Pagal žemėlapį nuo Tušetijos iki Stepantsmindos gyvenvietės, šalia kurios yra Kazbeko kalnas, visai nedidelis atstumas, gal net šimto kilometrų nėra. Tačiau Kaukazo viršukalnėmis nepavažinėsi, todėl teko keliauti iki Tbilisio (apie 200 km), o paskui iš sostinės 150 km kratytis senuoju Gruzinų karo keliu iki garsiojo kalno.
Pagal žemėlapį nuo Tušetijos iki Stepantsmindos gyvenvietės, šalia kurios yra Kazbeko kalnas, visai nedidelis atstumas, gal net šimto kilometrų nėra. Tačiau Kaukazo viršukalnėmis nepavažinėsi, todėl teko keliauti iki Tbilisio (apie 200 km), o paskui iš sostinės 150 km kratytis senuoju Gruzinų karo keliu iki garsiojo kalno.
Susisiekimas tarp Gruzijos miestų ir miestelių yra pigus ir pakankamai patogus. Į visas puses zuja „mikriukai”, 100-150 km kelionė jais kainuoja 10-15 litų. „Mikriukai” neturi grafiko – iš vietos pajuda tik tada, kai prirenka keleivių.
Tiesa, judėdami nuo Tušetijos iki Tbilisio vieną atkarpą važiavome lengvuoju automobiliu, kurį vairavo senukas. Į kelio ženklus jis nekreipė dėmesio, kartais į kairę pusę išvažiuodavo. Įsiminė Rimgaudo „interviu” su vairuotoju, kai šis gerokai viršydamas greitį lėkė per gyvenvietę. Pateikiu:
Rimgaudas: „Kokiu greičiu Gruzijoje galima važiuoti per gyvenvietes?”.
Vairuotojas: „60″.
Rimgaudas: „O kas būna kai viršijat greitį?”.
Vairuotojas gestu parodo, kaip skaudžiai policija baudžia.
Rimgaudas: „Kodėl tuomet taip lekiat?”.
Vairuotojas: „Čia mano kaimas”.
Stepantsmindos gyvenvietė geriau žinoma ankstesniu Kazbegi pavadinimu. Ir ant mikriukų rašomas senasis miestelio vardas. Mūsų mikroautobusui artėjant prie Stepantsmindos vairuotojas ėmė rūpintis nakvyne. Prašėm jo nesivarginti, bet likus keliems kilometrams iki miestelio, mikriukas sustojo, tuoj pat prie jo privažiavo visureigis. Jame – mūsų „viešbučio” atstovai. Atstovus švelniai pasiuntėme, bet ir pasiekus Stepantsmindą jie dar kuris laikas įkyriai siūlė nakvynę. Bet vis tiek susiradome alternatyvą. Nakvojome pas močiutę. Namas tvarkingas. Tik naktį negalima patekti į tualetą, tos durys, kur ši įstaiga, nakčiai užrakinamos. „Kaip bus?”, – paklausiau šeimininkės. „Tu juk vyras!”, – subarė moteris ir ranka parodė į išpuoselėtą gėlyną.
Kazbeko kalnas, matyt, ne tik buvusioje Tarybų Sąjungoje išreklamuotas. Link jo beveik nenutrūkstamu srautu judėjo ir turistai, ir alpinistai. Srautas toks didelis, jog, regis, netoli Kazbeko viršūnės turėtų susidaryti alpinistų „kamščiai”. Žmonių kiekį iliustruoja ir žinutė internete, kurią radau ieškodamas informacijos apie Gruziją: Vilniaus keliautojų klubas praėjusią vasarą organizavo ekspediciją į Kazbeką. Į Gruziją skrido 100 lietuvių…
Patys pusdienį ėjome link Kazbeko, kol pavargom. Labai jau tie kalnai apgaulingi. Regis, užlipsi ant už puskilometrio esančio kalnelio ir ranka Kazbeką pasieksi, bet jis vis tolo kaip miražas. Matėm grupę žydų, po Gruziją keliaujančių išsinuomotais visureigiais. Priekyje vedlys gruzinas, už jo gal dešimt sunumeruotų žydų ekipažų. Kalnuose pakalbinome gruzinus, su arkliais iki bazinės stovyklos gabenančius alpinistų mantą. Jie gyrėsi, jog už dienos žygį gauna 300 larių (apie 450 litų).
