tarybiniais metais į Omalo buvo atvesta elektra, bet per visus perversmus ir karus metalo vagys nusikabino laidus ir dabar elektra yra kiekvieno tušeto asmeninis reikalas. Prie daugelio namukų stovi saulės kolektoriai. „Kiniški… Nebeveikia”, – įvertino Mamuka. Archaiškame kaimuke buvome apgyvendinti pakankamai normaliame viešbutėlyje, su veikiančiu saulės kolektoriumi, taigi ir su elektra. Tiesiu taikymu į jį mus vairuotojas atvežė, o sprendžiant pagal kaimo vaizdą ieškoti alternatyvų lyg ir nebuvo prasmės. Šeimininkė nekalbėjo rusiškai, bet vėliau atsirado šeimininkas, buvęs komunistų partijos instruktorius – toks iš tarybinių filmų, verslus ir tvirtas gruzinas. Pasišnekėjus su juo iškart tapo aišku, kas namų ir padėties šeimininkas. Sutarėme, jog kitą rytą už papildomą mokestį jis mus pavežios po Tušetiją. Pasakojo, jog jis yra Tušetijos landšafto vadovas, supratau, kad tai aukštos pareigos, prilygstančios regiono administratoriui. Rytui išaušus, susėdome prie gausiai valgiais nukrauto stalo. Šeimininkas išsitraukė didelį brendžio butelį ir pranešė esąs pagiringas, o pagal gruzinų tradicijas svečiams privaloma kartu su šeimininku atsipagirioti. Aidas buvo gudriausias, pirmasis pradėjo aimanuoti, kad jam pilvą skauda. Aišku, visi juk negalėjome tokios nepagarbos demonstruoti… Ir gerai padarėme. Apgirtus nebuvo taip baisu važinėti su girtu vairuotoju siaurais kalnų keliukais, kur vienas neteisingas veiksmas gali lemti kelių šimtų metrų laisvą kritimą. Į pavakarę gruzinas išsipagiriojo, bet nuvažiavome į paupį, kur jo artimieji kepė šašlykus. Mes gavome maisto, šeimininkas – bent litrą vyno. Beje, už visureigių vairų po pikniko sėdo ne tik jis, bet ir dar du vyrai. Šalia tų dviejų – jų žmonos, vaikai. Kelias namo prarajos kraštu… Na, ne girti jie buvo, bet ir ne visai blaivūs.
Tarp gėrimų apvažiavome kelias kalniečių gyvenvietes. Šeimininkas nuvežė ir į savo gimtąjį kaimelį. Mažame žemės lopinėlyje ant kalno šlaito patupdyti keli namukai, miniatiūrinė cerkviukė. Šeimininkas prisikrovė maisto, statybininkams, kurie jam kaime stato namelį, ir kitiems gyventojams, tiksliau vasarotojams, nes žiemą ten nelieka nė vieno žmogaus. „Visą kaimą maitinat?”, – paklausėm. Paaiškino, jog tai natūralu, nes visas kaimas – jo giminės. Mums gruzinas aiškino, kad kalnų kaimuose gyvena tik vienos giminės atstovai, todėl vesti ar tekėti už to paties kaimo gyventojo buvo draudžiama. Pasak jo, Tušetija nori plėtoti turizmą, tačiau žemę šiame regione gali pirkti tik tušetai. Ne tik užsieniečiams, bet ir kitur gimusiems gruzinams nekilnojamąjį turtą Tušetijoje pirkti nevalia. Jis gyrėsi savo lėšomis nutiesęs kelią į gimtąjį kaimą. Kelias ypač įdomus. Vietomis, kylant serpantinu, posūkiai tokie aštrūs, kad kai kurias atkarpas paprasčiau važiuoti atbulomis nei bandyti susukti vairą.
Nėra Tušetijoje kiaulių. Šio regiono gyventojai yra stačiatikiai, kaip ir kiti gruzinai, bet ne tik kiaules auginti, bet ir kiaulieną į Tušetiją įsivežti draudžiama. Nešvarus gyvūnas… Nors į ekologiją jų požiūris savotiškas. Po pikniko buvo surinktos šiukšlės, sudėtos į katoninę dėžę. Ir Rimgaudas aktyviai dalyvavo, pvz, arbūzo žievių rinkimo procese. Maniau, ekologija besirūpinantis bendrakeleivis smogs gruzinui, kai šis šiukšles su visa dėže kiek pavežęs paleido į prarają.