Stepantsmindoje, kuri yra 1700 m aukštyje, klimatas atšiaurus. Vidutinė liepos mėnesio temperatūra yra 14,4 laipsnio šilumos, sausio – 5,2 laipsnių šalčio. Vietiniai tikino, jog Gruzijos valdžia, stengdamasi, kad gyventojai iš miestelio nebėgtų, jiems taiko įvairias privilegijas, pvz. dujos ten pigesnės nei kitur.
Iš Stepantsmindos vėl grįžome į Tbilisį. Paskutinė vieta mikroautobuse teko amerikiečiui, jaunam, putliam, tokiam lyg metro tunelyje užaugintam. Liepė jam sėsti ant galinės sėdynės, kur jau buvo įsitaisė trys stotingi vyrai. Užsienietis po ilgų fizinių ir dvasinių kančių ant sėdinės padėjęs kokį aštuntadalį užpakalio, liūdnai atsiduso: „Welcome to Georgia”…
Trumpai
Kazbekas. 5047 m aukščio kalnas – septintas pagal aukštį Kaukaze ir trečias Gruzijoje. Aukščiausias Kaukazo kalnas Elbrusas (5642 m) yra Rusijos teritorijoje. Aukščiausia Gruzijos viršūnė – Šchara (5201 m).
Gruzinų karo kelias. 220 km ilgio per Kaukazo kalnus vinguriuojantis Gruzinų karo kelias nutiestas XIX amžiaus pirmoje pusėje. Internete radau, jog šis kelias laikomas vienu pavojingiausiu pasaulyje – užima 7-ąją vietą pavojingiausių kelių sąraše. Šis kelias yra pagrindinė arterija, jungianti Užkaukazę su Rusija. Karo keliu jis vadinamas, matyt, dėl to, jog, kai prasidėdavo tarpvalstybiniai konfliktai, pirmiausia didžiausios pajėgos būdavo metamos mūšiams dėl šio kelio, per karus juo judėdavo kareiviai ir technika.
Čiurlionis. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis 1905 metais lietė Kazbeko ledynus. Kaukaze garsusis kompozitorius ir dailininkas lankėsi su jaunute savo mokine.
„Užkeiktieji vienuoliai“. Dvidešimto amžiaus pradžioje keletą metų Gruzijoje gyveno rašytojas Antanas Vienuolis-Žukauskas. 1906 metais jis užrašė šalia Kazbeko kalno įsikūrusio Samebos vienuolyno vienuolio legendą, iš kurios gimė vienas garsesnių A.Vienuolio kūrinių „Užkeiktieji vienuoliai”.
„Minties” leidykla išleido „Anykštos” žurnalisto Vidmanto Šmigelsko kelionių apybraižų knygą „Kryptis-Rytai”. Knyga iliustruota fotomenininko Rimgaudo Šlekio nuotraukomis.
Leidinyje pasakojama apie keturių bičiulių: anykštėnų Ričardo Skvarnavičiaus, Aido Gilio, V. Šmigelsko ir vilniečio Rimgaudo Šlekio – keliones po buvusią Tarybų Sąjungą.
Knygą sudaro trys skyriai: Iš Rusijos – be pykčio (Maskva-Krasnojarskas, Severobaikalskas-Nižnij Angarskas-Ulan Udė, Turka-Ust Barguzinas-Svetoj Nos-Olchonas Irkutskas, Sliudenka, Baikalas-Ulan Ude, Krasnojarskas); Kelionė į Koktebelį (Karpatai-Moldova-Padniestrė-Odesa-Krymas); Gruzijos chameleonas: tarp Europos ir Azijos (Tbilisis-Sighnaghi-Alazani slėnis-Lagodekhi-Tušetija-Stepantsminda-Goris, Boržomis-Svanetija-Batumis, Tbilisis)
Knygą „Kryptis-Rytai” galima nusipirkti ir internetu – http://www.mintis.eu/kelions-ir-apie-jas/910-kryptis-rytai.html