Šeimininkas sakė turįs reikalų „žemyne”, todėl mus nuveš kiek pigiau nei turistų transportavimų besiverčiantys visureigių vairuotojai. Bet kai jo dukra ir žmona sužinojo apie šiuos planus, ėmė ant jo šaukti. Visai netipišką gruzinėms moterims elgesį pamatėm… Paaiškėjo, kad mūsų jau iš vakaro laukia Mamuka, su kuriuo mes visai nesitarėm dėl grįžimo iš kalnų. Šeimininkas išklausęs moterų argumentų mus iškart perleido Mamukai ir prašė jam nieko nesakyti apie savo ketinimą vežti turistus. „Aš neturiu lįsti į jo verslą. Mano kitas verslas”, – paaiškino.
Beje, tušetui kažkuris bendrakeleivių pasakė, jog aš esu žurnalistas. Suprask, jei jau taip rūpiniesi turizmu, parodyk mums visą Tušetijos grožį, spauda aprašys, išreklamuos. Aišku, nesigyrėme, kad tas žurnalistas dirba regioniniame laikraštyje. Šeimininkas sutiktiems bičiuliams pasakojo, kad vežioja žurnalistus: „Tai – žurnalistai iš užsienio”. Jautėmės esą komanda iš BBC…
Po Tušetiją daug besiblaškančių užsieniečių. Nemaža dalis jų samdosi arklius, vedlius ir kelias dienas keliauja kalnais. Kiti ir be vedlių išsiruošia į kelių dienų žygius.
Trumpai
Saugomos teritorijos. Tušetijos nacionalinis parkas užima 83,8 tūkst. ha, saugomas Tušetijos landšaftas – 28 tūkst. ha, valstybinis Tušetijos draustinis – 10,5 tūkst. ha.
Namai. Daugumoje Tušetijos kaimų išlikę senoviniai bokštai-namai. Šie bokštai yra 4-6 aukštų, vieno aukšto plotas 8-12 kv. metrų. Iki XIX amžiaus bokštai namai atliko ir gyvenamojo būsto, ir gynybinę paskirtį. Apatiniame aukšte laikydavo gyvulius, viršutiniame įsikurdavo vyrai.
Raitelis. Pro tušetų gyvenvietę negalima joti raitomis. Raitelis asocijuojasi su priešu. O svečias turėdavo nulipti nuo arklio ir į gyvenvietę eiti pėsčias. Teigiama, jog šios tradicijos ir dabar laikomasi.
Vendeta. Tušetai tikina, jog kraujo kerštas ir dabar egzistuoja. Tiesa, neatsimena, kada paskutinį kartą įvykdyta vendeda – seniai jau nebuvo už ką keršyti.
Informacijos centras. Kiek atokiau nuo Omalo pastatytas modernus kelių šimtų kvadratų ploto turizmo informacijos centras. Ekspozicija apytuštė, o tame pačiame pastate esančioje kavinėje arbata pilstoma iš termosų – elektros juk nėra.
„Minties” leidykla išleido „Anykštos” žurnalisto Vidmanto Šmigelsko kelionių apybraižų knygą „Kryptis-Rytai”. Knyga iliustruota fotomenininko Rimgaudo Šlekio nuotraukomis.
Leidinyje pasakojama apie keturių bičiulių: anykštėnų Ričardo Skvarnavičiaus, Aido Gilio, V. Šmigelsko ir vilniečio Rimgaudo Šlekio – keliones po buvusią Tarybų Sąjungą.
Knygą sudaro trys skyriai: Iš Rusijos – be pykčio (Maskva-Krasnojarskas, Severobaikalskas-Nižnij Angarskas-Ulan Udė, Turka-Ust Barguzinas-Svetoj Nos-Olchonas Irkutskas, Sliudenka, Baikalas-Ulan Ude, Krasnojarskas); Kelionė į Koktebelį (Karpatai-Moldova-Padniestrė-Odesa-Krymas); Gruzijos chameleonas: tarp Europos ir Azijos (Tbilisis-Sighnaghi-Alazani slėnis-Lagodekhi-Tušetija-Stepantsminda-Goris, Boržomis-Svanetija-Batumis, Tbilisis)
Knygą „Kryptis-Rytai” galima nusipirkti ir internetu – http://www.mintis.eu/kelions-ir-apie-jas/910-kryptis-rytai.html
